Dabartiniai Vakarų (ir Lietuvos) politinio gyvenimo prieštaravimai

Pagrindinis šios paskaitos herojus bus Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis. Kai kalbi apie Hėgelį ir apie prieštaravimus, visada iškyla galvoje Karlas Marksas. Tačiau šįkart prašau Marksą, kad jis pasėdėtų auditorijos gale ir nepasirodytų. Hėgelis yra tas, kuris mus išmokė, kad mes esame savo meto kūdikiai. Šiandien jau net kūdikiai tai žino, bet iki Hėgelio tai nebuvo taip matoma. Po Hėgelio mes suprantame, kad galime savo laiką suvokti mintimis, galime jį suvokti idėjomis, bet negalime peržengti dabarties pasaulio ribų. „Neįmanoma peršokti savo epochos“, – yra sakęs Hėgelis.

Pagal Hėgelį, pasaulis yra nuosekliai besivystantis protas, arba dvasia. Žmogaus dvasios pasaulis yra nuolatinis savęs peržengimas ir neigimas. Dvasia pati save sau priešina. Mes patys kažką sukuriame, būname patenkinti, o vėliau paaiškėja, kad tai yra kliūtis. Galima sakyti, kiek aš suprantu Hėgelį, kad dvasia kovoja prieš save pačią. Per idėjų sudaiktinimą reiškiasi laike. Vyksta nuolatinis to, kas yra duotybė, neigimas. Pagal Hėgelį tai – būdinga dvasios prigimčiai.

Šios paskaitos idėja remiasi Hėgelio „prieštaravimo idėja“, jo mintimi, kad mums brangūs dalykai anksčiau ar vėliau bus paneigti. Verta klausti, kokie prieštaravimai yra būdingi mūsų laikmečiui. Kur slypi tos griaunančios tendencijos, kurios sutrupins tai, kas mums šiandien yra savaime suprantama? Tai, kas yra brangu, ką mums atrodo, turime išsaugoti. Deja, Hėgelio žodžiais, tai turės būti įveikta dėl aukštesnio tikslo. Nori nenori per prieštaravimus skinasi kelią pažanga (nors ir turi blogą reputaciją šis žodis), o mums reikia suprasti tuos prieštaravimus.

Hėgelis vartoja „gudriojo istorijos proto“ sąvoką. Tas protas dalyvauja ir šioje auditorijoje, bet yra gudresnis už visus čia susirinkusius. Net ir už mus, mokslininkus. Jis žaidžia su mumis. Tie, kurie stovėjo Baltijos kely, visiškai nenorėjo remontuoti Airijos ar Ispanijos kelių. Deja, gudrusis istorijos protas su jais paišdykavo. Mano tikslas – parodyti mūsų dabartinio politinio mąstymo prieštaravimus. Jų išskyriau septynis. Prieštaravimai, kurie drasko mus šiandien čia, Lietuvoje, kurie drasko ir visą Vakarų pasaulį, kurie gali būti lemtingi Vakarų politikai.

Pilietinė visuomenė įveikia valstybę

Pirmasis prieštaravimas susijęs su pilietinės visuomenės idėja. Žinau, kad Lietuvoje tai vienas didžiausių fetišų ir vienas labiausiai garbinamų dalykų. Visi kalba apie pilietinę visuomenę. Mano nuomone, pačioje pilietinės visuomenės idėjoje įtvirtintas labai didelis prieštaravimas. Ji pati neleidžia skleistis mūsų pilietiškumui. Viena didžiausių Hėgelio klaidų, mano nuomone, yra susijusi su jo požiūriu į pilietinę visuomenę. Hėgelis galvojo, kad valstybė dialektiškai įveikia, pranoksta pilietinę visuomenę. Atrodo, kad jis apsiriko ir šiandien įsigali priešinga tendencija. Šiandien pilietinė visuomenė įveikia valstybę.

Norima, kad visi piliečiai būtų aktyvūs. Bet būtent pilietinė visuomenė ir neleidžia to padaryti. Atsakymą kodėl, pateikia Hėgelis: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau tikslas, o visa kita jam yra niekas.“ Pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, kurio mes norime, bet ir jo paralyžių. Tokia yra buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės. Pilietis tampa vartotoju, ekonominiu žmogumi, ryškiai besiskiriančiu nuo Aristotelio „politinio žmogaus“. Pilietinės visuomenės idėja nesunkiai įgauna depolitizuojantį pobūdį. Individai nori, kad liktų kuo mažiau politikos, kad liktų kuo mažiau valstybės – kad liktų laisvi, mažiau suvaržyti. Nori, kad valstybė ir politika veiktų kaip gerai sutvarkytas mechanizmas, kad jiems nereikėtų sukti sau galvos, dėti dvasinių pastangų.

Hėgelis apsiriko – šiandienos individams Lietuvoje ir Vakaruose nereikia ne tik valstybės, bet ir kito žmonių santykių tarpininko – šeimos. Individai ją išskaido į privačius interesus, į kontraktus. Kadangi čia dalyvauja M.Adomėnas, noriu pasakyti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas įtvirtino šitą skaidymo procesą aukščiausiu lygiu. Bet tai daroma ne tik Lietuvoje, tai yra bendra tendencija. Nebenorima dalykų, kurie būtų žmonių santykių tarpininkai – valstybės, šeimos. Mūsų visuomeninio gyvenimo laivas pakrypo į individo pusę. Nesu už tai, kad reikėtų garbinti valstybę, bet ne mažiau pavojingas dalykas būtų prarasti pagarbą jai.

Nereikia turėti iliuzijų – pilietinė visuomenė nėra patikima politiškumo saugotoja. Minimum tai yra prieštaringas tendencijas lemiantis reiškinys. Lietuvoje esame įpratę vienareikšmiškai, kultiškai garbinti pilietinę visuomenę. O juk jos viduje įmontuota tendencija, neigianti tai, ko mes trokštame ir ko mes norime.

Suvereniteto vieta tuščia nebūna

Antras prieštaravimas susijęs su požiūriu į suverenitetą. Bet kas, studijavęs politikos filosofiją, Žaną Žaką Ruso, žino jo garsųjį pasakymą, kad suvereniteto negalima atsisakyti. Galima atsisakyti valdžios, bet ne suvereniteto. Suverenitetas yra nedalomas. Įdomiausia, kad šiandien jis kaip tik yra nuolatos dalomas, tam sugalvota daugybė pateisinimų. Konstantino Sirvydo žodyne suvereno sąvoką atitinka „viešpats“ (visa darantis pats). Suvereniteto idėja į politiką atkeliavo iš teologijos, nusižiūrėjus Dievo idėją. Ruso sakė – jei atsisakome suvereniteto, sukuriame fantastinę būtybę – žmogų iš kelių kūnų. Vienas turi akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir nieko daugiau.

Apie politiką neįmanoma mąstyti be suvereniteto idėjos. Bet mes randame daugybę priežasčių šitą idėją užmiršti, ją apriboti arba su ja eksperimentuoti. Tai, kas yra politinio mąstymo pagrindas, tampa įkaitu ir pastumdėliu. Netgi sociologinės apklausos Lietuvoje rodo, kad mums svarbiau ekonomika, o ne politinis suverenitetas. Bet juk suverenitetas, net ir norint, yra tai, ko negalima atsisakyti. Vos tik atsisakome suvereniteto, tada tas dalykas, dėl ko atsisakome suvereniteto – ekonomika, ar bet kas kita – užima suvereno vietą. Jis tampa suverenu. Tai prieštaravimas. Mes dalome tai, kas yra nedaloma. Suvereno vietą užleidžiame tam, dėl kurio tai yra daroma. Suvereno vieta tuščia niekada nebūna.

Labai sunku valdyti šalį, kai prarandi jos ribų – tiek dvasinių, tiek geografinių – supratimą. To įrodymas yra dabartinė Lietuva. Kartais atrodo, kad Europos Sąjunga nuoširdžiai rūpinasi Lietuva. Bet kartais kyla įtarimas, kad Vokietija šią sąjungą pavertė savo 27– iais „landtagais“. Jei žmogaus teisės yra aukščiau valstybės suvereniteto, tampa neaišku, kas yra politika. Todėl, kad suverenitetas yra politiškumo pagrindas. Joks politinis darinys negali skleistis be ribų. Valstybei yra būtinas apribojimas geografinėje erdvėje ir apribojimas žmonių galvose. Apribojimas kaip kažko švento ir nedalomo (nuoroda į Ruso). Šiandien, kai bandome kurti politiką be suvereniteto idėjos, atrodo, kad mūsų valstybė tapo postsuvereni. Bet juk tai – neįmanoma.

Amerikiečiams patinka ribų nežinanti laisvoji, globali rinka. Bet tuo pačiu metu jie savo ribas su Meksika, savo suverenitetą saugo gelžbetoniu ir metalu – tikra, fizine siena. Ji nė kiek nenusileidžia Izraelio statomai sienai ties Betliejumi. Atkreipkite dėmesį – kuo labiau niokojamas suverenitetas, tuo daugiau gelžbetonio ir metalo reikia. Mes norime prieštaringų dalykų – matome, kad pasaulis yra platesnis negu tie suverenitetai, kurie dabar egzistuoja, bet, kita vertus, apie politiką ir toliau negalime mąstyti be suvereniteto sąvokos. Kol kas.

Nuolat gyvename nepasitikėjimu savo pačių išrinkta valdžia

Trečias prieštaravimas yra susijęs su demokratijos idėja. Tai prieštaringa idėja. Ji pagrįsta mūsų noru patiems save valdyti. Kadangi visi negalime to daryti, tai išrenkame savo atstovus. Atsiranda atstovaujamoji demokratija. Išrenkame tuos, kurie yra geriausi iš mūsų, kurie yra mūsų elitas. Taip buvo sakoma XVIII a. pab. – vietoj monarchų dabar valdys geriausi iš mūsų. Tokia yra idėja. Tačiau tai – tik viena idėjos pusė. Prieštaravimas pradeda išlįsti pamačius, kad mes nuolatos esame nepatenkinti savo pačių išrinktais atstovais. Savo rankomis sukuriame tą, kuris yra mūsų pykčio, nepasitenkinimo ir pagiežos objektas. Mes nuolatos raginame pasitikėti savo pačių išrinkta valdžia, bet tuo pačiu metu mes nuolatos gyvename nepasitikėjimu valdžia, kuri yra mūsų pačių išrinkta.

Atsiranda demokratija nr. 1 ir demokratija nr. 2. Pirmoji pasirodo, kai mes renkame savo atstovus, antroji – kai juos bandome suvaldyti. Tam, kad veiktų pasitikėjimu grindžiama rinkimų demokratija, turime kaip kontrpriemonę turėti nepasitikėjimą demokratija. Piliečių apklausos rodo, kad lietuviai šiandien nepasitiki savo valdžia, bet šita valdžia ir toliau yra valdžia, nes reikia sulaukti įstatymu nustatytos naujų rinkimų datos. Belieka pripažinti, kad mus valdo mūsų klaidingas pasirinkimas ir nepasitikėjimas. (Arba yra pasikeitusios valdžios legitimacijos formos.) Kai ateis kiti rinkimai, piliečiai balsuos ne už, o – prieš, ir vėl nudegs rankas. Po metų, kai baigsis rinkimų medaus mėnuo, jie vėl bus nepatenkinti valdžia, ir apklausos parodys, kaip matematiškai tai atrodo.

Kuo tai pavojinga? Nesunkiai gali būti peržengta riba, kai piliečiai išvis nebemoka nieko kito, išskyrus neigimą. Platonas yra sakęs, kad gali būti, jog „jie nebemokės nieko kito, vien tik neigti ir nepasitikėti“. Ši keista politiškumo forma, kuri vadinama demokratija, nuolatos balansuoja ties apolitiškumo riba. Norima visiškai pasitraukti iš politikos. Demokratiniai rinkimai pamažu, bet vis labiau įgauna ritualinę prasmę, kai mes trumpam pasijuntam vieningi, tačiau gana greitai nustojam legitimuoti valdžios vykdomą politiką. Susiduriame su didelėmis valdžios legitimumo problemomis, bet kol kas nenorime šios problemos įvardyti. Didelė klaida manyti, kad demokratija neturi savo patologijų. Demokratija yra prieštaringa ir patologiška.

Demokratijos ir liberalizmo uždaviniai skiriasi

Ketvirtas prieštaravimas yra susijęs su santykiu tarp liberalizmo ir demokratijos. Liberalizmas ir demokratija yra skirtingos filosofijos net ir tada, kai yra sujungiamos į vieną „liberaliosios demokratijos“ filosofiją. Kuo jos skiriasi? Liberalizmas saugo, riboja ir gina. Nėra geresnės individą ginančios priemonės už liberalizmą. Kaip koks „Domestos“ liberalizmas yra galingiausia priemonė prieš visokius mikrobus, kurie gali pasikėsinti į individo laisvę. Demokratijos uždavinys kitoks. Ji vienija, plečia, kuria mūsų bendrumą. Demokratija išauga iš mūsų bendro gėrio supratimo ir bendrų prasmių. Liberalai gina moralinį individualizmą, o demokratai turi rūpintis bendruoju gėriu. Demokratijai reikia kolektyvinio subjekto. Tai užfiksuota žodyje „demos“ – liaudis, tauta, kolektyvinis subjektas.

Liberalams pirmiausia rūpi klausimas, kiek valdžia kišasi į individo reikalus. Tuo tarpu demokratus domina klausimas: kas mus valdo? Kokia yra mūsų bendroji valia? Liberalai visada atsargiai žiūri į demokratiją, jie visada sako: „Tai gera priemonė, bet...“ Demokratija gali tapti liberalizmo neigimu. Priminsiu 1933 m. Vokietiją, – ryškiausią šio teiginio įrodymą. Sugalvojama daugybė teorijų, kuriose liberalizmas įmontuojamas taip, kad demokratija be jo negalėtų. Kitaip Kinija irgi sako – mes demokratija, tik kitokia. Rusija sako – mūsų demokratija irgi kitokia. Tai kiek tų demokratijų? Kinai ir rusai sako – viskas normalu, – kiek demosų, tiek ir „kratosų“, tiek valdymo formų.

Mūsų dvasia susvetimėjo savo pačios atžvilgiu

Penktas prieštaravimas susijęs su tautinės valstybės idėja. Mums šiandien atrodo, kad tauta nebegali būti suverenas, kad tauta – per ankšta, prieš mus atsivėrė visas pasaulis. Bėda ta, kad mes nežinome, kas gali pakeisti tautą. Mes norime paneigti tautinę valstybę, bet tai, kas siūloma vietoj tautos, neleidžia kol kas sukurti jokios patvaresnės politinės formos, kuri būtų verta demokratinės formos vardo. ES vargai su demokratija tegu būna rami, nedramatizuota nuoroda. Mums šiandien atrodo, kad tauta – tai fikcija. Pozityvaus proto žmogui tautos nėra. Kas matė tautą, ateinančią į kavinę? Tauta neateina – geriausiu atveju ateina tik atskiri individai. Tauta – fikcija, kurios niekas nematė, nepačiupinėjo, negali pavaizduoti kaip žmogaus.

Kai XIX a. pab. – XX a. pr. buvo kuriama nauja Lietuvos valstybė, vietoj žlugusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperijos, mums tauta neatrodė fikcija. Pvz., tiems, kurie rašė poezijos kūrinius, ji atrodė pati tikriausia realybė. Kodėl šiandien viskas pasikeitė? Tauta padėjo įtvirtinti demokratiją, bet šiandien mes norime demokratijos be tautos. Tam tikru laikotarpiu tauta susipjovė su demokratija. Klausimas: ar mes šiandien nepjauname šakos, ant kurios sėdime?

Mano nuomone, Lietuva pamažu grįžta į Motiejaus Valančiaus laikus, kai Žemaičių vyskupas gelbėjo tautą. Kai mes buvome tarp LDK, kuri pasitraukusi į nebūtį dar liko žmonių galvose, ir modernios tautinės valstybės, kurią gudrusis istorijos protas Lietuvai leido sukurti 1918 m. Buvusi tikėjimo objektu šiandien tauta tampa fikcija. Čia aš hėgeliškai matau, kad XXI a. pr. tendencijos paneigia tai, kas buvo kuriama XIX a. Mūsų dvasia šiandien susvetimėjo savo pačios atžvilgiu. Visiškai pagal Hėgelį vyksta mūsų susvetimėjimas tėvų kūrėjų, kurie sukūrė šią valstybę, jos filosofiją, atžvilgiu. Ir visiškai pagal Hėgelį neaišku, kuo visa tai baigsis? Ką mums ruošia gudrusis istorijos protas?

VDU PMDF dekanas Šarūnas Liekis šiuo metu kuria kosmopolitinio primityvizmo filosofiją. Jo nuomone, „pirma, tautiškumo terminas nevartotinas. Antra, būtina kalbėti tik apie valstybę“. Mano nuomone, šie samprotavimai yra pagrįsti primityvia klaida – jeigu lietuviai XIX a. nebūtų suvokę savęs kaip tautos, jie nebūtų sukūrę valstybės. Tauta yra ne tik kultūrinė, bet ir politinė forma. Žmonija nėra politinė sąvoka. Ji tokia taps, kai mes pirmą kartą susidursime su marsiečiais, kai turėsime su jais konfliktų.

Amerikiečiai šiandien stipriai studijuoja Hėgelį. Trumpa jo filosofijos abėcėlė yra tokia: „Tauta kaip valstybė yra dvasia. Istorija yra dvasios formavimo įvykis. Dvasios vystymasis vyksta pakopomis. Kiekviena pakopa turi savo principą, dvasios apibrėžtumą. Tai atstovauja tautos dvasia.“ Hėgelis manė, kad tautos veikia kaip pasaulinės dvasios plėtros įrankiai. Visada pasaulio istorijoje yra viena tauta, kuri viešpatauja, stumia pasaulio istorijos dvasią. Bet šios dvasios raidos logika nesutampa tik su viena tauta, todėl ji bus priversta pasitraukti. Amerikiečiai jaudinasi, kad pasaulinė dvasia juos nurašys kartu su epocha. Tai neišvengiama. Ameriką kažkas paneigs. Vargšai italai, žiūrėdami į savo Romos imperiją, išgyvena tą patį, kas laukia Amerikos piliečių, jeigu aš teisingai suprantu Hėgelį.

Lietuviai turi prisiminti kitus Hėgelio darbų puslapius. „Pasaulinėje istorijoje galima kalbėti tik apie tokias tautas, kurios sukuria valstybę.“ Š.Liekio atveju šito Hėgelio teiginio neįmanoma perskaityti. Kas pagal jį sukuria valstybę, kas yra suverenas?

Ideologijomis netikime, bet negalime be jų

Šeštas prieštaravimas pasireiškia per požiūrį į ideologijas. Iki XVIII a. pab. mes apie politiką mąstėme be ideologijų. Dabar ideologijos tapo politinės veiklos pagrindu. Ideologijos yra nusižiūrėtos iš krikščionybės, jos yra sekuliari piliečių sielų ganymo forma. Sekuliarizuotas krikščioniškos doktrinos variantas. Būtina pagaminti tam tikras idėjas, jas įkišti į piliečių galvas. Marksas ideologus vadino „idėjų gamintojais“. Šiandien šį uždavinį įgyvendina viešųjų ryšių technologai. Ideologijoms būtinai reikia tikėjimo. Kai pasiimi kažką iš religijos, tai tęsia religinius reikalavimus. Šiandien tikėjimo ideologijomis nėra arba jis stipriai nyksta. Mes kalbame apie ideologijų pabaigą, arba filosofiškai tariant – apie didžiųjų naratyvų pabaigą. Nyksta tikėjimas idėjomis, kurios parengtos politinei kovai, kaip tam tam tikri principų rinkiniai.

Prieštaravimas tas, kad tikėjimo ideologijomis nėra, bet mūsų politinė sistema gali funkcionuoti tik remdamasi jomis. Piliečiai vis labiau praranda tikėjimą ideologijomis, bet politinė sistema negali be ideologijų. Manau, kad čia yra didelė problema. Jeigu piliečiai vis mažiau tiki politinėmis ideologijomis, tai jie neišvengiamai vis mažiau tiki bendrų politinių žygių prasmingumu. Jie vis sunkiau sugeba susitelkti bendriems politiniams tikslams.

Visi nurodyti prieštaravimai, išskyrus paskutinį, Vakarus stumia ta pačia kryptimi. Politinės valios paralyžiaus link. Vakarų visuomenių piliečiai per pusryčius skaito laikraščius arba interneto portalus, tačiau tingi nueiti į rinkimus, nori tai padaryti per elektroninės bankininkystės sistemą. Tai pristatoma kaip labai pažangus dalykas. Visi Vakarų piliečiai tapo plepūs, bet silpnavaliai darbininkai, kaip sakė Frydrichas Nyčė. Karus jie pergyvena kompiuterio arba televizoriaus ekranuose. Jie bijo save susieti su kažkuo daugiau nei privatūs ekonominiai interesai. Jie yra politinio spektaklio žiūrovai, nenorintys būti veikėjais. Sunku atsikratyti minties, kad mūsų kultūros dvasia krypsta į šitą pusę. Skaitykite Nyčę, jis gana įtikinamai ir patikimai aprašo šias tendencijas, t.y. kaip gali būti sprendžiami šie prieštaravimai.

Naujasis kapitalizmas atmeta etiką, iš kurios kilo

Belieka pristatyti septintąjį prieštaravimą. Maksas Vėberis parašė knygą „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. Šiuo metu stiprėja prieštaravimas tarp senojo kapitalizmo, kurį įkvėpė tam tikra etika (nenoriu sutikti su Vėberiu, kad tai – protestantiškoji etika), ir dabartinio kapitalizmo, kuris šią etiką išbarsto, ją atmeta, arba neigia. Kad nebūčiau priskirtas prie dešiniųjų (nors tai ir garbė), pasinaudosiu kairiaisiais – Teodoru Adorno ir Maksu Horkheimeriu, kurie rašo: „Animizmas sudvasino daiktus. Industrializmas sudaiktino sielas. Prekės virto vertybėmis.“

Mano nuomone, tai hėgeliškas, nors kartu ir marksistinis, požiūris, bet aš anksčiau jau paprašiau, kad Marksas nesirodytų šitoje paskaitoje. Leiskite pabaigti paskaitą Vėberio citata iš jo straipsnio „Mokslas kaip profesinis pašaukimas“: „Galutinės ir sublimuotos vertybės pasitraukė iš viešumos. Nėra atsitiktinis dalykas net tai, kad mūsų aukščiausias menas yra intymus, o ne – monumentalus. Net tai, kad šiandien tik mažiausiuose visuomenės rateliuose, tik iš žmogaus į žmogų, pianissimo gali pulsuoti tai, kas anksčiau, kaip pranašiška pneuma, šėldama kaip ugnis persmelkdavo didžiules bendruomenes ir jas sulydydavo į viena.“

Hėgelis sakė, kad tautos valstybinė santvarka sudaro vieną dvasią su jos religija, menu ir filosofija. Vėberis kitais žodžiais pakartojo Hėgelio tiesą, tačiau tai jau skamba kažkaip neraminamai. Turime šiandien suprasti, ar mūsų kultūros dvasia nepradėjo prieštarauti mūsų politikos dvasiai.