Gyvenimo planuose – sveika ir ori senatvė (1)

Anksčiau ar vėliau turės būti sukurta bendroji socialinio draudimo sistema, leidžianti kuo ilgiau brandos sulaukusiems žmonėms būti darbo rinkoje ir apsisaugoti nuo nedarbo negandų. Ir pirmiausia dėl to, kad pati statistika gali gerokai pakoreguoti požiūrį į senjorus ir jų neišnaudotas galimybes.

Sausio 13–osios Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostatas) duomenimis, žmonių, sulaukusių 55–erių ir vyresnių, Europos Sąjungos šalyse daugėja. 1990–aisiais tokių buvo 25 proc., 2010–aisiais – 30 proc. Manoma, kad šių žmonių dalis ES 2060–aisiais sieks maždaug 40 proc. 2060–ųjų pradžioje, tikėtina, beveik 37 procentai Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės.

ES šalyse dirbančių pensininkų, sulaukusių 60–64 metų, 2000–aisiais buvo 23 proc., 2010–aisiais – 30,5 proc. (padaugėjo beveik 8 proc.). 2000–aisiais dirbo vienas iš trylikos Lietuvos gyventojų, sulaukusių 65 metų ir daugiau (7,8 proc., plg. ES vidurkis – 5 proc.), 2010–aisiais – vienas iš dvidešimt dviejų (4,7 proc., plg. ES vidurkis – 5 proc.).

Danijoje per pastaruosius dešimt metų dirbančių pensininkų, vyresnių nei 65 metų, padaugėjo 4 proc., ir dirba 3 proc. vyresnių nei 70 metų pensininkų. JAV 20 proc. vyrų ir 12 proc. moterų, vyresnių nei 70 metų, yra aktyvūs ir dirba. Daugiausia 60–64 amžiaus dirbančių pensininkų gyvena Švedijoje (61 proc.), Didžiojoje Britanijoje (44 proc.), Estijoje (42,8 proc.). Šiuo metu Estijoje dirba 8,3 proc. pensininkų, sulaukusių 65–erių. Danijoje dirba 6,2 proc. pensininkų, sulaukusių 65–erių, ir apie 3 proc. vyresnių nei 70–ies.

Neveikli senatvė – primestas stereotipas

Dr. Sarmitės Mikulionienės, Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros docentės, teigimu, vis dar pastebima, kad neretai Lietuvoje vyresnioji karta nevertinama: „Jei pritariame teiginiui, kad žmonės, sulaukę pensinio amžiaus, turi palikti darbo rinką, tai turime pripažinti, kad prarandame reikšmingą žmogiškąjį potencialą. Tik ką tapęs senatvės pensininku žmogus paprastai staiga nepraranda darbingumo – dažniausiai yra gana veiklus, kūrybingas, palyginti sveikas ir tikrai galėtų dirbti toliau. Juolab kad senatvės amžiaus tarpsnis – sąlyginis ir kintantis dalykas, mūsų pačių sukonstruotas. Pavyzdžiui, ar pastebėjote iš grožinės literatūros, kad XIX a. pabaigoje „senukais“ ir „bobutėmis“ neretai buvo vadinami personažai, kurių amžius nesiekė nė 50 metų? O šiandien Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriose veikia socialinės apsaugos sistema, senatvė apibrėžiama kaip socialinė rizika, t.y. situacija, kai žmogus dėl senyvo amžiaus negali užsiimti pajamas sukuriančia veikla, negali pasirūpinti savimi. Akivaizdu, kad realybė gerokai skiriasi: dauguma šiandienos 60–mečių vis dar yra darbingi, aktyvūs, gali pasirūpinti ne tik savimi, bet dar ir kitais. Tik mažumos sveikata yra tokia silpna, kad jiems iš tiesų būtina socialinė ir materialinė parama. Tad vis dėlto jeigu senjoras, turėdamas patenkinamą sveikatos būklę, teigia, kad jaučiasi niekam nereikalingas, vienišas, galima įtarti, kad viena iš priežasčių galėtų būti ribotos galimybės reikštis jo darbiniam, kūrybiniam, socialiniam potencialui.“

S.Mikulionienė, kalbėdama apie dirbančius senjorus, pirmiausia pasiūlė skirti dvi jų grupes: „Pirmoji grupė – tai tie žmonės, kuriems darbas yra saviraiška. Jie dažniausiai jaučiasi patenkinti, turėdami darbą, ir norėtų dirbti toliau. Antroji grupė – tai tie, kuriems gyvenime nepavyko surasti mėgstamo darbo. Greičiausiai tokie žmonės laukia nesulaukia senatvės pensijos, užbraukia kiekvieną nugyventą dieną, kuri priartina prie išsvajoto „užtarnauto poilsio“. Jie norėtų kuo greičiau nusikratyti nemalonios priverstinės veiklos. Tačiau galbūt būdami geros sveikatos jie sulaukę pensijos išdrįs imtis kokios nors kitos seniai išsvajotos veiklos. Išėjimo į senatvės pensiją amžiaus didinimas yra tik formalumas ir viena iš priemonių. Šalia turėtų būtų taikomos ir kitos priemonės, tokios kaip perkvalifikavimas, mokymas, sveikatos išsaugojimas. Turėtume galvoti apie profilaktiką – apie tai, kaip nesusirgti profesine liga ir išlikti oriam darbo rinkoje. O ir valstybė turėtų atrasti lėšų mokymams, nes kai kurios profesijos sensta. Žmogus turi saugoti savo sveikatą, nedirbti viršvalandžių ir domėtis darbo vietų ergonomika.“

Kiekvienam suteikti galimybę pasirinkti

Docentės manymu, geriausia būtų, jei mūsų valstybė rinktųsi lankstų išėjimą į pensiją ir kiekvienam suteiktų galimybę pasirinkti – arba anksčiau užbaigti darbinę veiklą ir gauti mažesnę senatvės pensiją, arba likti darbo rinkoje ilgiau ir atitinkamai gauti didesnę pensiją: „Kol kas tik tam tikras sąlygas atitinkantys priešpensinio amžiaus asmenys gali pasinaudoti išankstine senatvės pensija. Statistikos duomenimis, išankstinių senatvės pensijų kasmet paskiriama apie 5–6 tūkstančius. Tačiau neturime galimybės atidėti senatvės pensijos mokėjimą vyresniajam amžiui atitinkamai didindami išmokų dydį. Vyresniosios kartos galimybes ir poreikius dirbti mokamą darbą geriau atlieptų išėjimas į senatvės pensiją darbo krūvį mažinant palaipsniui. Kad nebūtų taip, jog vieną dieną bendradarbiai įteikia laikrodį ir išlydi į pensiją, o kitą dieną tu jau esi senatvės pensininkas ir nežinai, ką veikti visą dieną. O kodėl nepasiūlius senjorui pusės etato arba lankstaus darbo grafiko? Kodėl tik jaunos mamytės gali naudotis tokiu darbo grafiku? Kodėl, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus darbuotojo laiku neapmokius supervizoriaus, profesijos konsultanto ar mokytojo vaidmenų? Užsienyje daugybė vyresnio amžiaus žmonių dalijasi savo darbo vieta ir tuo džiaugiasi. Arba tas pats savanoriavimas – visiškai neatrastas šaltinis. Kodėl senjorai negalėtų savanoriauti? Savanoris senjoras, teikdamas socialines paslaugas silpnesniems, įprasmintų savo gyvenimo tarpsnį, o paslaugą gaunantysis jaustų fizinę ir dvasinę paramą, būtų nepamirštas.“

S.Mikulionienė pabrėžė, kad kartais ir patys visuomenės nariai yra skeptiški ir klausia: „O kam jiems mokytis?“. Bet kvalifikacija ir mokslai, pašnekovės žodžiais, niekur neprapuola: „Prie to atsainumo prisideda ir pagyvenę žmonės: „Aš jau sena(s), kam man mokytis?“ Aišku, jei žmogus ilgai nėra mokęsis, jam reikia taikyti kitus metodus, bet viskas yra įmanoma. Pažiūrėkime, kaip seneliai bendrauja „Skype“ su anūkais. Kai senjorus motyvuoji, jie įveikia visus sunkumus.“

Diskriminacija dėl amžiaus – prieštaringa

S.Mikulionienės manymu, situacija dėl diskriminacijos, nepaisant įstatymų bazės (nuo 2005–ųjų galioja Antidiskriminacijos įstatymas), yra prieštaringa, neaiški ir kebli. 2007–ųjų tyrimo duomenimis, diskriminacija dėl amžiaus yra skirtingai suprantama: „Vieni tą diskriminaciją įžvelgia, kiti – ne. Atlikdama tyrimą, pastebėdavau nemažai skelbimų, kuriuose buvo reglamentuojamas darbuotojo amžius. Pati kontrolierė skambindavo į tas įmones ir teiraudavosi, ar to darbo negalėtų dirbti ir vyresnis žmogus. Apie netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus kalbame dažnai, nors apskritai žmogus visais savo gyvenimo etapais patiria diskriminaciją. Jau nuo tada, kai jis nori įsidarbinti. Tokie pasakymai kaip „jūs neateikite“, „čia didelis konkursas“, „ateina daug jaunų“, „jūsų patirtis per didelė“, „per „aukštas“ diplomas“ yra nuoroda į netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus. Netiesioginę diskriminaciją darbo vietoje gali patirti bet kokio amžiaus darbuotojai. Tai gali būti vadinamosios „dedovščinos“ apraiškos (kai jaunesnio amžiaus darbuotojai pagal nerašytas taisykles priverčiami patarnauti vyresnio amžiaus, aukštesnio statuso darbuotojams, kai jaunesnio amžiaus darbuotojai vyresniųjų išjuokiami ir žeminami). Taip pat jaunesnio arba vyresnio amžiaus darbuotojai gali nukentėti nuo diskriminacijos dėl amžiaus, kai darbovietėse siekiant paskirstyti ribotus išteklius (pvz., premijas, siuntimus į kursus ir pan.) taikomas tiesiog amžiaus cenzas (užuot įvertinus konkretaus asmens, pvz., darbo pasiekimus ar mokymosi poreikius).“

S.Mikulionienė pabrėžė, kad, kai žmogus artėja prie pensinio amžiaus, jis gali patirti psichologinį spaudimą („tu žinokis, tau greit pensija“; „tu žiūrėk, tau jau senatvė“). Viena iš jos 2007–ųjų tyrimo respondenčių buvo moteris, dirbanti medicinos sektoriuje. Sulaukusi 60–ies, ji buvo atleista dėl amžiaus cenzo. Bet vėliau ją vėl pakvietė dirbti. Buvo įsitikinta, kad ji puikiausia susitvarkė su savo darbu. „Bet negaliu advokatauti – bent jau teoriškai yra įmanomi keturi galimybių ir norų dirbti deriniai: nori ir gali; nenori ir negali; nori, bet negali; ir galiausiai – gali, bet nenori. Kiekvieną derinių formuoja daugybė socialinių ir asmenybinių veiksnių. Pagal tai, kad mums nuo mažumės yra užkoduotas natūralus poreikis judėti, veikti, žinoti, keistis, vystytis, siekti ir pan., ir senatvėje greičiausiai turime panašius natūralius poreikius. Tik kartais žmonės susiduria su socialiniais barjerais (amžiaus normomis ir stereotipais, įstatymų ribojimais, kitų asmenų diskriminuojančiu elgesiu ir pan.), o kartais „atsimuša“ į silpnos sveikatos diktuojamus apribojimus. 2012–ieji yra paskelbti Europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais. Tad kaip niekada svarbu pamąstyti apie tai, ar Lietuvoje esame padarę viską, kad senjorai, norintys aktyviai veikti, galėtų atskleisti savo potencialą. Svarbu, kad tie, kurie norėtų būti aktyvūs, bet sveikata neleidžia, sulauktų kitų paramos ir pagalbos, o tie, kurie, priešingai, galėtų būti aktyvūs, tačiau „nenori“ – įvertintų, kas juos stabdo, ir įvardytų tuos demotyvuojančius veiksnius sau ir kitiems. Gal bendromis pastangomis atsirastų originalūs sprendimai? Socialiniai gerontologai atkreipia dėmesį, kad itin svarbu įsiklausyti į pačius vyresnio amžiaus žmones, jų pasamprotavimus ir pasiūlymus“, – teigė S.Mikulionienė.

Apie senjorus vyrauja daug stereotipų

Sonatos Mačiulskytės, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros asistentės, Laplandijos universiteto doktorantės, teigimu, darbas yra viena iš veiklų, kuria gali užsiimti pagyvenę ir senyvi žmonės. Tačiau jie tą pačią veiklą gali vertinti skirtingai: „Darbas gali būti asmens tapatybės, tobulėjimo, patirties, prestižo, statuso, džiaugsmo, saviraiškos ir kt. išgyvenimų šaltinis. Natūralu, kad dalis pagyvenusių ir senyvų žmonių dirba dėl papildomų pajamų, kiti – dėl galimybės būti tarp kitų žmonių, poreikio būti reikalingiems kitiems, galimybės prasmingai praleisti laiką, gal net dėl galimybės toliau mokytis ir tobulėti. Gebėjimas ir sugebėjimas dirbti dažniausiai pozityviai veikia pagyvenusius ir senyvus asmenis, juolab kad kintantis fizinis funkcionavimas gali gana greitai ir iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą, o visuomenėje vyraujanti amžiaus diskriminacija riboja atliekamų vaidmenų kiekybę ir kokybę. Jungtinių Tautų Vystymosi programos ir Europos gyvenimo kokybės tyrimuose gyvenimo kokybei matuoti vertinamos tokios sritys kaip užimtumas, ekonominiai ištekliai ir kt.

S.Mačiulskytės žodžiais, aktyvumas, veiklos tęstinumas lėtina senėjimo procesus: „Tai – galimybė žmogui ilgiau išlikti socialiai aktyviam, išsaugoti psichologinę sveikatą. Suprantama, tai teigiamai veikia ir fiziologinę būklę. Aktyvumas gali lemti „sėkmingą senėjimą“ – domėjimąsi gyvenimu, savigarbą, optimizmą ir pan. Jeigu žmogus pasitraukia iš aktyvios socialinės veiklos, gali greitai išryškėti neigiami senėjimo padariniai.“

Specialistė mananti, kad sumažintas pensijas dirbantiems pensininkams galima vertinti kaip diskriminaciją dėl amžiaus: „Mūsų visuomenėje, kaip, beje, ir nemažoje dalyje kitų, egzistuoja diskriminacijos dėl amžiaus apraiškos. Šiuo terminu apibūdinami požiūriai, įsitikinimai ir suvokimai apie pagyvenusių ir senų žmonių prigimtį bei savybes, kurios iš esmės yra iš anksto suformuotos, iškreipiančios jų tikrąsias savybes, gebėjimus ir pan. Tarp jų – ir vyraujantys stereotipai apie pagyvenusių žmonių galimybes bei produktyvumą. Dažnas diskriminacijos dėl amžiaus padarinys yra senyvų ir senų žmonių diskriminacija.“

S.Mačiulskytė nemananti, kad mūsų senjorai itin skiriasi nuo Vakarų Europos šalių senjorų – „tik gal darbą kaip papildomų pajamų šaltinį dažniau pasirenka skurdesnių šalių pagyvenę ir senyvi asmenys.

Lietuvos statistiniai rodikliai

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011–ųjų pradžioje Lietuvoje gyveno 701,2 tūkst. pagyvenusių (60 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių, tai sudarė 21,6 procento visų gyventojų. Per 2010 m. pagyvenusių žmonių padaugėjo 4,1 tūkst. (0,6 proc.), o per pastaruosius dešimt metų – 32,6 tūkst. (4,9 proc.). Nuo 2008 m. pagyvenusių žmonių skaičius viršija vaikų iki 18 metų amžiaus skaičių. 2011 m. pradžioje 100 vaikų teko 115 pagyvenusių žmonių (2001 m. pradžioje – tik 78). Pagyvenusių moterų šalyje gerokai daugiau nei vyrų. 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 249,1 tūkst. pagyvenusių vyrų ir 452,1 tūkst. moterų, t.y. pagyvenusių moterų buvo 1,8 karto daugiau nei vyrų.  Daugiausia 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo Ignalinos (30,5 proc.), Anykščių (28,8 proc.), Alytaus (27,9 proc.), Varėnos (27,6 proc.) ir Zarasų (27,4 proc.) rajonų savivaldybėse, mažiausiai – Visagino (14 proc.) ir Neringos (15,2 proc.) savivaldybėse bei Mažeikių (18 proc.) ir Vilniaus (18,1 proc.) rajonų savivaldybėse.

2010 m. Lietuvoje 55–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis viršijo Europos Sąjungos vidurkį. Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 2010 m. šalyje dirbo 171,4 tūkst., arba 48,6 procento, 55–64 metų amžiaus gyventojų, iš jų 79,4 tūkst. (52,3 proc.) vyrų ir 92 tūkst. (45,8 proc.) moterų. Šios amžiaus grupės gyventojų užimtumo lygis 2010 m. šiek tiek sumažėjo, tačiau išliko aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis (46,3 proc.).

Dažniausiai pagyvenę žmonės serga kraujotakos sistemos ligomis. Sulaukus vyresnio amžiaus, dažną vargina įvairūs sveikatos sutrikimai. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2010 m. stacionariose gydymo įstaigose gydėsi 269,2 tūkst. (2009 m. – 262,7 tūkst.) 65 metų ir vyresnių asmenų, arba kas antras šio amžiaus žmogus (iki 65 metų – kas penktas). Dažniausiai pagyvenusius žmones vargino kraujotakos sistemos ligos (42 proc.), navikai (11 proc.) ir kvėpavimo sistemos ligos (7 proc.).

Ministras ir tarnautoja: senjorų potencialą įvertinti būtina

Donatas Jankauskas , socialinės apsaugos ir darbo ministras, regioniniam laikraščiui „Banga“ teigė: „Apie būsimas pensijas galvoti būtina įvertinant demografinius iššūkius (suvokiant, kad ateityje mažėjantis dirbančiųjų skaičius turės išlaikyti didesnį senatvės pensininkų skaičių), todėl priimami sprendimai, kurie turės įtakos po 10 ir daugiau metų. Vienas tokių sprendimų – palaipsniui ilginamas pensinis amžius. Nuo šių metų jis moterims kasmet ilgės po du, vyrams – po keturis mėnesius. Iki 2026 metų pensinis amžius susilygins ir pasieks 65 metus. Bet iki to laiko labai rimtai ruošiama diegti sistemą, kad išėjimas į pensiją būtų lankstus. Visa Europa ir pasaulis, projektuodamas ateitį, siūlo derinti darbą bei pensiją – jei žmogaus sveikata ir galimybės leidžia, jis kuo ilgiau turi būti darbo rinkoje ir prisidėti prie bendrosios socialinio draudimo sistemos.“ („Ministras D. Jankauskas: valstybė turi neužmiršti reiklaus tėvo funkcijų“, 2012 01 11)

Salvinija Kalpokaitė , Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vedėja, sulaukusi 60–ies, dar galvojanti ir norinti padirbėti. Bibliotekininkė mananti, kad būtina įvertinti kiekvieno pensininko indėlį: „Prieš išleidžiant žmogų į pensiją, reikėtų pažiūrėti, kokia yra jo kvalifikacija, ką jis dirba, ar neužmigo ant laurų, ar neužsisėdėjo savo darbo vietoje. Bet atleisti vien dėl amžiaus darbdavys neturi teisės. Gyvenimas nestovi vietoje. Ateina laikas ir į pensiją išeiti. Kartais žmogus dėl socialinių, ekonominių sąlygų yra priverstas dirbti. Nereikėtų lengva ranka nurašyti pensininkų. Tiesiog reikėtų įvertinti jų indėlį. Pensija – labai individualus dalykas. Jei yra galimybė padirbėti – kodėl gi ne? Negaliu tokių nei smerkti, nei pagirti. Tie, kurie mėgsta savo darbą, yra geros sveikatos, turi gerą kvalifikaciją, gali dirbti ilgiau. O būna taip, kad tie, kurie dirba sunkiai, patys nori kuo greičiau savo darbo atsikratyti ir išeiti užtarnauto poilsio. Bet, jei ateina į tavo darbo vietą jaunesnis žmogus, specialistas, gal tada ir verta palikti savo darbo vietą. Bibliotekininkų pensijos yra labai mažos – apie 700 Lt. Bibliotekininkai uždirba nedaug, ir ne kiekvienas jaunas specialistas susiviliotų tokiu uždarbiu. Bet kai mažinami etatai ar kai vyresnio amžiaus darbuotojas yra žemos kvalifikacijos, tai pensininkui per daug nevertėtų pykti. “

Niekas italams senjorams neištiesė pagalbos rankos

Praėjusią savaitę Italiją šokiravo Bario mieste gyvenančios poros tragedija. Salvatore‘as (69–erių) ir Antonia (64–erių), prislėgti finansinių sunkumų, keletą metų gyveno skurde. Jie, kreipdamiesi į socialines tarnybas ir buvusį premjerą Silvio Berlusconi, prirašė šūsnis laiškų, prašydami pagalbos.

Vargai prasidėjo, kai Salvatore‘as 2004–aisiais buvo atleistas iš darbo. Jis buvo jau per senas susirasti naują darbo vietą. Porai liko vieta išeitis – gyventi iš savo pensijos, vos 400 eurų per mėnesį. Kai baigėsi santaupos, pora turėjo atsisakyti savo namo. Jai buvo pasiūlytas ne socialinis, o laikinasis būstas. Vyro ir žmonos odisėjos – kreipimaisi į socialines tarnybas, regiono prezidentą, vietinę televiziją, 2011–aisiais spaudoje paskelbtas atviras laiškas premjerui S. Berlusconi – neteikė jokių vilčių. Bario socialinė tarnyba nusprendė, kad pora, kuri jau 45 metus dalijosi duonos kąsniu, turi gyventi atskiruose kambariuose. Atvirame atsisveikinimo laiške senjorai, remdamiesi garsaus Romos karvedžio Cezario posakiu, parašė: „Ave Silvio, morituri te salutant!” („Ave, Imperator, morituri te salutant!”, „Sveikas imperatoriau, mirštantysis sveikina tave!“), ir pasitraukė iš gyvenimo. Sausio 7–ąją solidaus amžiaus italai buvo rasti negyvi.

Po laidotuvių ceremonijos Italijos pagalbos tarnybos suorganizavo renginį, kurio tikslas buvo priminti visiems vieną iš svarbiausių žmogaus teisių – būti oriam. Bet, deja, reaguota buvo per vėlai.