Sine lingua Latina?(3)

Kas bendra tarp Fordo Harisono vaidinamo nuotykių ieškotojo Indianos Džonso ir charizmatiškosios dainininkės Aistės Smilgevičiūtės? Tarp poeto Kristijono Donelaičio ir laidų vedėjo filosofo Kristupo Saboliaus? Tarp kultūros atašė Vokietijoje Rasos Balčikonytės ir mokslininko Naglio Kardelio? Jie visi įgijo klasikinį išsilavinimą, ir Antikos pasaulis, antikinė kultūra ir tekstai jiems perprantami ne per tarpininkus – vertėjus, o per Antikos autorių kalbas – lotynų ar/ir graikų.

Lotynų – Lietuvos valstybės kalba

Jau nuo XIII–XIV amžiaus, Lietuvos valdovams pradėjus megzti ryšius su Vakarų Europos šalimis, teko priimti vakarietiškas civilizuoto diplomatinio, politinio ar prekybinio bendravimo normas. Visus raštus, kuriuos siuntė ir kuriuos gaudavo Lietuvos valdovai, taip pat valstybės aktai buvo rašomi lotynų kalba. Yra išlikusių karaliaus Mindaugo, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių lotyniškai rašytų laiškų, lotyniškai parašytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto testamentas, jo žmona Barbora Radvilaitė taip pat susirašinėjo lotynų kalba. 1570 metais įkurtoje Vilniaus jėzuitų kolegijoje, vėliau išaugusioje į universitetą, buvo skaitomi klasikinės filologijos dalykai – senovės graikų ir lotynų kalbos, Antikos autoriai.

Profesorė Eugenija Ulčinaitė, keturiasdešimt metų dėsčiusi Klasikinės filologijos katedros studentams, pasakoja, kad jėzuitų kolegijoje lotynų ir graikų kalbų tekdavo mokytis penkerius – septynerius metus. Didikų vaikai – labiausiai išsilavinusi visuomenės dalis, pasimokę klasikinių mokslų Vilniuje, važiuodavo į garsiausius Europos miestų, pavyzdžiui, Vitenbergo Vokietijoje, Romos Italijoje, Bolonijos Prancūzijoje ir kitus, universitetus ir puikiausiai pritapdavo. Lietuva nebuvo Vakarų Europos provincija, o visavertė jos bei klasikinio išsilavinimo sistemos dalis, ir lotynų kalba buvo neatsiejama nuo humanistinės bendraeuropinės kultūros ir išsilavinimo. XVI amžiuje Augustinas Rotundas tvirtino, kad „lotynų kalba yra senoji gimtoji ir senoji lietuvių kalba“. Taip pat ir Mykolas Lietuvis, Abraomas Kulvietis savo raštuose būtent lotynų ir lietuvių kalbų bendrumais argumentavo lietuvių tautos savitumo, Lietuvos valstybės savarankiškumo idėjas.

Lietuvos metraščiuose XVI amžiaus pradžioje įrašyta legenda apie romėnišką lietuvių kilmę ir iš Romos su šeima ir 500 Romos patricijų pabėgusį didiką, Pompėjaus laivyno vadą Publijų Liboną, kurį Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti Palemonu. Jie, apsistoję Nemuno žiotyse, įkūrę pilį ar šventyklą. Palemonas ir davęs pradžią Lietuvos valdovų dinastijoms. Vėlesniais laikais lotyniškai buvo rašomi ne tik grožiniai, bet ir mokslo veikalai. Yra daugybė tekstų, kurie gimė Lietuvoje ir buvo skaitomi visoje Europoje apie astronomiją, matematiką, fiziką, balistiką, istoriją, kartografiją, filosofiją, mediciną, retoriką ir t.t. Vokiečio Godfrydo Ernesto Grodeko, mirusio 1825 metais, klasikinės filosofijos seminarus Vilniaus universitete lankė Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Adomas Mickevičius, Silvestras Valiūnas. Lotyniškai mokėjo ir prieškario lietuviškoji inteligentija. Prieš porą metų buvo išleistas profesoriaus, literatūros tyrinėtojo, vertėjo ir pedagogo Merkelio Račkausko dienoraštis. Jis, Žemaitijos kaimo vaikelis, jau prieš stodamas į universitetą buvo mokęsis ir lotynų, ir graikų kalbų. Turint lotynų kalbos pagrindus, lengviau išmokti kitų Europos kalbų. Klasikinės filologijos atstovai, be lotynų ir graikų, paprastai kalba dar keliomis kalbomis.

Švietimo makdonaldai ar juodas darbas

Profesorės manymu, švietimo sistema, kurioje neliko vietos klasikiniam humanitariniam mokymui, kai senosios kalbos išgujamos, jų nebelieka, griauna žmogaus išsilavinimo pagrindus, griauna pasaulio harmoniją. „Negalime remtis tik į tai, kad būtų kuo daugiau prisigraiboma atsitiktinių žinių. Ir kad tai būtų greitai, kad būtų lengvai, mokslas kaip žaidimas, kaip kokie makdonaldai. Negalima įteigti žmogui, kad viskas gaunama lengvai. Jei žmogus nori kažką pasiekti, jis turi sunkiai dirbti. Švietimo sistemoje makdonaldų negali būti. Kitaip bus gaminamas žmogus – pusfabrikatis. Kažką jis girdėjęs, kažką skaitęs, bet jei paklausi... Jau nekalbant apie meno pasaulį, meno istoriją, literatūrą.“ Iš tiesų, antikinėje mitologijoje užkoduota apibendrinta žmonijos patirtis ir kiekviena detalė atveria vis naujus klodus, rodo kelią, kurį žmonija praeina, tai, su kuo susiduria žmogus. Aistros, lūkesčiai, troškimai, įvairūs potekstiniai dalykai, nepraradę savo reikšmės ir šiomis dienomis... Lotynų kalba yra bendro išsilavinimo dalykas, kultūros ir civilizacijos raktas. Deja, auga karta, kuri nebesuvokia simbolių ir metaforų kalbos. Visur diegiant naudos ir lengvo gyvenimo filosofiją, vis mažiau žmonių tebemoka mąstyti sistemiškai.“ Profesorės manymu, mąstymas dabar pakrikęs, nes trūksta pagrindų. „Pasigirsta iš švietimo sistemos vadovų pusės, kad net ir žinių nelabai reikia, lavinsime mąstymą. Neva mokytojas turi provokuoti, orientuoti, kad vaikas mąstytų. Sakykim, kaip būtų pasikeitusi Europa, jei lietuviai būtų pralaimėję Žalgirio mūšį. Galima visaip fantazuoti, proto lavinimui galima modeliuoti situacijas, bet vaikas, norėdamas atsakyti į tą klausimą, turi žinoti ir platesnį kontekstą, kokia Europa buvo tuo metu. Koks mąstymas, kokia provokacija be žinių, be pagrindų?“ Kaip sakoma, labor hominem firmat – darbas žmogų grūdina.

Klasikinė gimnazija: būti ar nebūti

Nors klasikinis humanitarinis išsilavinimas sovietiniais laikais buvo laikomas buržuazine atgyvena ir SSSR ministrų taryba buvo priėmusi nutarimą, kad klasikinių kalbų gali būti mokoma tik Maskvoje, docento Leono Valkūno pastangomis nuo 1967 metų Lietuvoje kaip eksperimentinės veikė dešimt humanitarinio profilio mokyklų, kuriose buvo mokoma lotynų kalbos. Vilniaus universitete buvo išlaikyta ir Klasikinės filologijos katedra. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mokyklų struktūra keitėsi, atsirado gimnazijos. Buvo priimta koncepcija, kad, kaip ir prieškario laikais, jei mokykla pretenduoja tapti gimnazija, joje turi būti dėstoma lotynų kalba. Tačiau neilgai trukus buvo nuspręsta lotynų kalbą palikti tik kaip pasirenkamąjį dalyką, o dabar tik keliose gimnazijose yra galimybė mokytis lotynų kalbos. Abraomo Kulviečio mokykloje ir mokiniai, ir tėvai, ir mokytojai kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, kad mokykla taptų klasikinio humanitarinio profilio gimnazija, kurioje būtų mokoma klasikinių kalbų, dėstomas antikinės kultūros kursas. Mokyklos mokytojai Vilija Niauronytė ir Vidas Garliauskas parengė klasikinės gimnazijos modelį, pagal kurį, be kitų dalykų, nuo penktos klasės mokykloje būtų mokoma lotynų ir graikų bei dar vienos pasirinktos kalbos, didelis dėmesys būtų skiriamas doriniam ugdymui. Deja, struktūrizacija atidėta dar metams ir neaišku, ar mokykla nebus išdraskyta taupumo sumetimais. Mažoje mokykloje reikia daug įvairių mokytojų, o tai ekonomiškai neapsimoka. Taigi gal geriau daryti mokinių „fabrikus“? Ausyse suskamba Pink Floyd „The Wall“ akordai: „Tai tik dar viena plyta sienoje...“

Vakarų Europoje mokiniai klasikinį išsilavinimą pradeda nuo 10–12 metų. Vokietija, Švedija, Suomija, Ispanija, Prancūzija, Italija – visoje Europoje pilna klasikinių gimnazijų. Vien Bavarijoje jų yra apie 50. Deja, Lietuvoje dar vis vengiama suteikti galimybę vaikams įgyti visapusišką humanitarinį išsilavinimą. To padarinys – menkstanti visuomenės erudicija. Štai žinoma leidykla iš prancūzų kalbos išvertė ir prabangiai išleido iliustruotą knygą apie senovės civilizacijas. Šumerai joje buvo pavadinti simeritėmis, Herodoto minimi skitai – šiitais (!), o piligrimai – pelerenais. Jau nekalbant apie tai, kad romėnų požemių pasaulio valdovas yra Plutonas, ne Platonas... (Beje, graikų filosofas Aristoklas, kurį žinome kaip Platoną, buvo plačių pečių, todėl gavo šią pravardę.) Studentų erudicijos varžytuvėse – televizijos laidoje „Ateities lyga“ Mykolo Romerio universiteto gudručiai neperskaitė skaičiaus DC, tai pavertus arabiška sistema būtų 500 +100, taigi 600, todėl negalėjo atsakyti į klausimą apie Žalgirio mūšį.

Klasiką renkasi ne tik fizikai

Roką Paulauską, medžiagotyros ir puslaidininkių fizikos antrakursį magistrantą, sutikau universiteto Klasikinės filologijos katedros skaitykloje. Jis savarankiškai studijuoja senąją graikų kalbą ir papildomai lanko laisvąjį hetitų kalbos kursą. Dar vienas fizikas teoretikas iš Klaipėdos savarankiškai išmoko lotynų kalbą, rašo lotyniškai laiškus. Taip pat kalba ir senąja graikų kalba. „Graikų kalba mane sudomino dėl to, kad tai yra viena iš pagrindinių kalbų indoeuropeistikoje“, – sako Rokas. Dar mokykloje jis susižavėjo lietuvių kalba. „Perskaitęs vadovėlyje, kad lietuvių kalba senoviškiausia iš visų indoeuropiečių kalbų, susimąsčiau, kaip čia gali būti, kad mano kalba, kurią vartoju kalbėdamasis su mama virtuvėje, yra kažkam įdomi pasauliniu mastu. Paskui pradėjau – domėjausi prūsų kalba, atėjo laikas ir graikų kalbai. Atsitiktinumas lėmė, kad, baigęs mokyklą, įstojau į fiziką, nors norėjau studijuoti matematiką. Nuo penktos klasės mano aistra buvo matematika, o kalbos atsirado nuo devintos klasės. Tiedu pomėgiai vienas kitą ir papildė“, – pasakoja Rokas. Ar padeda graikų kalba mokantis fizikos? Pasak studento, padeda, ir visų pirma dėl terminų. Naujas terminas būna ne vien gražus žodis, bet jau iškart po juo matyti prasmė, žinai, ko laukti, koks reiškinys tai galėtų būti.

Vilniaus universiteto Klasikinės katedros vedėja doc. dr. Nijolė Juchnevičienė sako, kad reikėtų sugrąžinti Lietuvai klasikinį išsilavinimą, stiprinti humanitarinį išsilavinimą, suteikti žmoniškumo pagrindus. Dabar, kai šiuolaikinis pasaulis toks netvarus, fragmentiškas, gal jau pats laikas grįžti į pradžią, matyti visą Vakarų civilizacijos panoramą, pajusti jos tęstinumą nuo mažų dienų: „Jei suformuosime pagrindus, jau pirmųjų klasių mokiniams bus aišku, kodėl reikia mylėti Tėvynę, dirbti ne tik dėl savęs, o dėl Lietuvos.“ Pasak docentės, net ir politika buvo kažkada suvokiama kaip sugyvenimo menas, menas gyventi bendruomenėje – polis’e, – sugebėjimas ją tvarkyti. Dabar politika yra menas manipuliuoti visuomene. „Esame atitrūkę nuo savo šaknų, pamiršę, kad Lietuva – vienas iš Europos civilizacijos aukštos kultūros židinių Rytuose. Lietuviai nėra žemdirbių tauta, nors bandoma mus visaip „įžeminti“. Atitrūkimas nuo šaknų daro žmogų pažeidžiamą, juo lengva manipuliuoti“, – sako docentė. O klasikinis išsilavinimas suteikia išminties, stuburą, išmoko mąstyti struktūriškai, disciplinuotai. Štai britų žurnalas „Spectator“ straipsnyje „Kodėl klasikinės filologijos žinios praverčia šnipų darbe“ primena interviu su Didžiosios Britanijos žvalgybos vadovu Jonathanu Evansu (Džonatanu Evansu), kuris dėsto klasikinio išsilavinimo privalumus. Neabejotina, kad ir Džeimsas Bondas mokėjo senąsias kalbas...