Disidentės žinia Prezidentei (4)

Aptardama pusės savo kadencijos rezultatus „Žinių radijui“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš karto po finansinio ir ekonominio stabilumo, kurį, jos teigimu, pavyko užtikrinti, paminėjo „teisingumo sugriežtinimą“. Šalies vadovė prisipažino, kad „specializavosi“ šioje srityje griežčiau atrinkdama teisėjus, dažniau atleisdama juos iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą („pakeitėme jau 15 proc. teisėjų“). Per 20 metų šalyje įsigalėjusią korupcinę elgseną Prezidentė pavadino „hidra“, arba „slibinu“, ir išvardijo savo nukaltus, nedovanotinai ilgai lauktus kovos su tais daugiagalviais gyviais įrankius – išplėstinį turto konfiskavimą, pailgintus arba panaikintus senaties terminus, penkis kartus padidintas baudas už korupcinius nusikaltimus.

Sunkus kelias tiesos link

Visiems ir kiekvienam lygus teisingumas buvo vienas svarbiausių kandidatės į prezidentus D.Grybauskaitės rinkiminių siekių. Ryžtingai įvardijusi į dvasinį ir ekonominį skurdą vedantį nuosmukio kelią, kuriame buvo atsidūrusi Lietuva, D.Grybauskaitė pažadėjo imtis veiksmų, kad „būtų atkurtas žmonių patikėjimas teismais, teisėsaugos struktūromis bei operatyvinėmis tarnybomis“.

Nuėję pusę distancijos D.Grybauskaitės pažadėtu skaidrumo ir tiesos keliu, Lietuvos žmonės vis dar tebetrokšta pasitikėti savo išlaikomomis teisėsaugos institucijomis ir atidžiai stebi naujai paskirtų jų vadovų laikyseną, nekantriai laukdami ilgai vilkintų rezonansinių bylų atomazgos. Ko gero, ir pati Prezidentė jaučia, kad jos griežtos laikysenos ir ryžtingų veiksmų didinant baudas kol kas nepakanka atkurti nei pasitikėjimui teismais, nei prokuratūra, nei operatyvinėmis tarnybomis. O vienu (teisėjos Neringos Venckienės palaikymo) atveju pačios šalies vadovės nenuoseklumas pasitarnauja jėgoms, kurios pasitikėjimą valstybės institucijomis keičia tikėjimu sąmokslų teorijomis. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad strateginis valstybės tikslas – tinkamai prižiūrėti specialiąsias tarnybas, sutvarkyti teismus ir teisėsaugą – šiuo metu vienija visus tris aukščiausius šalies pareigūnus. Tačiau nei sisteminės pertvarkos bandymai, nei nauji institucijų vadovai kol kas esminio pasitikėjimo teisingumu – valstybės pagrindu, nesuteikė.

Prezidentas nežinojo, ką daro

Jau ne pirmą kartą kritinėje situacijoje pagalbą šalies vadovams siūlo vienas nedaugelių likusių Lietuvos moralinių autoritetų, sesuo Nijolė Sadūnaitė. Pastarąjį kartą ji atviru laišku kreipėsi į Prezidentą V.Adamkų 2007 m. KGB represijų nenugalėta ir nepalaužta laisvės kovotoja tada atkreipė šalies vadovo dėmesį į teismuose vykstančią „antiliustraciją“, politinių kalinių ir kitų disidentų persekiojimą, paprašė jį pasisakyti apie tai viešai.

„Aš suprantu, kad dar pirmojo kandidatavimo į Lietuvos prezidentus metu duotas Jūsų viešas įsipareigojimas sutvarkyti Lietuvos teisę yra nepakeliamai sunkus. Sovietijos paveldas teisėje kaip ta hidra. Bet neleistina, kad jos aukomis taptų žmonės, kurių kaltė teisiniais būdais neįrodyta. Dar baisiau, jei ji kurpiama metodais, kuriuos anuomet mane privertė gerai išstudijuoti“,– rašė prieš penkerius metus sesuo Nijolė.

Prezidentas nieko viešai nepasakė, atviro laiško nekomentavo, apsiribojo pasikvietęs sesę Nijolę pietų. Viešai prieštaravusi V.Adamkaus sprendimui ordinu apdovanoti buvusį aukštą KGB pareigūną M.Misiukonį, po susitikimo sesė Nijolė apie šį sprendimą sakė: “Prezidentą pateisinu, nes jis nežinojo, ką daro.” Negavusi jokių konkrečių pažadų, N.Sadūnaitė žurnalistams vis dėlto sakė esanti patenkinta susitikimu. „Įmeskime visi nors po mažą akmenėlį į tą neteisybės vežimą – ir galbūt jį sustabdysime“, – ištarė ji.

Asmeniškas pokalbis su žmogumi – pasipriešinimo KGB persekiojimams simboliu nesutrukdė V.Adamkui vėliau išleisti dekretą, inicijuojantį antrąjį slapto KGB bendradarbių prisipažinimo terminą, naudingą tik įstatymo nustatytu laiku neprisipažinusiems ir paviešinimo išsigandusiems kagėbistams (beje, savo paskelbtuose dienoraščiuose V.Adamkus N.Sadūnaitę pamini tik kartą – aprašydamas jos „skaldytojiškos dvasios“ kalbą viename mitinge).

Neįmanoma bent kiek objektyviau nustatyti, kaip teismus ir visą teisėsaugos sistemą tada paveikė V.Adamkaus tylėjimas. Žinome tik, kad savo dienoraščių knygos užsklandoje Prezidentas prisiima asmeninę atsakomybę už tai, kad jam nepavyko iš esmės pagerinti teisėsaugos darbo. O sesei Nijolei teko įsitikinti, kad jos perspėjimas apie laisvoje Lietuvoje sovietiniais metodais kurpiamą kaltę buvo pranašiškas. Tuos metodus ji skausmingai atpažįsta jau antrus metus kartu su bendražygiais disidentais dalyvaudama terorizmu apkaltintos Eglės Kusaitės procese.

Ką gali Prezidentė?

Prezidentė D.Grybauskaitė taip pat yra susitikusi su sese Nijole, jų nuomonės, kad E.Kusaitės procesas negali būti slaptas, sutapo. O praėjusią savaitę, Sausio 13–osios proga, sesuo Nijolė vėl paskelbė atvirą laišką apie valstybinių idealų išdavimą ir kolaboravimą su antivalstybinėmis jėgomis manipuliuojant teise ir istorija. Jame N.Sadūnaitė ragina Prezidentę pereiti nuo kalbų prie veiksmų. „Pradėkime nuo prokuratūros sistemos darbo revizijos. Nuo per dvidešimtmetį žlugdytų, slėptų, vilkintų bylų sąrašų“, – nepasiduoti apatijai ir dar kartą bandyti atgauti pasitikėjimą savo valstybės pagrindais kviečia sesuo Nijolė.

Kokių veiksmų, nepažeisdama Konstitucijos, kitos valdžios šakos atžvilgiu gali imtis Prezidentė? Visų pirma ji galėtų efektyviai imtis įstatymų leidybos iniciatyvos, ką įrodė sugebanti atlikti kitais svarbiais klausimais. Vienas sesės Nijolės bendražygių, signataras Algirdas Endriukaitis teigia, kad E.Kusaitės byla atskleidžia neskaidrią skirtingų teisėsaugos šakų – prokuratūros, VSD ir teismų – samplaiką, į kurios girnas patekęs pilietis beveik neturi galimybių apsiginti. Šiose įstaigose dirbantys žmonių „tarnai“ manipuliuoja įstatymais ir teisės normomis savo ir įstaigų naudai. Ne tik pavienė šių visuomenės „tarnų“ auka, bet ir jos gynėjų sąjūdis negali pasiekti tiesos nė kreipdamiesi pagalbos į savo išrinktus atstovus. Parlamentinė teisėsaugos kontrolė nefunkcionuoja. Pro Seime susipriešinusių partijų nepasitikėjimo ledą niekaip neprasikala europietiška specialiųjų tarnybų kontrolė, kurią galėtų vykdyti patys tautos išrinktieji arba jų patikėti pareigūnai.

Abiem Seimo pusėms atstovaujantys Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai pripažįsta, kad laisvos, demokratinės šalies piliečiai neturėtų išsigąsti, išgirdę telefono ragelyje žodį „saugumas“. Abi pusės sutinka, kad tokia sovietmetį primenanti padėtis susidarė dėl to, kad VSD veikia išskirtinai uždarai (nors pagal įstatymą turėtų derinti viešumo ir konfidencialumo principus), o Seimas neturi jokios priemonės jo veiklai kontroliuoti. „Tvarkietis“ Rimantas Smetona sako, kad jam nuo pat kadencijos pradžios aišku, jog pozicija tiesiog neturi politinės valios kontroliuoti specialiąsias tarnybas. O valdančiųjų atstovas komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas primena, kad pats R.Smetona kartu su kitais komiteto nariais iš opozicijos dar 2009 m. nubalsavo prieš jo pasiūlytą žvalgybos ir saugumo inspektoriaus tarnybą.

Prezidentės iniciatyva galėtų prikelti tokios tarnybos idėją. Ji turėtų visas priemones ir galimybes garantuoti mokesčių mokėtojams už kiekvieną slaptai išleistą litą ir vien tuo viešumu paversti saugumą normalia demokratinės šalies žvalgybos ir kontržvalgybos įstaiga. A.Anušausko nuomone, tai, kad VSD nustojo murdytis skandaluose, sudaro sąlygas augti pasitikėjimu juo. „Paprašiau, kad šiemet VSD pasektų estų pavyzdžiu ir tam tikra dalis Seimui teikiamos jų metinės ataskaitos būtų vieša. Tai pridėtų pasitikėjimo. Piliečiai turi sužinoti, kad slaptojoje tanyboje dirba atsakingi žmonės, dirba ne savo, o Lietuvos naudai – valstybei ir bendrai piliečių gerovei. Tai yra mūsų visų institucija“, – įtikinėja NSGK pirmininkas.

Moralinio ir teisinio reliatyvizmo spąstuose

Kitomis likiminėmis valstybei bylomis N.Sadūnaitė laiko Sausio 13–osios ir Medininkų žudynių bylas. Atrodo, kad jas vilkindama Generalinė prokuratūra sutrupino geroką gabalą valstybės pamatų. Prezidentė D.Grybauskaitė jau nemažai pasiekė, kad jų tyrimas nebūtų visiškai numarintas. Įteisinta galimybė teisti įtariamuosius už akių, karo nusikaltimų statuso šioms beginklių laisvės gynėjų žudynėms suteikimas padėjo suteikti naują impulsą bylas tiriantiems prokurorams ir naują viltį teisingumo laukiantiems žuvusiųjų artimiesiems ir bendražygiams. Tačiau viena aplinkybė verčia abejoti visų šių pastangų perspektyvumu. Nepaisydami akivaizdžios istorinės tiesos apie SSRS prezidento, ginkluotųjų pajėgų vado M.Gorbačiovo vaidmenį žudant taikiai besipriešinančius lietuvius, Lietuvos prokurorai iki šiol nedrįsta paskelbti jo įtariamuoju.

Moralinė ir teisinė dviprasmybė – palanki terpė sesės Nijolės identifikuotam valstybinių idealų išdavimui ar kolaboravimui su antivalstybinėmis jėgomis. Šlykštų tokio kolaboravimo pavyzdį ką tik pateikė Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas, dėl sovietų agresijos neigimo išteisinęs Socialistinio liaudies fronto vadovą Algirdą Paleckį. Žinia, Sausio 13–osios didvyriai ir didvyrė pasiaukojo ir už tai, kad tokie tipeliai kaip A.Paleckis galėtų pliurpti ką susigalvoję. Bet jų aukos atminimas yra šventas, o tam, kas kėsinasi jį išniekinti, turi būti kirsta per nagus. Teisėjas, kuris mano, kad viešajam asmeniui galima skelbti „savo nuomonę“, neva lietuviai Sausio 13–ąją ne gynė valstybės laisvę ir nepriklausomybę, o imitavo žudynes, tarnauja ne Lietuvai, o Kremliui. Jis vykdo Lietuvoje kitos valstybės valdžią. Toks sprendimas yra visiškai pakankamas įkaltis iškelti teisėjui bylą už padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvą (118 BK str.).

Konstitucija Prezidentei ne tik suteikia teisę vienai arba kartu su Seimu skirti ar atleisti teisėjus, bet ir įgalioja ją vadovauti valstybei. Tam tikra moraline, ne teisine, prasme Prezidentės valdžia yra aukštesnė už teismų valdžią. Todėl sesuo Nijolė ir ragina Prezidentę tinkamai pasinaudoti savo valdžia: „Konstitucija yra Tautos valia. Tauta, atkūrusi Lietuvos valstybę, suteikė Prezidentei teisę prakalbti jos vardu.“ Tikėkimės, kad D.Grybauskaitė, kaitaip nei V.Adamkus, išgirs nenugalėtosios disidentės žinią.

P.S.  Neapleidžiant griežtos teisėjų atrankos, imantis nuodugnesnės reformos, pvz., tarėjų instituto įteisinimo, galima dar kurį laiką kęsti panašias pavienes, nors vis gausesnes neteisingumo, vykdomo Lietuvos Respublikos vardu, apraiškas. Tačiau, nepakeitus būsimųjų teisininkų rengimo programų, nekreipiant dėmesio į teisės studentų vertybinių nuostatų ugdymą, teisės universitetai rizikuoja rengti būsimus cinikus ir nihilistus, gerai išmokytus manipuliuoti teisės normomis. Jau esu rašęs, kad sesės N.Sadūnaitės knygos, liudijančios vienos, tiesą mylinčios merginos pergalę prieš nihilistinę teismų ir slaptųjų tarnybų sistemą, turi būti privalomos būsimiesiems laisvos Lietuvos teisininkams.

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotoja Agnė Bilotaitė: laikas atlikti Generalinės prokuratūros veiklos parlamentinę kontrolę

 Deja, žlugęs tyrimas dėl galbūt nekokybiško donorų kraujo – tik vienas iš pavyzdžių, kuriuo prokurorai pademonstravo akivaizdžią nekompetenciją. Kitas visai naujas pavyzdys – generalinio prokuroro pavaduotojas Andrius Nevera pasiskolino šimtatūkstantinę sumą iš privataus asmens, o netrukus Generalinė prokuratūra priėmė sprendimą, palankų šio asmens verslui. Kyla klausimas: kieno interesus gina prokurorai? Arba kaip pateisinti tai, kad ne vienerius metus Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamente dirbanti prokurorė Sigutė Malinauskienė neturėjo net privalomo teisės bakalauro diplomo? Šiai prokurorei buvo patikėta vadovauti tokiems didelio atgarsio sulaukusiems tyrimams – dėl VEKS projekto, Valdovų rūmų, Nacionalinio operos ir baleto teatro salės renovacijos. Jokių apčiuopiamų šių tyrimų rezultatų iki šiol nesulaukėme. Tad ir vėl kyla klausimas, ko siekia prokurorai tokiu neefektyviu darbu?

Mano nuomone, prokuratūra privalo bylas tirti tiesiogine to žodžio prasme, o ne užsiiminėti atsakymų gautų iš institucijų įrišimu. Tirti – tai iniciatyviai ginti viešąjį interesą, ne tik rašyti pavedimus kitoms institucijoms, bet ir rodyti savo sugebėjimus.

Taip pat susidaro įspūdis, kad dažnai užsiimama ne tyrimu, o priešingai – tyrimo žlugdymu, jo tyčiniu tęsimu iki senaties.

Generalinė prokuratūra, deja, vis dažniau pamiršta savo misiją ir vieną pagrindinių veiklos krypčių – ginti viešąjį interesą.

Aš, kaip parlamentarų grupės „Už piliečių talką, kuriant Lietuvą be korupcijos“ pirmininkė, dar gruodžio pradžioje kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, siūlydama jos viduje steigti vidinį kontrolės padalinį, kuris užsiimtų tik tyrimais įstaigos viduje. Tokios patikimos imuniteto tarnybos per pastaruosius metus sukurtos Policijos departamente, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje. Tačiau iki šiol dėl savo siūlymo iš Generalinės prokuratūros nesu gavusi atsakymo.

Taip pat manau, kad laikas atlikti Generalinės prokuratūros veiklos parlamentinę kontrolę. Dėl to artimiausiu metu ketinu kreiptis į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą.

Mano nuomone, derėtų griežtinti prokurorų atsakomybę, nes dabar akivaizdu, kad už prastai atliekamą tyrimą jiems niekas negresia, beveik nėra taikomos jokios atsakomybės priemonės, o jos yra būtinos.