Benamiai – valstybės veidrodis (2)

– Kaip baigėsi benamiams žiema? Kuo šita žiema jiems buvo ypatinga?

– Šis klausimas galėtų būti skirtas daugiau nakvynės namų darbuotojams arba patiems benamiams. Kiek pačiai šią žiemą teko kalbėtis su nakvynės namų darbuotojais, šių metų ir praėjusių metų žiema buvo gana šalta, tad besikreipiančiųjų į nakvynės namus tikrai buvo labai daug. Pastaraisiais metais pastebimos benamių skaičiaus augimo tendencijos. Natūralu, kad žiemą į nakvynės namus pagalbos kreipiasi taip pat daugiau benamių (kol oro sąlygos leidžia, dalis jų nakvoja laiptinėse, sandėliukuose ir pan.) ir tik prispyrus būtinybei kreipiasi į nakvynės namus.

– Ar, Jūsų manymu, benamiams galima aukoti pinigėlių? Kuo mes galime jiems padėti?

– Kiekvieno žmogaus apsisprendimo laisvė – aukoti ar ne pinigų benamiui. Labai dažnai tai gali būti nulemta tam tikrų situacijų. Tačiau gal vis dėlto būtų naudingiau pasitelkti kūrybiškumą ir paieškoti kitų, ne piniginių, priemonių ir padėti šiems žmonėms. Jos gali būti pačios įvairiausios – nupirkti maisto, galbūt net pavalgyti su jais, paprasčiausia pakalbėti, išklausyti. Neretai benamiui galima padėti net tokiu paprastu būdu kaip paprastas, žmogiškas elgesys, draugiška šypsena, palaikymo, paskatinimo žodis. Nemažai benamių yra perėmę tam tikrus elgesio modelius, kuriuos jiems neretai primeta, suformuoja visuomenė, ir nesąmoningai juos produkuoja, taip nesąmoningai stengdamiesi „pateisinti“ visuomenės lūkesčius – sukelti neigiamus jausmus. Tad širdies gerumas šiems žmonėms galbūt yra netikėtas, tačiau kartu ir labai svarbus. Ne mažiau svarbu yra leisti benamiui pasijausti oriai, žmogiškai – dažnai šitie pojūčiai jo sieloje yra stipriai paminti, nureikšminti. Daugeliui visuomenės narių jie galbūt net sunkiai suvokiami, nes žiniasklaida ir pati visuomenė kuria stereotipus apie benamius žmones kaip apie „kitokius“, „ne žmones“. Kelti benamystės problemą į viešumą galbūt padėtų ir įvairios akcijos, per kurias būtų galima stengtis atkreipti dėmesį į benamius, taip suteikiant jiems „balsą“. Neretai įvairūs stereotipai juos paverčia „bebalse“ visuomenės grupe.

– Kokios būna benamių nuopuolio priežastys?

– Būtų galima kalbėti apie struktūrines ir subjektyvias priežastis, lemiančias benamystę. Struktūrinės galėtų būti siejamos su šalies ekonomine padėtimi, o pastaruoju metu – su sunkmečiu, stipriai išaugusiu nedarbu, būtent ilgalaikiu nedarbu, smulkaus verslo bankrotu. Subjektyvios priežastys – tai šeimos padėtis: skyrybos, vieno iš sutuoktinių mirtis ar pan. Taip pat priklausomybių – alkoholizmo, narkomanijos – problemos, greitųjų kreditų lemtas įsiskolinimas, teistumo patirtis, gyvenimo vaikų namuose patirtys ir pan.

Neretai struktūrinės ir subjektyviosios priežastys būna gana glaudžiai susijusios. Kaip įvardija patys benamiai, jie atsiduria tarsi uždarame rate – vienos bėdos veja kitas, tad ir pati benamystė neretai įvardijama kaip daugialypė problema.

– Kaip benamystė siejasi su visuomenės svetimumu, abejingumu? Kodėl apskritai civilizacija, modernūs miestai – o ne kaimai – tampa benamių „dislokacijos” vietomis?

– Modernūs miestai, civilizacijos kuriami produktai lemia individualizmą, uždarumą, bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, kartu kurdami ir išryškindami „asmeninės sėkmės“, „sėkmingos karjeros“ mitus bei jų palaikymo svarbą. Natūralu, kad iš individo reikalaujama daugiau pastangų sėkmingai prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Individams, patyrusiems sunkumų per socializacijos procesą, minėti dalykai itin apsunkina adaptaciją.

Nepaisant to, miestai veikia kaip traukos centrai – dėl geresnių darbo, socialinių paslaugų ir kt. galimybių. Lietuvai išgyvenant ekonominį pakilimą, nemažai žmonių atvyko iš provincijos į didesnius šalies miestus – įsidarbino statybose, paslaugų sektoriuje. Per sunkmetį dalis jų prarado turėtus darbus ir, stokodami gebėjimų prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos bei galbūt spaudžiami dar ir kitų sunkumų, atsidūrė nakvynės namuose. Šiandien didžiuosiuose Lietuvos miestuose galima sutikti žmonių, gana stipriai habitualizavusių benamio gyvenimo stilių ir besigėdijančių ar neturinčių galimybių grįžti į gimtinę.

Kaimiškoje teritorijoje bendruomenė labiau išlaiko tradicinės bendruomenės bruožus – sutelktumą, tankesnį socialinių ryšių tinklą, pagalbos, paramos praktikas, tad žmogui yra sunkiau iškristi iš bendrojo socialinio audinio. Visada atsiranda žmonių, kurie pagelbėja maistu, būstu, daiktais. Mieste benamiui išgyventi yra paprasčiau. Neretai toks žmogus yra praradęs darbo įgūdžius ir siekia patenkinti savo tikslus paprasčiausiu būdu – kreipdamasis pagalbos į visuomenės narius arba vagiliaudamas. Kaimiškoje teritorijoje verstis šiomis praktikomis jam būtų sunkiau dėl minėtų dalykų.

– Koks yra tipiškas mūsų benamio paveikslas? Koks yra vidutinis benamių amžius? Ką jie apskritai veikia visą dieną?

– Sunku būtų apibrėžti tipišką benamio paveikslą. Benamių grupė nėra vienalytė, nors iš pirmo žvilgsnio galbūt taip ir neatrodo. Norėtųsi išskirti ryškiausius benamių socialinės grupės pogrupius.

Gana didelę šios grupės dalį sudaro teisti, nemažai savo gyvenimo laiko laisvės atėmimo įstaigoje praleidę (ir vis nuolat praleidžiantys jau būdami benamiai) žmonės. Jie pasižymi didesne agresija, savitomis, dažniausiai savo grupėje taikomomis taisyklėmis, kurias neretai išmoksta įkalinimo vietose.

Kita dalis – tai benamiai, turintys priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų. Jie paprastai laikosi netgi atskirose grupėse (pagal priklausomybės pobūdį).

Taip pat benamiai labai išsiskiria pagal savo benamystės trukmę. Tie, kurie turi mažesnę benamystės patirtį, įprastai elgiasi gana nedrąsiai, jaučiasi nesaugūs, nes bijo kitų benamių, nenoriai pasakoja apie save. Priešinga jiems grupė – stipriai gatvės gyvenimą habitualizavę benamiai, dažniausiai turintys priklausomybių ir nepajėgūs kurti socialinių ryšių.

Remiantis nakvynės namų renkama informacija, vidutinis benamių amžius – 25–50 m. Tai yra šią grupę sudaro paties darbingiausio amžiaus žmonės. Dauguma jų – vyrai, tačiau pastaruoju metu pastebimos gana stiprios benamių moterų skaičiaus augimo tendencijos.

Dauguma benamių produkuoja gana aiškias vadinamąsias rutinizuotas kasdienes veiklas, jų kasdieniai maršrutai – įprasti. Bene svarbiausi benamio dienos tikslai – patenkinti fizinius poreikius. Dieną jie keliauja per skirtingas socialinės paramos institucijas – nemokamą maitinimą teikiančias valgyklas, drabužių išdavimo punktus ir pan. Kaip teigia patys benamiai, bent Vilniuje badu tikrai nemirsi, nes yra pakankamai nemokamo maitinimo vietų. Dalis benamių lanko „Caritas“ Nakvynės namų Dienos centrą. Taip pat dalis verčiasi trumpalaikiais, kvalifikacijos nereikalaujančiais darbais – šluoja gatves, žiemą – kasa sniegą, valo patalpas. Dauguma jų, nors ir teigia, kad norėtų turėti darbą, tačiau kartu vengia įsidarbinti oficialiai. Ne vienas jų turi nemažų skolų už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, iš anksčiau prisikaupusių skolų už butą, alimentus ir pan. Kai tik žmogus įsidarbina, atsiranda „sistemoje“ ir gauna pirmąją algą, didžioji jos dalis yra netenkama dėl minėtų įsiskolinimų. Tad dauguma benamių žmonių tiesiog vengia oficialių darbų. Aišku, kitas klausimas, ar benamis žmogus būtų pajėgus dirbti nuolatinį darbą. Jis yra praradęs įgūdžius, tačiau minėta situacija jam nesuteikia galimybės net pabandyti to daryti.

– Kuo mūsų benamiai skiriasi, sakykim, nuo kitų šalių benamių?

– Yra posakis – „pažiūrėk į šalies skurdžiausiai gyvenančius žmones ir pamatysi jos ekonominį lygį“. Būtent per juos geriausia matai šalies veidą – kiek joje vertinamas žmogus, jo orumas, kiek dėmesio skiriama socialinės pagalbos užtikrinimui.

Benamiai kaip tokie galbūt yra panašūs visur, tačiau skiriasi šalių politika jų atžvilgiu. Skandinavijos šalyse, būtent Švedijoje, vyrauja politika „housing first“ – benamiui pirmiausia yra suteikiamas būstas ir kartu skiriamas socialinis darbuotojas, teikiantis socialinę pagalbą. Tai yra žmogui yra suteikiamos sąlygos bandyti pačiam kurti savo gyvenamąją aplinką ir po truputį taikyti iš naujo išmokstamus turėtus įgūdžius. Tuo tarpu Lietuvoje teikiama tik labai minimali socialinė pagalba, išreiškiama daugiausiai socialinių išmokų forma. Nesant konkrečių programų, skirtų benamiams žmonėms, neretai su jais dirbantys socialiniai darbuotojai stokoja šiam darbui reikalingų įgūdžių ir patirties. Be to, dauguma socialinių darbuotojų yra labai atsidavę savo darbui, problemas sprendžia kūrybingai, taip nuveikdami benamių žmonių labui daug daugiau negu jiems pagal pareigas priklauso.

Benamių žmonių apibrėžimai skirtingose šalyse labai skiriasi, tad į benamių žmonių grupę patenka labai skirtingų kategorijų žmonės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra įteisinto benamio žmogaus apibrėžimo. Reikalui esant yra pasitelkiamas per 2001–aisiais vykusį visuotinį gyventojų surašymą vartotas apibrėžimas, kuriuo remiantis benamis – tai žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos ir lėšų bent minimaliam būstui nusipirkti ar išsinuomoti. Tuo tarpu kitose šalyse į benamių kategorijas patenka ir asmenys, nuomojantys būstus, esantys globos įstaigose, netgi nuomojantys būstus ar laikinai apsigyvenę pas draugus ir pažįstamus.

Benamiai skirtingose šalyse skiriasi tam tikrais naudojamais atributais. Pavyzdžiui, pietų Europos šalyse juos paprastai lydi gyvūnai – šunys, katės. Taip pat neretai galima išvysti gatvės žurnalus pardavinėjančių benamių. Lietuvoje dauguma benamių verčiasi gana sunkiai, tad ir pagrindiniai jų atpažinimo ženklai yra prasti, nešvarūs drabužiai ar tam tikros detalės – tempiami dideli aptrinti krepšiai. Aišku, negalima to suabsoliutinti – yra tekę sutikti žmonių, gyvenančių nakvynės namuose, kurie, vizualiai žiūrint, visai neprimena tradiciškai suvokiamų benamių, yra švarūs, nusiskutę, tvarkingais drabužiais ir pan.

– Kokios pagrindinės mūsų benamių pokalbių temos? Ar dažnai jų kalbose vyrauja namų, šilumos, jaukumo temos? Kaip mes, sotūs, pavalgę ir švarūs, atrodome jiems?

– Remdamasi atliktais stebėjimai, galėčiau teigti, kad benamių kalbiniame diskurse vyrauja buitinės temos apie kasdienį išgyvenimą – dalijamasi informacija apie maisto dalijimo vietas ir jo kokybę. Iš vienos ar kitos valgyklos grįžę žmonės visuomet stengiasi pasidalyti informacija, kas buvo patiekta pietums, kiek žmonių buvo susirinkę ir pan. Jei kalbasi geri pažįstami, visuomet yra aptariamos „dienos naujienos“ – gal mieste sutiktas bendras pažįstamas ar pan. Taip pat keičiamasi informacija apie rastus daiktus, vykstančius nemokamus renginius, kuriuose naudinga apsilankyti dėl nemokamai dalijamo maisto ar panašių dalykų. Pastebėta, kad informacija yra filtruojama – ne visuomet visiems žmonėms pateikiama išsami, o tik kai kuriems, dažniausiai „savo“ grupės žmonėms. Keista, tačiau susidarė įspūdis, kad benamiai tarpusavyje retai kalba apie savo benamystės patirtis – kelią į benamystę, daug mieliau šiuos dalykus pasakoja tyrėjui ar savanoriams žmonėms iš kitos aplinkos.

Minėtos jaukumo, šilumos temos vyrauja nebent artėjant didesnėms metų šventėms – Kalėdoms, Velykoms arba, pvz., nakvynės namų šventėms. Žmonės joms tikrai labai atsakingai pagal savo išgales ruošiasi.

Dalis benamių žmonių yra labai pikti ant didžiosios visuomenės dalies. Jie jaučia jai neapykantą. Šią nuomonę iš esmės suformuoja vyraujantis bendras diskursas – neigiami, stereotipais grįsti benamio žmogaus vaizdiniai žiniasklaidoje. Mūsų elgesys su benamiais žmonėmis – akivaizdus ignoravimas ar net pašiepiantys žodžiai, gestai viešajame transporte ar kitur, taip pat lemia perskyrą tarp didžiosios visuomenės dalies ir šių žmonių.

– Ar yra tokių „stebuklingų” istorijų, kad žmogus, sakykim, penkerius ar dešimt metų buvo benamis, o paskui, kai rado darbą arba gerų draugų, tapo normaliu žmogumi?

– Tokių istorijų galbūt galėtų papasakoti ilgai su benamiais žmonėmis dirbantys darbuotojai. Esu girdėjusi, kaip viena moteris susitaikė su šeimos nariais ir grįžo gyventi pas juos. Išėjimas iš benamystės, manyčiau, yra „palaipsnis“ procesas – toks pat, kaip ir patekimas į ją. Gyvendamas gatvėje ar nakvynės namuose žmogus persiima, habitualizuoja tam tikrus vaidmenis, žiūros į pasaulį ir save būdus, išmoksta tam tikrų elgesio būdų ir jų vėliau nėra taip lengva greitai atsisakyti. Išbristi iš benamystės situacijos lengviau tiems, kurie turi trumpesnę benamystės patirtį, kurių ryšiai su šeima ar draugais (kurie nėra benamiai) yra stipresni.

– Galbūt gyvendami normalioje sveikoje aplinkoje dauguma jų apskritai nebūtų benamiai, o turėtų darbą ir dirbtų kaip normalūs žmonės?

– Manau, kad benamystė kaip tokia yra daugiau gyvenimo būdas. Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse ji yra sąlygiškai nauja, lemta pastaraisiais dešimtmečiais vykusių ekonominių rinkos transformacijų. Juk net ir labiausiai išsivysčiusiose ir ekonomiškai stipriose šalyse yra benamių. Galima teigti, kad tolerantiška, sveika aplinka nebent gali sumažinti benamių žmonių skaičių ar užtikrinti kokybiškesnę socialinę paramą. Kad visuomenė galėtų normaliai veikti, jai reikalinga stratifikacija, veikianti kaip visuomenę palaikanti funkcija ir kartu leidžianti tarp skirtingų žmonių pasireikšti solidarumo, globos praktikoms.

– Kokioms gyventojų grupėms daugiausia gresia benamystė?

– Lietuvoje benamystę lemiančios priežastys yra ilgalaikis nedarbas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, laisvės praradimo patirtis, vaikų globos namų patirtis ir pan. Minėtoms grupėms priklausantys asmenys yra itin pažeidžiami. Susidūrus su viena iš šių problemų, dėl tam tikrų įgūdžių ir socialinio, ekonominio ir kt. kapitalo stygiaus neretai juos užklumpa ir kiti sunkumai, sudarantys ištisą nesėkmių grandinę, kurių jie nėra pajėgūs išspręsti – tai lemia šių žmonių susvetimėjimą, atskirtį nuo didžiosios visuomenės dalies, socialinių ryšių praradimą.

– Kaip Jūs pasiūlytume spręsti benamystės problemas?

– Benamystės problemai spręsti iš esmės reikia konkrečios valstybės socialinės politikos, aiškių prioritetų. Manau, kad labai svarbu dirbti su visuomenės grupėmis, kurios patiria potencialią benamystės grėsmę. Visuomet yra naudingiau užkirsti kelią problemai, o ne aiškintis jos padarinius. Tai reikalauja ne tik didesnių sąnaudų, bet yra ir ne tokia veiksminga, kartu jau yra padaroma ir žala visuomenei. Įvairios prevencinės priemonės tam galėtų užkirsti kelią. Be to, sprendžiant benamystės klausimus, itin daug gali nuveikti nevyriausybinės organizacijos. Dažniausia jos klausimus sprendžia lanksčiau, kūrybiškiau negu valstybinės institucijos. Įvairios visuomeninės iniciatyvos labai dažnai pasitarnauja didesniam solidarumo, supratimo skatinimui visuomenėje. Taip pat galime prisidėti kiekvienas iš mūsų – rodydami didesnį jautrumą šalia esantiesiems.

Benamystė – nemažėjanti grėsmė

Benamystę, kaip kompleksinį reiškinį, lemia ekonominiai, politiniai ir psichologiniai veiksniai bei šeimos instituto krizė. Jos lygmuo atskleidžia, kaip valstybė, jos politinis elitas gerbia žmogų, jo orumą, teises, laisves ir interesus.

Oficialūs duomenys apie benamius pirmą kartą buvo paskelbti 2001–aisiais, per visuotinį šalies gyventojų surašymą. Buvo teigiama, kad šalyje yra 1250 benamių. Vėlesni tyrimai parodė, kad benamių yra gerokai daugiau.

Prieš porą metų Socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra labiau paplitusi priverstinė benamystė, t.y. kai būstas prarandamas dėl įvairių socialinių, ekonominių, teisinių, psichologinių priežasčių, o ne iš anksto suplanuotu žmogaus sprendimu.

Praeitų metų „TNS Gallup“ tyrimo duomenimis, Lietuvoje buvo daugiausia (48 proc.) nurodžiusiųjų, kad ten, kur jie gyvena, yra daug arba keletas benamių – tokius atsakymus atitinkamai pasirinko 10 ir 38 proc. Lietuvos gyventojai buvo ir tarp dažniausiai manančių, kad benamių padaugėjo (55 proc.). Lietuvos ir Latvijos gyventojai taip pat nurodė labiausiai iš visų šalių atstovų jaučiantys grėsmę patys tapti benamiais (po 17 proc.). Specialistų teigimu, per sunkmetį benamių skaičius gerokai išaugo.