Mylėti Tėvynę – tai mylėti tiesą(2)

– Meilė Tėvynei ir meilė tiesai mūsų visuomenėje ne visada eina išvien. Vienoms tautoms tuos du dalykus suderinti sekasi geriau, kitoms – ne taip gerai, kaip norėtųsi. Garsiausiai savo patriotizmą skelbiantys mūsiškiai dažnokai linkę kai ką mūsų istorijoje nutylėti, kai kurių dalykų nepastebėti, o kartais – nevienareikšmius įvykius vertinti kategoriškai. Ar tokiomis nuostatomis grindžiamas patriotizmas perspektyvus?

– Iš tiesų bandymai monopolizuoti patriotizmą tuo pat metu atsisakant bent dalies tiesos apie mūsų sudėtingą praeitį gali pridaryti nemažos žalos. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad istorinė atmintis, individuali ir kolektyvinė, yra mūsų politinio ir socialinio bendruomeniškumo šaltinis. Todėl labai svarbu, kad ta atmintis būtų universali, o ne selektyvi. Kad netektų kalbėti apie liguistą visuomenės būklę, kaip dabar, kai tokio liguistumo požymių matome išties nemažai. Ir kai matome, kad tam ligoniui, visuomenei, deja, niekas nenori padėti. Pirmiausia tokios paramos reikėtų tikėtis iš mūsų politinio elito, kuris turėtų ne tik žodžiais skelbti susirūpinimą žmonių pilietiškumu, bet ir nustatyti aiškias valstybės raidos kryptis. Bet mes to nematome. Ar tik ne todėl, kad politikams geriau tvarkytis, kai nėra tikro pilietiškumo, bendruomeniškumo? Iš esmės kaip tik dėl to mūsų visuomenė, sakyčiau, kol kas gyvena net ne posovietinėje, o ikiposovietinėje erdvėje. Vienas iš tokios būklės gyvybingumo įrodymų – visuomenės nenoras ją pripažinti. Posovietine visuomene mes tapsime tik tuomet, kai atvirai pripažinsime, kad totalitarizmo recidyvai mus lydi kasdien, kad jie labai smarkiai lemia mūsų elgseną ir mūsų socialinius santykius.

– Reikia drąsos atvirai kalbėti mūsų visų patirtį. Išeitų, kas taip elgtis nedrįsta, bando kurti stiprią Lietuvą patys būdami silpni, nepasitikintys nei savimi, nei savo bendrapiliečiais?

– Visi tie nutylėjimai, selektyvi atmintis trukdo formuotis mūsų istorinei tautai. O jei visuomenėje nėra tokio istorinio vientisumo pojūčio, tai ir aiškesnių ateities gairių nelabai gali būti. Tai liudija ir dabar mūsų visuomenėje įsigalėjusios vartotojiškos nuostatos, paremtos egoizmu ir momentinės naudos siekimu. Deja, paskui visuomenės nuotaikas ir mūsų valstybės politika labiau orientuota į momentinius sprendimus, o ne į rimtai apgalvotus vertybinius įsipareigojimus ateičiai. Užtat nemaža dalis žmonių dėl tokio perdėm merkantilaus gyvenimo suvokimo ir į mūsų visų praeitį žiūri abejingai.

– Išskyrus tuos nedaugelį, kuriuos įvairiomis progomis matome gatvėse su vėliavomis ir kurie nesileidžia į jokius svarstymus apie tą jūsų minėtą universalųjį patriotizmą kaip alternatyvą jų išpažįstamam karingajam. Bet ar išsamus ir atviras pokalbis apie mūsų istoriją nėra toks pat būtinas, kaip ir nuoseklus desovietizacijos procesas?

– Man labai norėtųsi, kad apskritai mūsų visuomenėje ir mūsų valstybės politinėje darbotvarkėje, politinių partijų programose būtų daugiau vertybinių nuostatų. Tos vertybės gali būti visokios – ir socialdemokratinės, ir liberalios, ir konservatyvios. Bet būtent pagal jas žmonės turėtų rinktis savo poziciją, o ne pagal politikų sugebėjimus linksminti šokiais ar anekdotais. Toks vertybinis požiūris sudarytų rimtas prielaidas jei ne visiems vienodai, tai bent daug atsakingiau vertinti ir mūsų istoriją. Iš tiesų kolektyvinė atmintis – labai sąlygiškas dalykas. Ji susideda iš dažnai labai skirtingų individualių patirčių ar nuo mažens girdėtų labai skirtingų pasakojimų apie praeitį. Ir kuo ta praeitis artimesnė, tuo tie pasakojimai skirtingesni. Pokalbis, pirmiausia apie mūsų totalitarinę praeitį, sudarytų prielaidas daug kam patikrinti savo asmeninį santykį su istorija, o tai savo ruožtu paskatintų istorinės tautos formavimąsi, kai dauguma jaučiasi dalimi vieno kūno su savo praeitimi ir ateitimi. Čia labai svarbi nuosekli valstybės elito laikysena. Kad kuo mažiau būtų tokių atvejų, kaip KGB rezervininkų skandalo metu. Tuomet matėme labai blogus dalykus, kai visuomenės lyderiai, pirmiausia politikai, iš esmės vieningai palaikė konformistinį požiūrį į praeitį. Tai, kad mūsų elitas neturi tvirto vertybinio stuburo, visuomenę veikia išties žalingai. Tai vos ne tiesioginis žmonių skatinimas keisti pažiūras pagal situaciją. Taip pat ir ateityje. O labiausiai tokia laikysena žaloja mūsų jaunimą. Kai mūsų vaikai neretai girdi kalbas, kad sovietiniais laikais buvo ir gerų dalykų, tai, mano požiūriu, visada tokiais atvejais reikia pabrėžti, kad daugelis tų gerų dalykų buvo ne dėl to, kad režimas taip veikė, o, atvirkščiai, kad kartais jis neveikė, kaip buvo sumanytas. Lygiai taip pat kalbant apie mūsų dienų blogybes reikėtų aiškiai pasakyti, ar jos kyla iš pačios demokratinės santvarkos, ar iš jos nebrandumo, netobulo veikimo.

– Sovietinis režimas, deja, kartais veikė labai efektyviai. Vienas iš tokio veiksmingo poveikio pavyzdžių – tvirtai mums įdiegta baimė kalbėti tiesiai, sakyti tiesą. Dabar gal tai jau nebe baimė, o tiesiog įprotis. Ir tai ne tik įprotis nekalbėti pagal įsitikinimus, bet ir daug daugiau – gyventi ne pagal įsitikinimus arba net apskritai vengti bet kokių universaliųjų vertybinių įsipareigojimų. Deja, šitoks gyvenimo būdas apima ir aktyvaus santykio su savo šalies istorija vengimą. O be jo – ką galime kalbėti apie visavertį patriotizmą?

– Jau minėjau, kad kolektyvinė atmintis susideda iš daugelio asmeninių patirčių. Mes galime būti pasyvūs tų patirčių nešiotojai, bet galime ir, kaip jūs pastebėjote, aktyviai savo atmintį kultivuoti, sąmoningai siekti ją praturtinti visuotinės patirties dalykais, juos apmąstyti. O tikrai daugeliui mūsų yra ką apmąstyti. Pavyzdžiui, kodėl mes taip skirtingai vertiname du totalitarinius režimus, komunistinį ir nacistinį? Kodėl taip miglotai daugelis mūsų suprantame Antrojo pasaulinio karo priežastis ir padarinius, o dar migločiau – tą laikotarpį, kaip bendrą visų Europos tautų patirtį? Beje, tokio nuodugnesnio suvokimo trūksta ne vien lietuviams. Todėl vienoms Europos tautoms nacių režimas, ideologija, jų nusikaltimai atrodo visų baisiausi, o kitoms – komunistiniai. Toks susiaurintas istorijos vertinimas, daugeliu atvejų lemtas konkrečių įvykių, neleidžia kurti tiesa paremtos ateities.

– Mūsų tautą toks dalinis tiesos suvokimas verčia įsijausti į aukos vaidmenį. Ir kai mums primenamos karo metų piktadarystės, pirmiausia turiu galvoje žydų naikinimą, mes iškart stojame į gynybinę poziciją ir prarandame dalį atminties.

– Bet jeigu mes nebijotume atidžiau pažvelgti į tuos laikus, tai pamatytume ne tik tas piktadarystes, jų tikrąjį mastą, tačiau ir ne vieną tų įvykių vertinimo stereotipą. O jų dabar neišvengia nei tie, kurie bando teisintis, esą tokios buvo nusikaltimus žmoniškumui provokuojančios aplinkybės, nei tie, kurie įžvelgia buvus vos ne visuotinę lietuvių neapykantą žydams. Tačiau, kartoju, kol bijosime atviro žvilgsnio į savo to meto istoriją, tol iš tų stereotipų nelaisvės neišsivaduosime. O jeigu neišsivaduosime, tai ir mūsų ateitis bus statoma ant kreivų pamatų. Nors ir kaip karštai mylėtume savo Tėvynę.

– Kai žvelgiame į dabartinius tos mūsų ateities pamatus, matome, kad vienas jų kampas remiasi į aukos mentalitetą, kitas – į herojišką pasipriešinimą sovietams pokary, trečias – į ne mūsų pastangomis suformuotą kolektyvinės kaltės jausmą ir gal tik tas paskutinis, ketvirtasis, sumūrytas iš tikėjimo savo galimybėmis kartu mylėti ir Tėvynę, ir tiesą. Ar negali atsitikti taip, kad tame mūsų ateities name mes taip ir liksime gyventi kiekvienas savo kertėje nieko nenorėdami girdėti vienas apie kitą? Tokie vietiniai savo kertės patriotai...

– Yra tokia galimybė. Ypač kai žmonės, atskiros jų grupės turi kiekviena savo istorijos paveikslą ir juo tarsi kokia siena atsitveria nuo kitų. Ir nuo savų, ir nuo svetimų. Galimybių susitarti tuomet nebelieka – sakau tai remdamasis asmenine bendravimo su tokiomis radikaliai nusiteikusiomis žmonių grupėmis patirtimi. Iš tokios situacijos išeičių nėra labai daug. Viena jų – drąsi ir aktyvi mūsų intelektualinio elito laikysena. Intelektualai galėtų labai svariai prisidėti prie mūsų visuomenės konsolidavimo pačiu pozityviausiu būdu. Žinoma, daug kas tiesiogiai priklauso ir nuo valstybinės politikos. Ji reiškiasi trimis būdais – per idėjų sklaidą, resursų panaudojimą ir žmonių veikimą. Dėl idėjų, tai mūsų politinis elitas skelbia daug gerų, teisingų dalykų, tačiau, kai pasižiūrime, kokie resursai skiriami toms idėjoms įgyvendinti, pamatome, kad vertybinės nuostatos nepatenka tarp valstybinės politikos prioritetų. Ir pagaliau žmonės: kai kurie atsakingi valstybės tarnautojai metų metus nesugeba tinkamai atlikti jiems pavesto darbo nuolat rasdami pasiteisinimų, kodėl reikalai stovi vietoje. Kol kas daugelis reikalų iš tiesų stovi vietoje.