Vizionieriai ir biurokratai strateguoja

Vyriausybės patvirtinta šalies pažangos strategija „Lietuva 2030“ pradėjo savo kelionę Seime nuo apskritojo stalo diskusijos. Joje keistasi nuomonėmis apie šioje strateginėje vizijoje įtvirtintą tikslą Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi, kurioje skatinamas žmonių kūrybiškumas, saviraiška ir kurios gerovę kuria atsakingi, kūrybingi ir atviri žmonės. Tarp aptariamų temų į atskirą sesiją buvo išskirtas Lietuvos atvirumo ir tautiškumo santykio klausimas.

Reikia platesnio tautiškumo suvokimo

Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys atkreipė dėmesį į tai, kad strategijos dokumente įtvirtintos nuostatos dėl atvirumo ir tautiškumo gali kelti įtampą. „Iš tikrųjų šitame dokumente yra idėjų, nuostatų, kurios tautiškumą ragina svarstyti kaip rimtą problemą. Pati vizija kelia įtampą. Šitos strategijos vizija – padidinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybiškumą ir susitelkti prie idėjų, „kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui ir puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi“. Atvirumas ir puoselėjamas nacionalinis tapatumas – įtampa yra pačioje vizijoje“, – teigė pranešėjas. Jis apgailestavo, kad strategijoje skiriama per mažai dėmesio nacionaliniam tapatumui ir kad tautiškumas apskritai yra suprantamas pernelyg siaurai: tik per lingvistinį ir kultūrinį aspektą. Anot jo, tautiškumas yra kuriamas – ir ne tik per kalbą ar meną, bet ir per populiariąją kultūrą, edukaciją, informacinę ir kultūros politiką, per tuos pačius visuomenėje vykstančius politinius ir socialinius procesus, per ryšį su žeme, valstybe, istorija. „(...) Labai svarbu plačiau suvokti tautiškumą, lietuviškumą. Kokios vertybės, idėjos tą lietuviškumą sudaro? Kas mums svarbu? Čia labai gerai Gintaras Mažeikis pastebėjo, ar teisė, pavyzdžiui, įstatymai, politika, viešoji erdvė yra lietuviškumo dalis, ar ne? Ar mus sieja įstatymai, Konstitucija į bendrą politinę bendruomenę? Pagarba, ištikimybė įstatymams? Čia labai rimtas klausimas – ar mus sieja laisvė ir tiesa? Tiesos, teisingumo siekis į bendrą politinį junginį, ar ne? Ar tik paklusnumas? Ir nereikia turėti iliuzijų, kad galime kalbėti apie tapatumą, tautiškumą atskirai nuo to, kas vyksta viešojoje erdvėje“, – kėlė klausimus D.Kuolys. Jo manymu, klausti, kas mes esame, – tai klausti: „Ką mes norime iš savęs padaryti būdami laisvi ir nepriklausomi?“

Priešpriešos neturi būti

Į diskusiją įsitraukęs Lietuvos edukologijos instituto profesorius dr. Eugenijus Jovaiša aiškino, kad nederėtų priešinti Lietuvos priklausymo globalioms struktūroms ir per jas ateinančių globalizacijos tendencijų su šalies tautiškumo išsaugojimu. „Mane labai stebino ir nesurandu bei niekada nesurasdavau atsakymų, kodėl tautiškumas ir tapatybė (jei manysime, kad tapatybė lygu tautiškumui) prieštarauja Europos Sąjungos bendriesiems norams, globalizacijai. Juk Europos Sąjunga žiūri į kiekvieną šalį kaip į tam tikrą turtingą, nacionalinį ir tautišką kraštą, kurį ir nori matyti toje Sąjungos erdvėje. Jei žiūrėsime kaip nors kitaip, tada išlieka labai aiškūs klausimai: ar Lietuva norės būti besikeičiančios Europos partneriais, ar kitos šalys norės būti partnerėmis su Lietuva, jei ši prarastų savo tapatybę. (...) Nenorėčiau matyti tų nereikalingų supriešinimų“, – teigė jis.

Suabejota dėl dokumento statuso

Ne visi diskusijos dalyviai buvo įtikinti minėtos strategijos įgyvendinimo galimybėmis. Vieniems kliuvo tai, kad joje išdėstytos vizijos yra be konkretaus veiksmų plano, kitiems abejonių kėlė mokslininkų parengtų idėjų ir pasiūlymų pritaikomumas praktikoje. Pavyzdžiui, viena klausytoja iš auditorijos teiravosi: „Mes čia naujus dalykus ir ambicingus vertybių klausimus iškeliame labai rimtai, bet ar tokie vertybiniai pasiūlymai „atsiguls“ į biurokratinius dokumentus ir ar tai neliks tik žodžiai ir gražūs pasvarstymai?“ Kitas klausytojas suabejojo dėl to, kaip ši vizija bus pritaikoma praktikoje: „Stebiu gražias vizijas, bet jos paskui skiriasi nuo realybės, nes tą tikrą realybę dažniausiai nubrėžia ne mokslininkų ir istorikų vizijos, o įtaką daro konkrečios ekonominės interesų grupės.“ Galiausiai vienas iš diskusijos dalyvių, prisidėjusių prie strategijos sudarymo, pripažino, kad minėtas dokumentas savo esme vis dėlto yra vizija: „Šitas strateginis dokumentas išties yra vizija, vizijos lygio strateginis dokumentas, tačiau formaliai vadinti vizija mes jo negalime, nes įstatymai reikalauja, kad tai būtų ilgalaikė strategija, kad galėtume ateiti į Seimą ir ją tvirtinti.“

Biurokratų vizija neįpareigoja?

Finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento vyresniosios patarėjos Anos Stankaitienės teigimu, aptariamas dokumentas yra vizija, neturinti strateginio planavimo elementų, todėl jame išdėstytos mintys ir idėjos biurokratiniu lygmeniu gali būti iškraipytos arba suprastos kitaip. „Biurokratas pagal prigimtį pasirenka paprasčiausią kelią“, – argumentavo ji. Pasak jos, būtina keisti arba dokumento statusą, arba pavadinimą ir į šį sprendimą įtraukti visuomenę: „Reikia įtraukti visuomenę į aptarimą to, kaip mes sieksime vizijos, kitaip būdus sugalvos Finansų ministerija, kuriai pagal prigimtį turėtų rūpėti fiskalinis deficitas ir efektyvus fondų valdymas. Tai šiandien reikštų prisidėti prie „Europos 2020“ (Europos pažangos strategija – aut. pastaba), bet ne prie „Lietuvos 2030““.

Tokiai laikysenai iš esmės nepritarė Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento vadovė Jurgita Šiugždinienė: „Nemanau, kad taip vyksta. Šiandien mes (Vyriausybė – aut. pastaba) turime komisiją ES programai rengti ir turime visas sąlygas, kad ši programa būtų parengta pagal strategiją „Lietuva 2030“. Taip, jeigu biurokratai to nenorės, tai taip ir vyks, jei visuomenė nedarys spaudimo, taip ir įvyks, ir mes vėl turėsime programą – šabloninę, nuo kažkur nukopijuotą, nebūtinai mums reikalingą ir nebūtinai sutampančią su mūsų planavimo sistema.“

Dviejų valstybės tarnautojų skirtingas požiūris atskleidžia, kad prasidėjo kova dėl to, kiek ir kaip bus įgyvendinama parengtoji šalies pažangos viziją. Akivaizdu, kad dalis biurokratų priešinsis aptariamoms naujovėms, kita dalis, jų nesupratusi, tiesiog nustums į šalį, o likusieji bandys įgyvendinti. Tad šiuo atveju, taip pat kaip ir su šalies atvirumo ir tautiškumo puoselėjimu, viskas priklausys nuo pačios visuomenės ir to, kiek ji norės ar bus linkusi keistis ir kiek ji reikalaus to iš savo tarnų valstybės įstaigose. Strategija yra gera atspirtis pažangai, bet ją daryti turime mes patys.