Nėra pasitikėjimo savo jėgomis – nebus ir verslumo
Jaunimo verslo klubo valdybos narys Linas Misevičius. Stanislovo Kairio nuotrauka
Jaunimo verslo klubo valdybos narys Linas Misevičius pabrėžia, kad lietuvių verslumo stoka nėra koks atskiras reiškinys, o bendra visuomenės problemų dalis.
– Mirus, ko gero, iškiliausiai Lietuvos verslo figūrai, Bronislovui Lubiui, tarsi savaime kyla reikalas pakalbėti apie lietuvių verslumą. Kodėl Lietuvoje tokio masto verslininkų taip maža?
– Nesutikčiau, kad daugiau tokių verslininkų mes neturime. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į „Vilniaus prekybos“ dešimtuką, ar kiek ten jų yra. Tik jie vengia viešumos ir dėl to ne visi net galėtų juos išvardyti. Priešingai, nei, tarkim, vienas plačiai pagarsėjęs, nors ir nepalyginti menkesnio kalibro madingų drabužių verslininkas.
– Turite galvoje Marių Gelažniką?
– Taip, jį. Jis nuolat figūruoja vadinamosios aukštuomenės kronikose arba su įtartinu verslu susijusiose istorijose. Jo ir į jį panašių veikėjų žinomumas, jei vertintume pagal jų verslo mastą, tikrai neproporcingas. Bronislovas Lubys taip pat buvo visuomenei matomas, tik visiškai kitokioje šviesoje. Todėl ir galėjo ilgainiui susidaryti įspūdis, kad mes turime Lubį – neprilygstamą verslo milžiną – ir yra smulkių, tačiau daug purslų keliančių žuvelių.
– Matyt, reikia kalbėti apie tai, kad daugeliui nors kartą gyvenime apie nuosavą verslą pagalvojusių žmonių Lubys negalėjo būti pavyzdys, nes jis užkopė į nepasiekiamas aukštumas, o Gelažnikas ar koks Pinkevičiaus – menki autoritetai. Gal tai viena priežasčių, nors ir ne pati svarbiausia, kad Lietuvoje apie verslininkus susidariusi ne pati geriausia, sekti jų pėdomis neskatinanti, nuomonė?
– Būtent! Toks verslininko įvaizdis tikrai neskatina užsiimti tuo pačiu. Ar dėl to, kad greičiausia tektų turėti reikalų su panašiais į mūsų minėtus neaiškiais partneriais, ar kad pats visuomenės akyse prarastum gerą vardą.
– Geriau būsiu samdinys ir nesuksiu sau galvos? Bet, atrodytų, jaunimas mažiau turėtų paisyti stereotipų. Bet statistika, įvairios apklausos rodo, kad ir jauni žmonės nesiveržia į verslą.
– Na, apklausų rezultatus reikia vertinti atsargiai. Neretai respondentams pateikiami klausimai būna nelabai korektiški. Prieš metus ar pusantrų studentų ir baigiančių mokyklą moksleivių buvo klausiama, kaip jie įsivaizduoja idealią darbo vietą ir ar jie taps verslininkais. Į antrą klausimą teigiamai atsakė keliolika procentų respondentų, o dauguma jų idealia darbo vieta nurodė valstybės tarnybą.
– Nors visuomenės nuomonė apie valstybės tarnautojus, valdininkus, biurokratus tokia pat bloga, kaip ir apie verslininkus?
Jaunuoliui iš kokios belgų ar danų šeimos, kurioje kartų kartos, tarkime, laikė restoranėlį ar knygyną, daug paprasčiau įsitraukti į verslą nei kokiam mūsų dabartiniam studentui, kurio tėvai visą gyvenimą, kaip sakoma, valgė valdišką duoną.
– Nuomonės nuomonėmis, bet valdiška tarnyba dažniausiai reiškia ramų gyvenimą su visomis socialinėmis garantijomis ir stabiliu atlyginimu. Dėl šitų dalykų, kaip matome, daugelis jaunų žmonių pasiruošę pamiršti ambicijas. Bet, grįžtant prie apklausų, kai visiškai neseniai abiturientų buvo klausiama, ar jie norėtų, pabrėžiu, ar norėtų tapti verslininkais, tai tuomet apie aštuoniasdešimt procentų apklaustųjų atsakė, kad norėtų. Toks atotrūkis tarp norų ir realių galimybių vertinimo, viena vertus, rodo, kad įvairių apklausų duomenis galima naudoti skirtingiems teiginiams įrodyti, antra vertus, tikrai Lietuvoje apie galimybes pradėti savo verslą daugelis galvoja skeptiškai.
– Tarp tokio skeptiško požiūrio priežasčių nurodoma ir tai, kad nėra verslininkavimo tradicijų.
– Tradicijos labai svarbu. Jaunuoliui iš kokios belgų ar danų šeimos, kurioje kartų kartos, tarkime, laikė restoranėlį ar knygyną, daug paprasčiau įsitraukti į verslą nei kokiam mūsų dabartiniam studentui, kurio tėvai visą gyvenimą, kaip sakoma, valgė valdišką duoną. Čia panašiai kaip su tuo bandymu nubėgti mylią greičiau nei per keturias minutes. Ilgus praėjusio amžiaus dešimtmečius niekam to nepavyko. Tačiau kai pagaliau Rogeris Bannisteris 1954 metais įveikė šį barjerą, tai po jo greitai pasipylė dar geresni kitų sportininkų rezultatai. Bannisteris įveikė ne tik greičio barjerą, bet ir psichologinį. Po jo pasiekto rekordo ir kiti sportininkai patikėjo savo jėgomis, patikėjo, kad galima įveikti tai, kas anksčiau atrodė neįveikiama. Taigi, jei šalia tavęs yra artimų žmonių, kurie įveikė baimę rizikuoti versdamiesi savo jėgomis, tai kodėl aš to negalėčiau padaryti? Deja, pas mus tokių pavyzdžių šeimose, artimiausioje aplinkoje retoka.
– Bet Lietuvoje veikia dešimtys tūkstančių įmonių. Ir jos nėra visiškai anoniminės – už jų žmonės. Bet mes jų pavyzdžiu nelaikome?
– Gal ir laikome, tačiau yra ir labai daug demotyvuojančių veiksnių, kurie tuos pavyzdžius sumenkina. Galiu šią savo mintį pailiustruoti konkrečiu pavyzdžiu: Vienoje mokykloje penktokus ir šeštokus mokiau verslumo pradmenų. Kai vaikai sugalvojo savo verslo idėjas, mokytojos pradėjo visaip vaikus stabdyti – ir su kamuoliu negalima, nes dar langą išmuš, ir jokių aštrių daiktų, nes dar susižeis, ir tas rizikinga, ir anas... Gal ir pagrįstas mokytojų rūpestis, bet požiūris, kad negalima rizikuoti, dažnai prieštarauja verslumo principui. Priešingas pavyzdys – JAV, kur verslininkai į pavojų bankrutuoti žiūri kaip į natūralų dalyką. Jiems bankrotas nereiškia žlugimo.
– Esu girdėjęs ar juokais, ar rimtai pasakojant, kad banke bent porą kartų bankrutavęs amerikietis kreditą gauna greičiau, nei to nepatyręs. Net jeigu iš tiesų yra ne visai taip, pats pasakojimas vis vien atspindi bendrą visuomenės požiūrį: jeigu atkakliai sieksi savo tikslo, tai anksčiau ar vėliau tau būtinai pavyks.
Prieš metus ar pusantrų studentų ir baigiančių mokyklą moksleivių buvo klausiama, kaip jie įsivaizduoja idealią darbo vietą ir ar jie taps verslininkais. Į antrą klausimą teigiamai atsakė keliolika procentų respondentų, o dauguma jų idealia darbo vieta nurodė valstybės tarnybą.
– Nesėkmės baimė mūsų visuomenėje labai stipri. Daugelyje gyvenimo sričių, ne vien versle. Juk tikrai net ir Lietuvoje bankrotas nebūtinai reiškia, kad tapsi visiškai žlugęs finansiškai, kad liksi be duonos kąsnio. Tačiau daug kas bijo ne tokios finansinės nesėkmės, o kad kiti jį ims laikyti nevykėliu. O dar blogiau – pats apie save pradės taip galvoti. Tai visai kitokia mąstysena nei to bankroto nebijančio amerikiečio. Tai iniciatyvą slopinanti mąstysena.
– Paprastai tariant, apsijuokti bijome labiau, nei gyventi vos suduriant galą su galu. Iš kur toks nusiteikimas?
– Gal tokį mąstymą iš dalies atsinešame iš mokyklos, kur dažnas vaikas labiau už viską įpranta bijoti tapti patyčių objektu? Patyčios mokyklose, kaip visi žinome – didžiulė mūsų visuomenės problema su labai skausmingais padariniais. O kaip tampama patyčių objektu? Labai dažnai dėl to, kad vaikas kuo nors išsiskiria iš kitų, pavyzdžiui, kūrybiškumu, originaliu mąstymu. Net mokytojai dažnai tokių nemėgsta. Vienas reklamos agentūros vadovas man pasakojo, kad nuolat už rašinius mokykloje gaudavo blogus pažymius dėl itin neįskaitomos rašysenos, o kai galų gale vieną tokį rašinį parašė tik didžiosiomis raidėmis, kad mokytoja galėtų geriau įskaityti ir įvertinti turinį, tai vis vien gavo dvejetą, nes pasielgė nestandartiškai. Panašiais atvejais užtenka klasėje paleisti kandesnę repliką, kad užgaulų toną pasigautų bendraklasiai. Taip, deja, atsitinka.
– Vadinasi, mūsų visuomenės problema – ne koks specifinis verslumo trūkumas, o bendras nepalankus požiūris į save ir į kitus, smukdantis pasitikėjimą ne tik aplinkiniais, bet ir pačiu savimi?
– Sutinku. Tikrai kalbėti reikia ne tiek apie verslumo ugdymą, kiek apie pasitikėjimo savo jėgomis apskritai skiepijimą.
– Tokiu atveju valdžia su jos daugybe įvairiausių verslumo skatinimo programų ne kažin ką gali nuveikti?
– Na, ne visai taip. Tokios programos tikrai reikalingos ir naudingos, tačiau dar daugiau naudos duotų gerai apgalvotos pastangos ugdyti bendrą pasitikėjimo atmosferą visuomenėje. O tai – ne vien valdžios darbas.
