Europa pasuko keliu, kuriuo Lietuva jau eina (2)

– Praėjusių metų pabaigoje kolegų politikų buvote apdovanotas keletu viešojoje erdvėje retai pasitaikančių komplimentų, o socdemai net pašalino iš savo interneto svetainės reklaminį skydelį „Iki juodosios A.Kubiliaus valdymo eros pabaigos liko..“. Ar tai ženklai, kad nepopuliarios kovos su krize priemonės jau pasiteisino?

– Pagyrimai man nėra pagrindinis dalykas. Malonu paskaityti pagiriamuosius atsiliepimus, bet dirbi ne tam, kad siektum daugiau tų pagyrimų. O socialdemokratų propagandinės kritikos akcijos tam tikra prasme net džiugina širdį, nes, kai partija neturi ką rimta pasakyti, užsiima tokia propaganda.

Į visą panašią kritiką, propagandą, Vyriausybės, kartu ir Lietuvos reikalų, menkinimą atsakymus pateikia statistika. Lietuvos ekonomikos augimas praėjusiais metais buvo vienas sparčiausių iš visų ES valstybių. Vadinasi, ta politika, kurią mes įgyvendinome visus pastaruosius trejus metus, davė rezultatą. Esant tokiems rezultatams kalbėti apie juodą periodą ar totalinio negatyvizmo intonacijomis – paprasčiausiai nesuprasti ir nematyti, per kokius sunkmečio išmėginimus Lietuva kartu su Latvija, Estija turėjo praeiti ir kokį pasiekėme rezultatą. Tai rodo tam tikrą negebėjimą kiek nuodugniau matyti visus procesus. Pagyrimai per daug gyvenimo neapsaldina, bet ir ta juoda propaganda gyvenimo labai neapkartina, nes ji daugiau parodo, kokio lygmens turime oponentus, negu kad iš tikrųjų atskleidžia mūsų klaidas ar nepadarytus dalykus.

– Stebint praėjusių metų įvykius ES, ir ypač euro zonoje, atrodo, kad diržų veržimasis tapo populiariausiu kovos su krize būdu Europoje.

– Jis tampa vieninteliu būdu. 2009–aisiais mums teko priimti nepopuliarias taupymo priemones tuo metu, kai Vokietija ar Prancūzija dar bandė didesnėmis išlaidomis gelbėti savo ekonomiką. Be abejo, praėję metai labai aiškiai parodė, kad vienintelis kelias, kuriuo gali eiti visa Europa ir visa euro zona, yra taupymo, finansinės drausmės kelias. Turiu pasakyti, kad permainos ES yra gana didelės. Tai tos permainos, kurias mes Lietuvoje įgyvendinome jau prieš kelerius metus. Raginčiau atkreipti dėmesį į faktą, kurį šiomis dienomis skelbia „Financial Times“. Tokios šalies kaip Belgijos vyriausybė per praėjusį savaitgalį turėjo labai greitai priimti sprendimus ir papildomai mažinti savo šalies biudžeto deficitą keliomis dešimtosiomis procento, nes Europos Komisija, pasinaudodama praėjusių metų pabaigoje ES įsteigtomis finansinės drausmės priežiūros priemonėmis, labai aiškiai pasakė, kad ji gali būti nubausta didelėm baudom. Europa iš tikrųjų labai stipriai keičiasi. Turime matyti tai kaip tikrovę. Dabar jau niekam Europoje nebebus leidžiama daryti to, ką ir Lietuvoje, pvz., 2006–2008 m., darė socialdemokratų G.Kirkilo vyriausybė, kurios finansinę veiklą to meto Europos komisarė D.Grybauskaitė pavadino puota maro metu.

– Prezidentė vienareikšmiškai labai teigiamai įvertino tai, kad praėjusį rudenį Vyriausybė „išdrįso nemeluoti, neapgaudinėti“ ir ėmėsi staigiai peržiūrėti biudžetą. 2011–ųjų biudžeto priėmimas (staigiai pablogėjo prognozės ir buvo staigiai į tai reaguojama) šiek tiek priminė 2008–ųjų padėtį. Kaip Jūs dabar prisimenate tą „naktinę“ mokesčių reformą, ar gailitės dėl kurių nors per ją priimtų sprendimų?

– Reikia prisiminti, kad tuo metu Seimas posėdžiavo naktimis iš esmės tik todėl, kad praradę valdžią socialdemokratai nelabai sąžiningai naudojo visas statutines galimybes, siekdami užtęsti svarstymus ir diskusijas iki pat paryčių. Bet, kaip parodė 2011–ųjų ekonomikos rezultatai, to meto sprendimai nedelsiant peržiūrėti biudžetą, imtis taupumo priemonių, ieškoti papildomų mokestinių pajamų buvo racionalūs veiksmai ir nulėmė būsimą ekonomikos augimą. Kai vis girdžiu neigiamą įvardijimą – „2008 m. naktinė mokesčių reforma“, tiesą sakant, nelabai suvokiu, kodėl ta pertvarka buvo ir yra vertinama taip kritiškai.

Noriu priminti, kad savo rinkimų programoje, su kuria ėjome į 2008–ųjų rinkimus, buvome paskelbę keletą labai aiškių principų, kuriais pertvarkysime mokesčių politiką. Buvome įvardiję, kad pirmiausia atsisakysime visų išimčių ir gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir kitų mokesčių lengvatų. Tai ir buvo padaryta iš karto po rinkimų. Seimas patvirtino Vyriausybės programą, kurioje buvo skyrius, išvardijęs neatidėliotinas priemones, kurių bus imamasi krizei suvaldyti. Tarp jų, šalia aukščiausių pareigūnų atlyginimų, visų reprezentacinių išlaidų mažinimo, buvo numatyta ir įgyvendinta mokesčių sistemos pertvarka. Tą darėme greitai, padarėme ir dabar – turime rezultatą.

Be abejo, buvo padaryta ir kai kurių netikslumų, kuriuos vėliau taisėme. Bet kas toje pertvarkoje iki šiol yra įvardijama kaip „naktinės mokesčių reformos“ klaidos – ar PVM lengvatų panaikinimas, ar tai, kad į mokesčių sistemą buvo įtraukti tie, kurie iki tol joje iki galo nedalyvavo, pvz., ūkininkai ar žurnalistai – man taip ir nėra visiškai aišku.

– Dar vieną gerą žodį apie Jūsų darbus metams baigiantis pasakė dvi kadencijas baigęs Prezidentas V.Adamkus: „Niekam nelinkėčiau būti Ministru Pirmininku, kuriuo dabar yra Andrius Kubilius. /.../ Susidurti su sunkumais, su kuriais jis susiduria, tikrai niekam nelinkėčiau.“ Jūs beveik kiekvieną darbo savaitę pradedate susitikdamas su pareigas einančia Prezidente D. Grybauskaite. Iš pažiūros atrodo, kad jūs – gana skirtingų laikysenų politikai. Ar bendradarbiavimas su šalies vadove Jums – vienas tų sunkumų, apie kuriuos kalba V. Adamkus, ar atvirkščiai?

– Visi mes esame skirtingi, ir tai yra natūralu. Tas skirtingumas yra privalumas, jei randi būdų, kaip skirtumus tinkamai suderinti ir pasinaudoti jų teikiamais privalumais. Čia matau sau labai svarbią užduotį – rasti tinkamą, veiksmingą, konstruktyvų, racionalų ir rezultatyvų bendradarbiavimą ir su Seimo vadovybe, ir koalicijos viduje, ir, be abejo, su Prezidente. Man yra tekę dirbti ir kartu su Prezidentu V.Adamkumi (pirmą kartą būnant Ministru Pirmininku ir dabar), ir kartu su Prezidente D.Grybauskaite. Išties vertinu tą darbą pozityviai.

Be abejo, tai – skirtingi prezidentai, skirtingai dirbantys, skirtingai matantys tam tikrus uždavinius. bet aš tikrai galiu pasidžiaugti, ypač dabar, kai minime Prezidentės D.Grybauskaitės kadencijos vidurį, tuo rinkėjų pasirinkimu, padarytu prieš dvejus su puse metų. Visiškai akivaizdu, kad yra klausimų, kuriais turime skirtingus požiūrius ar skirtingas nuomones, dėl kurių kartais nesutariame ir ginčijamės. Bet matydamas tai, ką Vyriausybei pavyko pasiekti jau ketvirtus metus dirbant su Prezidentu V.Adamkumi ir su Prezidente D.Grybauskaite, galiu tik pasidžiaugti.

– Praėjusį mėnesį kartu su kita šalies vadove, Seimo Pirmininke I.Degutiene, Prezidentė, vertindama Jūsų vadovavimą, pastebėjo, kad Jūs gal „nelabai viską girdite“. Ar rimtai priimate šias kolegių, šalies vadovių, pastabas? Ką jos Jums reiškia?

– Aš visas pastabas priimu ir vertinu. Nesiimsiu diskutuoti ir ginčytis – girdime ar negirdime. Man kartais atrodo, kad gal kiti ne viską girdi. Kartais reikia išgirsti balsą tų, kuriuos R.Reaganas yra įvardijęs „tyliąja dauguma“. Jos balsas kartais yra nebegirdimas kažkam pernelyg garsiai ir pernelyg aistringai reiškiant savo nuomonę. Visiems mums, esantiems politikoje, einantiems atsakingas pareigas, yra labai svarbu išlaikyti gebėjimą girdėti ir kiekvieno žmogaus nusiskundimą bei problemą, bet kartu girdėti ir matyti tam tikrus esminius dalykus.

Esminiai dalykai 2009–aisiais buvo krizės suvaldymas. Tuo metu girdėjosi labai daug nusiskundimų, kad tai, ką darome, darome blogai, netinkamai. Jeigu mes būtume netikėję, neklausę savo vidinio balso (kurį irgi reikia girdėti tame kasdienybės triukšme), jeigu būtume sutrikę, pasiklydę toje daugiabalsėje kritikos gausoje, nebūtume pasiekę 2011–ųjų rezultatų.

Daug yra balsų, kuriuos reikia vienu metu girdėti, kurių klausantis reikia sugebėti rasti tinkamą balansą, tinkamą veikimo liniją. Todėl yra gerai, kad ir Prezidentė, ir Seimo Pirmininkė, ir aš pats, kaip Ministras Pirmininkas, esame šiek tiek skirtingi žmonės, skirtingos asmenybės. Svarbiausia, kad sugebame rasti bendrą veikimo būdą, o mūsų skirtumai leidžia pasidalyti tam tikromis atsakomybėmis ir tam tikrais veikimo būdais.

– 2011–ieji buvo svarbių įvykių energetikoje metai. Visų pirma Vyriausybė pasirinko strateginį investuotoją į Visagino atominę elektrinę – Japonijos ir JAV korporaciją „Hitachi–GE Nuclear Energy“. Tačiau metų pabaigoje pasirašyta tik tarpinė derybų su investuotoju sutartis. Ar derybos vyksta sėkmingai?

– Darbo tempai derantis su „Hitachi–General Electric“ yra labai spartūs. Planuojame, kad sutartys bus tinkamai parengtos ir suderėtos taip, kad per pavasario sesiją jos bus pateiktos Seimo tvirtinimui. Praėjusių metų pabaigoje su „Hitachi“ pasirašyta sutartis dėl pagrindinių koncesijos sutarties nuostatų yra tarpinis rezultatas, leidžiantis aiškiai pamatyti pažangą, kuri buvo pasiekta per tuos pusę metų, ir tuos darbus, kuriuos dar reikia atlikti. Nesu didžiausias tokių derybų ekspertas, bet manau, kad jei kas nors bandytų palyginti, per kiek laiko atrinkus strateginį investuotoją mes siekiame susitarti dėl visų sutarčių – koncesijos, akcininkų – su regiono partneriais (juk esame unikalūs tuo, kad su strateginiu partneriu derasi trys valstybės) ir kiek tai trunka kitose šalyse, ko gero, pamatytume, kad mes gana stipriai laimime tokiose laiko lenktynėse. Sutarčių mastai yra dideli, projektas didelis ir strategiškai svarbus, bet mes sugebame išlaikyti tempą. Tikiu, kad pavasario sesijoje turėsime visus dokumentus, kuriems reikia Seimo pritarimo.

– Gali būti, kad Seimas nepadės Vyriausybei išlaikyti to tempo, nes politinio sutarimo dėl VAE projekto kuo toliau, tuo labiau nėra. Nors opozicinės partijos prieš rinkimus ir pasisakė už atominę energetiką Lietuvoje.

– Nesiimu vertinti opozicijos. Opozicija per šiuos trejus metus jau aiškiai parodė, kad, net ir esant labai dideliems iššūkiams ir krizei, ji yra nelinkusi prisidėti prie bendro darbo dėl sprendimų paieškos. 2008–ųjų pabaigoje – 2009–ųjų pradžioje dar turėjome iliuzijų, bet dabar tų iliuzijų nebeturime. Neturime Seime daugumos, bet sugebame priimti reikalingus sprendimus. Žinoma, tarėmės ir toliau tarsimės su opozicija, jos nuomonė yra svarbi, bet labai aktyvaus jos dalyvavimo ir palaikymo mes neprognozuojame. Ar ji tikrai labai stipriai oponuos šiam projektui – matysime.

Čia pasirinkimas yra labai aiškus. Arba esi už energetinę nepriklausomybę ir tokį svarbų projektą, arba tu esi su tais, kuriems nereikia Lietuvos energetinės nepriklausomybės, kurie priešinasi energetikos ūkio pertvarkai. Visiškai akivaizdžiai matome, kad ta pertvarka nėra suinteresuotas nei „Gazpromas“, nei „Inter RAO JES“, nei „Rosatom“, nei daugybė kitų žinomų kompanijų. Taip kad opozicija turi visas galimybes apsispręsti ir pasirinkti.

– 2011–aisiais Lietuva viena pirmųjų Europos Sąjungoje įteisino nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje. Bet daug žmonių mano, kad Vyriausybė nepaiso jų interesų. 63 proc. apklaustųjų pritarė „Delfi“ pasiūlytam atsakymui: „Svarbu, kad būtų pigi elektra ir dujos, net jei liktume priklausomi energetiškai nuo Rusijos.“

– Mes tariamės dėl atominės elektrinės, ne tik dėl vadinamosios energetinės nepiklausomybės, t.y. galimybės patiems gaminti elektros energiją ir nebūti priklausomiems nuo vienintelio tiekėjo. Per derybas laikomasi labai aiškių nuostatų, kad naujoje Visagino atominėje elektrinėje pagamintos elektros energijos kaina turi būti konkurencinga, palyginus su dabartinėmis rinkos kainomis. Taigi šis projektas bus naudingas visiems Lietuvos elektros vartotojams – ir gyventojams, ir verslui.

Dėl dujų – taip, šiuo metu visas dujas perkame iš „Gazpromo“, turime vyraujantį monopolininką, kuris, kaip ir kiti monopolininkai, piktnaudžiaudamas tokia padėtimi, taiko mums nesąžiningą kainų formulę. Ją, kaip žinoma, jau pradėjo tyrinėti ir Europos Komisijos Konkurencingumo tarnyba. Veiksmingiausias būdas pasiekti, kad „Gazpromas“ nepiktnaudžiautų savo monopoline padėtimi, – įgyvendinti sąlygas, kuriomis jis nebeturėtų tos monopolinės padėties. Jos nebebus, kai turėsime suskystintųjų dujų terminalą.

Kad turėtume terminalą, galintį tiekti į Lietuvos dujų ūkio sistemą suskystintąsias dujas, kurios dabar yra iki 30 proc. pigesnės negu „Gazpromo“ dujos, mums reikia ištaisyti tą klaidą, kuri buvo padaryta a.a. A.Brazausko Vyriausybės. 2004–aisiais visas Lietuvos dujų ūkis buvo parduotas „Gazpromui“ partnerystėje su vokiečių koncernu „E.ON“. Neištaisę šios klaidos negalėsime tikėtis, kad 2014–aisiais pastatytas terminalas veiks kaip tikra alternatyva. Šios logikos vedami siekiame, kad Lietuvos dujų vartotojai nebūtų diskriminuojami ir skriaudžiami monopolinio dujų tiekėjo. Siekdami naudos vartotojams mes įgyvendiname labai aiškius strateginius projektus.

– Valstybinė energetikos inspekcija nustatė, kad monopolinė šilumos tiekėja „Vilniaus energija“ galėjo pateikti perteklinės šilumos vilniečiams, pasinaudojusi Prezidentės inicijuotu šilumos punktų priežiūros perdavimu (laikinai pablogėjusiu šilumos punktų reguliavimu) bei panaudojusi nuotolinio šilumos punktų įrenginių valdymo sistemą. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas R.Kuodis siūlo vietoj privačios monopolinės šilumos tiekėjos, kuri „šokdina vietos politikus, o ne atvirkščiai“, steigti nacionalinę kompaniją. Ką manote apie šį pasiūlymą?

– Nebėkime nuo labai aiškių atsakymų apie Vilniaus šilumos problemas. Pirmas dalykas, ką parodė Energetikos inspekcijos tyrimas, tai specifinė Vilniaus miesto savivaldybės šio sezono problema. Antra, tai neturi nieko bendra su dujų kaina. Būtų gerai, kad dujos būtų pigesnės, šiluma atpigtų, bet tai yra vieno Vilniaus problema, o dujos tiekiamos visai Lietuvai. Antras dalykas, kurį atskleidė pats tyrimas. Paskutinėmis spalio dienomis, paskutinį dešimtadienį, „Vilniaus energija“, sąmoningai ar dėl nesugebėjimo tinkamai valdyti visą ūkį, padarė tai, ko nė viena kita savivaldybė ir nė vienas kitas šilumos ūkis nedarė. Iš 6 600 šilumos mazgų 4 400–uose per dvi savaites buvo pakeisti prižiūrėtojai. Tai yra klausimas, į kurį, mano įsitikinimu, pirmiausia turi atsakyti teisėsauga. Ar tai – tiesiog prastos vadybos reikalas, ar sąmoningai buvo kuriama sumaištis imantis tokio veiksmo per dvi savaites, visiškai tam nepasirengus ir nesuvaldant proceso? Galbūt galvojant, kad šitaip bus galima diskredituoti Prezidentės inicijuotą įstatymą ir visą Vyriausybės energetikos politiką.

Dar sykį turiu pakartoti, kad šitokiais veikimais yra diskredituota Vilniaus m. savivaldybės vadovybė, kuri turi prisiimti visą atsakomybę už šilumos ūkį Vilniuje. Tai – Vilniaus savivaldybės politikų ir politikos lyderių reikalas. Teisėsauga turi labai aiškiai atsakyti, iš kur vilniečiams kyla tokios problemos su šilumos tiekimu. O jos kyla tiktai Vilniuje, jų nėra nei Kaune, nei Panevėžyje, nei Klaipėdoje ar kituose miestuose.

Nuo šito aiškaus situacijos matymo nereikia bandyti pabėgti svarstant kokius nors labai didelius pertvarkos projektus. Gal perimti šilumos ūkį į valstybės rankas, gal dar ko nors imtis? Visų pirma su problemomis turi susitvarkyti Vilniaus m. savivaldybė ir jos vadovai. Jeigu su jomis nesusitvarkoma – reikia kelti klausimą, ar susitvarkyti nesugebama, ar nesitvarkoma sąmoningai. Tam, kad ta pati energetikos kompanija galėtų, pasinaudodama štai tokia netvarka, piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi ir paprasčiausiai nesąžiningai pelnytis vartotojų sąskaita. Ir į šiuos klausimus jau ieško atsakymų teisėsaugos institucijos.

– Valstybės kontrolė šiemet vėl planuoja atlikti Valdovų rūmų atkūrimo auditą. Jūs esate sakęs, kad „Valdovų rūmai tampa viso mūsų nelabai tvarkingo, nelabai skaidraus, nelabai sąžiningo ir nelabai padoraus gyvenimo simboliu“. Kaip jų atkūrimas dera su Jūsų Vyriausybės vykdomu valstybės „valymusi” ir ar jau galutinai nuspręsta, kad būtent Valdovų rūmai bus pagrindinė Lietuvos pirmininkavimo ES 2013 m. reprezentacinė erdvė?

– Valstybės gyvenime yra daug sričių, kuriose valėmės, valomės ir toliau sistemingai valysimės. Tai iš tikrųjų yra tokios esminės sritys, kuriose to valymosi darbų yra dar tikrai labai didelių. Paimkime tą pačią energetiką, kur iš tikrųjų nuo pat 2008–ųjų pabaigos valomasi nuo visokių „leo“ ir „dujotekanų“. Tai tikrai yra labai svarbus baras, kuriame permainų yra daug. Paimkime teisėsaugą, kontrabandos reikalus, nelegalios prekybos, Gariūnų reikalus. Tai iš tikrųjų dideli dalykai. Čia siekiame permainų ir matome rezultatus. Pvz., tas pats bankinis sektorius, suvaldyta „Snoro“ krizė ir apsivalyta nuo galimų tarptautinių aferų. Teisėsauga turės labai aiškiai atsakyti, kokio masto piktnaudžiavimai čia buvo. Galų gale sprendimas dėl partijų finansavimo – sisteminis ir siekiantis labai aiškaus apsivalymo. Šalia to yra dalykų, kurie yra tapę mūsų nelabai tvarkingo valstybės gyvenimo problemų simboliais.

Štai ką tik svarstėme, ką daryti Neringoje, kur statybų leidimai buvo išduoti, paskui pripažinti neteisėtais, o teismų sprendimai – nugriauti. Mes paveldėjome tas problemas ir dabar siekiame racionalių sprendimų. Taip, kad ir labai aiškiai matytume, jog Lietuvoje galioja teisė, atsakomybė už priimtus sprendimus, bet kartu kad už nepadarytus dalykus ar sistemines ankstesnių valdžių klaidas neturėtų mokėti didelių pinigų tie patys mokesčių mokėtojai.

Dėl Valdovų rūmų. Aš nuo pat pradžių nebuvau tokios statybos entuziastas. Bet buvo priimti sprendimai, kad juos reikia atkurti. Statyti pradėta neturint galutinių projektų, visų sąmatų. Pradinės sąmatos siekė tik 114 mln. litų. Bestatant, ir vėl a.a. A.Brazausko laikais, norai statyti ir atstatyti augo, korpusų skaičius augo ir 114 mln. litų sąmata išaugo iki 350 mln. litų. Ne visiškai teisingai spaudoje kartais būdavo teigiama, kad toks pabrangimas savaime įrodo švaistymą. Jeigu būtų už tokio pat dydžio pastatą mokama ne 114 mln., o 350 mln., tai tada galbūt ir būtų galima taip teigti. Bet kad buvo pradėta statyti be galutinio projekto, kad buvo pradėta viena, o baigta kita, ir kad projektas taip pabrango, tai – faktas.

Dabar mes susiduriame su situacija, kurią paveldėjome. Mums teko priimti sprendimus, ką toliau turime daryti: arba nugriauti, arba pabaigti, arba palikti kaip nebaigtos statybos paminklą. Vis dėlto yra įdėta tikrai nemažai pinigų. Galima įvairiai vertinti patį projektą, tai, ar jis tinkamai įgyvendinamas. Bet, kai tiek pinigų yra įdėta, ūkiškas požiūris sako, kad statybas reikia užbaigti. Ne dėl kokio nors pirmininkavimo, bet dėl Lietuvos žmonių, kad už savo pinigus jie gautų rezultatą ir galėtų naudotis ta pačia pilimi, muziejumi, jo salėmis. Reikia išsivalyti nuo visų nesąžiningumų, nuo visų tų statybų be sąmatų ir jas užbaigti.

– Greičiausiai tapsite pirmuoju premjeru Nepriklausomoje Lietuvoje, kurio vadovaujama Vyriausybė dirbs visą jai paskirtą laiką – visą Seimo kadenciją. Gal tai rodo, kad šalies politinė sistema jau subrendo?

– Visko čia dar, matyt, bus. Visi bręsta – ir visuomenė, ir partijos, ir politikai. Ypatingo nuopelno ar ypatingo žymens, ypatingo preteksto pasigyrimui, kad prabuvome ir dirbome visą kadenciją, nematau. Galime dirbti vieną kadenciją, o galime ir dvi.