Internetinis balsavimas – išeitis ar akligatvis

Iš viešoje erdvėje prasimušančių nelabai objektyvių pareiškimų galima nujausti, kad internetinio balsavimo projektą gniuždo konservatyvios jėgos (nors pati vyriausybė jį gal labiau palaiko, bent jau fasadiniuose Pažangos pareiškimuose), o į padanges kelia ir bet kokiais protestais piktinasi liberalai. Neseniai žymus politikos ir visuomenės veikėjas, teisininkas Arūnas Valinskas, kurį laiką pabuvęs paprastu Seimo nariu, tapo Informacinės visuomenės komiteto pirmininku ir išplatino pareiškimą, apgailestaujantį, jog internetinio balsavimo ateinantiems Seimo rinkimams niekaip nepavyksią įdiegti net ir metus visas valstybės pajėgas. Netrukus reikalingas normų paketas imtas svarstyti Seimo instancijose, ir pakilo jau kurį laiką skeptišką požiūrį formavę protestuotojai, kurie visuomeninę antikampaniją grindžia banguota Vakarų patirtimi ir kritiniais argumentais: i.balsavimas esąs nepatikimas ir demokratiją mažina, o ne didina.

Justas Ingelevičius: Vyksta šiokios tokios diskusijos dėl internetinio balsavimo. Tad įdomu būtų sužinoti nuomonę šiuo klausimu, nes tai labai susiję su demokratija. Ką manote, pavyzdžiui, apie projektą „Balsavimas.lt“? Pritariate, nepritariate i.balsavimui, pritartumėte ateityje ir tik naudojant visiškai atviras technologijas bei procedūras, ar kitaip manote?

Vitalijus Balkus: „Balsavimas.lt“ – tai jaunųjų konservatorių projektas. Teko pabendrauti su šio projekto autoriais, ir iš esmės jie negalėjo pagrįsti, kodėl tai blogai. Jų argumentacija susiveda į „bus pažeidimų“ (lyg dabar jų nėra) ir dūsavimus apie „balsavimo slaptumą“ (lyg kažkas norėtų uždrausti „klasikinį“ balsavimo variantą).

Emilis Dambauskas: Tai nėra jaunųjų konservatorių projektas. Iš visų man žinomų bendražygių tik aš pats esu dalyvavęs Jaunųjų konservatorių lygos (JKL) veikloje, iš kurios pasitraukiau beveik prieš dešimt metų. Jei jau ieškoma sąmokslo teorijos, tai vertėtų kalbėti apie programuotojų kabalą, nes didesnė dalis aktyviausių i.balsavimo priešininkų – IT specialistai.

 Vitalijui reikėtų labiau paaiškinti, kuo čia išvis dėti minimi konservatoriai. Per pastarąjį balsavimą dėl A.Valinsko pateiktų i.balsavimo projektų dauguma jų frakcijos balsavo už (19 – už, 1 – prieš, 2 susilaikė). Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad negalima teigti, jog jie būtų savo nedalyvavimu blokavę klausimų priėmimą — dalyvavo panašus procentas, kaip ir paties A.Valinsko frakcijos (apie pusę).

Justas: Na, kalbant iš demokratijos perspektyvos, tai i.balsavimo atveju jos gerokai sumažėja. Pvz., vietoj 30 000 stebėtojų lieka 20–30. „Popieriniame“ balsavime net žmogus, silpnai išmanantis informacines technologijas (deja, tokių Lietuvoje labai daug), gali stebėti ir suprasti, kas vyksta, o i. balsavimo atveju reikia labai aukštos kvalifikacijos, įvaldyti nepaprastai sudėtingą stebėjimo įrangą, kad bent šį tą galėtum sakyti apie skaidrumą, pamatyti pažeidimus. Nenuostabu, kad per i. balsavimą randama mažai pažeidimų. Tiesiog juos labai sunku rasti ir yra labai mažai žmonių, galinčių juos rasti, ir dar mažiau ieškančių. Beje, Estijoje neseniai buvo sudaryta darbo grupė internetinio balsavimo klausimams spręsti.

Bent jau mano nuomone, kuo didesnė decentralizacija, kuo mažiau galios sutelkiama vienose rankose, kuo didesnė savivalda, kuo daugiau skaidrumo, tuo daugiau ir demokratijos. Taigi bet kokie projektai, kuriais daroma priešingai, kenkia.

Emilis: Esu prieš internetinį balsavimą, nes jis panaikina balsavimo slaptumą, sumažina skaičiavimo skaidrumą ir mažina piliečių dalyvavimą valstybės valdyme. Dėl šių priežasčių gerokai palengvėja sąlygos pirkti balsus, klastoti rinkimų rezultatus dideliu mastu, verslo grupuotėms, o ne piliečiams daryti įtaką valdžios sprendimams, bei yra rizika, kad gali iškilti valdžios teisėtumo klausimas.

Vitalijus: Stebėtojo vaidmenį per i.balsavimą puikiai gali atlikti patys piliečiai, patikrindami pagal unikalų ID, kam priskirtas balsas. Reikia nepamiršti, kad per akis yra tų, kurie iš savo apsisprendimo jokios paslapties nedaro ir nedarys. Tad tereikia užfiksuoti pasirinkimą balsavimo metu ir vėliau persitikrinti, kam priskirtas balsas. Yra įvairios bankinės sistemos, iš kurių daug ką galima panaudoti.

Justas: Tai gerai, bet čia būtent ir yra koncepcijos reikalas. Internetinis balsavimas įmanomas, kai jis yra visiškai viešas. Tokį balsavimą technologiškai įgyvendinti yra labai paprasta, balsuojant bet kas gali pamatyti, už ką balsuota internete. Tik čia klausimas, ar jau pribrendome iki tokio balsavimo. Ar pasirengę keisti Konstituciją? Pvz., koks tikėtinas viešo balsavimo rezultatas, tarkim, tarp „Krekenavos agrofirmos” darbuotojų, arba kas atsitiks su balsavusiaisiais viešai už kokias nors gėjų santuokas ir pan.? Tačiau šiuo metu net ne tai svarbiausia – dabartinėje koncepcijoje ir Konstitucijoje nieko nekalbama apie viešąjį balsavimą. Būtent mėginama sudaryti iliuziją, kad balsavimas bus slaptas, kai jis toks nebus. Tikrai saugius unikalius ID reikėtų generuoti kiekvienam kone prieš kiekvieną balsavimą nueinant į tam tikrą punktą (tai čia jokio skirtumo tarp paprasto balsavimo, tik mitų griovėjų stiliumi būtų sukurtas papildomas, nereikalingas sudėtingumo lygmuo). Kitokiu atveju vis tiek egzistuos tam tikros duomenų bazės, kur rinkėjo balsas bus susietas su jo asmeniu, taigi slaptumo nebus. Nesvarbu apie keleriopus šifravimus bekalbėtų. Yra daugybė atvejų, kai į itin gerai saugomas duomenų bazes įsilaužiama. I.balsavimas Lietuvai – tai papildoma, nereikalinga rizika, kuri duotų abejotinai naudos. E. bankininkystė – ne pavyzdys, nes ten nereikalingas anonimiškumas.

Emilis: Būtų puiku, jei balsavimo slaptumas būtų nereikalingas. Deja, įvykiai ir faktai rodo priešingai. Geriausia to iliustracija yra Lietuvos Respublikos Seimas, kuriame dauguma balsavimų vyksta atvirai. Dėl to atvirumo įtakos grupės ir gali papirkinėti Seimo narius ar net versti balsuoti prieš jų įsitikinimus (yra tekę girdėti tokių atvejų). Panaikinus balsavimo slaptumą tas pats ištiktų piliečius. Be abejo, jei Seimo nariai balsuotų slaptai – mes nežinotume, ar jie daro tai, ką kalba rinkėjams. Atviras balsavimas šiuo atveju yra kompromisas tarp skaidrumo ir sąžiningumo. Bet rinkėjas turi atsiskaityti tik savo sąžinei, todėl čia balsavimo slaptumas yra būtinas.

Vitalijus: Primenu, kad yra bankinės paslapties samprata, kai veiksmai nėra anonimiški, bet paslapties norma išlaikyta. Ir nereikia visko versti į vieną krūvą. Pirmiausia dėl technologijos: KIEKVIENAI!!! bankinei operacijai yra suteikiamas individualus operacijos ID, taip pat individualūs ID, generuojami tvarkant didelius personalizuotų duomenų srautus (logistikoje, gamybos apskaitoje ir t.t.). Nieko čia nauja ir nieko pernelyg sudėtinga. Niekas nesiūlo uždaryti „popierinių“ apylinkių (bent jau kol kas). Jei kam atrodo, kad jo pasirinkimas pašaliniam rūpi, eina ir meta popierių į dėžę. Dėl perdėto slaptumo: pilietis dabar apskritai neturi galimybės įsitikinti, kam priskirtas jo balsas. Kalbant apie stebėtojus, tai kartais ir jie susitaria (kaip buvo per savivaldos rinkimus), kaip padalyti mažesnių „žaidėjų“ balsus. Kiek buvo man žinomų perskaičiavimų, inicijuotų mažesnių partijų, visuomet atrasdavo nuo jų „nusuktų“ balsų. Nesupratau, kuo čia dėta dešrų gamykla? Juk visus balsavimus/nebalsavimus reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas, o mes berods ne apie tai kalbame. Lygiai taip pat nemanau, kad kažkas atsitiks su balsavusiaisiais vienaip ar kitaip. Jei ateis tas momentas, kai už balsą galės „kažkas atsitikti“, nemanau, kad apskritai kas nors duos balsuoti. O „kažkas atsitikti“ momentas kaip tik ateina tuomet, kai išrenkamas pernelyg rūpestingas „tautos vadas“, kuris be pilietinės kontrolės anksčiau ar vėliau pradeda veržti veržles. Dabar, be abejo, irgi „kažkas atsitinka“, tačiau jau „Tikrosios demokratijos” grupėje yra geras pusšimtis aktyvistų, kurie ne vien per rinkimus savo nuomonę reiškia ir nieko... gyvi sveiki vaikšto. Tiesa, kai kas jau baudas susimokėjo ar įspėjimus gavo, tačiau tokia jau mūsų šauni demokratijos forma, kurios tolesnį egzistavimą gina ir tie, kurie nenori leisti piliečiams dalyvauti valstybės valdyme.

Emilis: Kai kurie internetinio balsavimo entuziastai teigia, kad, leidus rinkėjui balsuoti kelis kartus, jis visada galės perbalsuoti pagal savo sąžinę. Tai – įdomi hipotezė. Bet nemačiau, kad ji būtų pagrįsta kokiais nors tyrimais. Negana to, atrasti faktai verčia manyti, kad tai – tik „wishful thinking“ („tikėjimas iš didelio noro“). Pvz.: per 2004–ųjų Seimo rinkimus, išankstinio balsavimo metu, vienas pilietis Raseinių rajone susipirko ar apgaule išviliojo 62 rinkėjų pažymėjimus, kad galėtų pabalsuoti už juos paštu. Šie piliečiai, be abejo, turėjo galimybę nueiti dar kartą balsuoti rinkimų dieną, bet tik 4 iš 62 ta galimybe pasinaudojo. Kitaip sakant, daugiau kaip 9 iš 10 nupirktų balsų ir lieka nupirkti.

Justas:  Taigi aš visiškai už tai, kad kuo daugiau piliečių dalyvautų valstybės valdyme kiekvieną dieną. O ne kartą per porą metų. Mums reikia daugybės IT sistemų, tačiau yra kaip yra – valdžios kompetencija šiuo klausimu menka. Tai matosi iš to, kaip sukurti visokie elektroniniai vartai, VMI e. deklaravimas, e. surašymai, kokio lygio valstybinių įstaigų svetainės. Užuot tvarkius ir investavus į kasdienines sistemas, svaičiojama apie i.balsavimą. Koks skirtumas, kaip ir kas bus išrinkta, jei neįmanoma kontroliuoti, ką tie išrinktieji daro? Kaip pirmokas neina iškart į 12, taip ir čia pirma tegu Seimas, Vyriausybė, Saulėtekio komisija bent interneto svetaines susitvarko, o tik tada pradeda svaičioti apie internetinius balsavimus. Turtingesnės valstybės gali sau leisti paeksperimentuoti ir išleisti keliasdešimt milijonų bei numesti kaip nepasiteisinusį žaislą, bet mes rimtesniems dalykams turėtume pinigus skirti.

Dėl bankinės paslapties – be abejo, yra tokia sąvoka, bet, kaip minėjau, demokratijos daugiau, kai galia ir informacija išskaidyta ir decentralizuota. Daug kur taikant IT technologijas galima decentralizaciją pasiekti, bet tikrai ne i.balsavimo atveju. Šiuo atveju visa informacija apie tai, už ką žmonės balsavo, yra vienoje vietoje, stebima taip pat vienoje vietoje. Dėl „popierinio“ balsavimo stebėjimo, tai mano mama buvo stebėtoja, o aš daug labiau pasitikiu jos pasakymu, kad viskas buvo skaidru, nei kad kokiu nors kompiuterių specialistu, kad ir geriausiu draugu. Jei iškils abejonių, tai ir pats eisiu stebėti.

Vitalijus: Justai, ir vėl kažkur ne ten keliaujame. O dėl „Sodros“ ir VMI sistemų, tai jas „tobulina“ su kiekvienu atėjusiu nauju vadovu. Aukštųjų mokyklų diplomų registrui ir tinklui sukurti net 51 mln. Lt kažkur „investavo“, t.y. nežinoma, kur pradangino (dabar prokuratūra galų ieško). Bet mes ne apie tai. Pasiūlymus teikti gali, ir dabar nors po dešimt kartų per dieną (per dvi savaites net atsakymą būtinai gausi) gali net teikti įstatymo pataisą, kurią būtinai svarstys, jei surinksi viso labo tik 50 tūkst. parašų. Gali net teikti Konstitucijos pataisą, surinkęs juokingus 300 tūkst. parašų referendumui surengti.:) Juk atstovaujamoji demokratija yra tokia šauni, kad rūpinasi, jog visuomenės netrikdytų visokie išsišokėliai su savo idėjomis ir, apsaugok Viešpatie, referendumais. O kas dėl pinigų, sutinku, kad yra rimtesnių dalykų, pvz., tralų tankams pirkimas (beje, ar teko matyti lietuviškąjį tanką?), Afganistano okupacijai – 250 mln. ir t.t. Taip pat galime atstatyti Vorutos pilį, surengti kerlingo pasaulio čempionatą ir atlikti galimybių studiją tema „Ar Lietuvai gresia ufonautų puolimas“.

Justas: Na taip, tiesiog, mano nuomone, tame sąraše labai gražiai gula i. balsavimo projektas, atominė elektrinė ir tikrai dar daugiau galima būtų įrašyti. Minėti pavyzdžiai puikiai atskleidžia dabartinę eklektišką valstybės politiką, nesugebėjimą atsirinkti prioritetų. Mano nuomone, investicijos į kasdieną naudojamas e. valdžios sistemas duotų žymiai daugiau naudos nei abejotini i. balsavimo projektai. Mums verkiant reikia internetinių sistemų, kad galėtume stebėti, ką dirba valstybės tarnautojai, kur leidžiami mokesčių pinigai. Taip pat būtų galima teikti siūlymus, stebėti, ar jie yra įgyvendinami, o jei trūksta darbo rankų, patiems savanoriškai prisidėti, kad jie taptų realybe. Niekas prieš tokias sistemas neprotestuotų ir kainuotų jos ne ką brangiau nei i. balsavimo įdiegimas. Reikia tik noro ir vizijos. Įsivaizduokime, jei Lietuva būtų pirmoji valstybė, sujungusi visus valstybės tarnautojus ir iniciatyvius piliečius į internetinį socialinį tinklą, skirtą valstybės reikalams tvarkyti. Arba pirmoji, kuri įstatymus kurtų „wiki“ principu, kur skaidriai matoma, kas ką pasiūlė. Taip galima įtraukti daugybę žmonių. Tokius dalykus suprantu kaip žingsnį į priekį, modernaus įvaizdžio kūrimą. Tuo tarpu sekti jau ataušusiomis estų pėdomis, kopijuojant seniai nebeaktualius dalykus, yra visiška nesąmonė. Tai tik parodo valdžios nesugebėjimą įžvelgti modernių tendencijų. Dar apmaudžiau, kai išties IT technologijas išmanantys specialistai, turintys puikių idėjų, siūlantys alternatyvas, yra vadinami atsilikėliais.

Andrius Virbičianskas: Akivaizdu, kad apie technologinius (ir kai kur – net socialinius) i.balsavimo aspektus tikrai nesigaudote nė vienas. Labai plėtoti nenoriu, bet... Balsavimo anonimiškumą garantuoja „ring signature“ (reikalingos, žinoma, tam tikros jo atmainos) kriptografinis protokolas. Garantas yra šimtaprocentinis, nebent kas ras būdą, kaip išspręsti dar neišspręstas sveikųjų skaičių faktorizacijos ir panašias problemas. Bet tokiu atveju visi pasaulio kriptografijos protokolai eina šuniui ant uodegos.

Toliau. Balsavimo skaidrumas? Jį garantuoja išskirstytas balsavimas per n autorizuotų stebėtojų, kurie privalo viešinti balsus, kad kiekvienas galėtų sau pasitikrinti, ar jo balsas buvo priimtas. Žinoma, nustatyti, kieno balsas, gali tik pats balsuotojas. Kiti – ne.

Balsų šantažas ir pirkimas? Išeitis – „panikos“ slaptažodžiai, kurie neleidžia potencialiam pirkėjui ar šantažuotojui sužinoti, ar tikrai buvo balsuota už tai, ką norima. Net ir stebint viską per petį! Tiesa, ši problema nėra visiškai išspręsta. Bet turint galvoje, kad kriptografai susidomėjo rimtai i.balsavimu tik pastarąjį dešimtmetį ir padarė milžinišką pažangą, tai nenustebčiau, jei ir ši problema būtų visiškai išspręsta.

Iš tikrųjų tingiu pasakoti, kaip tiksliai galima sukonstruoti saugų i. balsavimą, nes norint suprasti, kas ir kaip yra, reikia turėti šiek tiek žinių apie kriptografiją. Akivaizdu, kad čia diskutuojantys žmonės jų neturi, kitaip kai kurių teiginių tikrai čia nebūtų. Ir čia jau girdžiu priekaištus iš socialinės pusės, kad dauguma žmonių neturi kriptografijos žinių. O jiems ir nereikia turėti. Tinkamai atidirbus sistemą, pritaikius naujausias technologijas, per kelių minučių vaizdą galima ir tiems „bukiems“ paaiškinti, kaip ir kas yra. Galų gale balsavimo sistema būtų atviro kodo ir kiekvienas programuotojas galėtų ją įvertinti bei pasakyti – „veikia/neveikia“.

Bet viena svarbiausių bėdų – „paleisti“ i.balsavimą yra ne technologinis aspektas (patikėkite manimi, tai išsprendžiama, ir ne itin sunkiai), o balsavimo eigos organizacijos išplėšimas iš valdžios rankų. Nes, jei i.balsavimas vyks taip pat dažnai, kaip ir tradicinis, tai jis bus didelė nesėkmė. Visa esmė – leisti žmonėms kaip įmanoma mažesnėmis sąnaudomis ir kaip norima dažnai priimti sprendimus (net sėdint tualete su telefonu rankoje!). Štai šito reikia siekti. Tada visokios baimės apie balsų pirkimą išnyks. Niekas nesugebės kiekvienąkart supirkinėti balsų, o juos nupirkęs ir užėmęs postą jis vis tiek galės lygiai taip pat skristi lauk jau kitą mėnesį, nes žmonės paprasčiausiai perbalsuos. Žodžiu, čia diskusijoms nenoriu gaišti labai daug laiko. Galvoje vis dėlioju i. balsavimo sistemos architektūrą, kurią galima būtų naudoti šiandien, o ne laukiant valdžios pritarimo ir milijonų „praplovimo“ sukuriant sistemą, kurią 13-metis „hackeriūkštis“ gali nulaužti.