Nereikia, kad į Lietuvą grįžtų tie, kurie nelabai to nori (1)

– Praėjusį rudenį jūs grįžote iš Norvegijos, kurioje gyvenote vienerius metus. Ar ten jūs išvykote kaip ir daugelis – dirbti ir užsidirbti?

– Turėjau darbą ir čia, Vilniuje. Tačiau atlyginimas vėluodavo mėnesiais, o mano sesuo Norvegijoje – jau daugiau kaip penkiolika metų. Turi gėlių parduotuvę. O išvažiavo dirbti aukle pagal „AuPair“ programą. Taigi turėjau kur važiuoti.

– Pasidairyti?

– Ne, ne vien. Ir padirbėti taip pat. Ir dirbau. Tačiau po metų atsirado visokių reikalų Lietuvoje ir grįžau. Maniau, pabūsiu mėnesį čia ir – atgal.

– O kodėl pagyvenus užsienyje daug kam į Lietuvą grįžti norisi nebent trumpam, kokiam mėnesiui, kaip jūs sakote?

– Iš darbo nedaug kas turtus susikrovė. O Lietuvoje – tuo labiau. Vien ką, pavyzdžiui, reiškia čia įsigyti butą...

– Norvegijoje paprasčiau?

– Jeigu ten dirbi legaliai, tai paskolos butams labai pigios – kokie du procentai palūkanų daugiausia. O jeigu buto neturi ir netenki darbo, tai pasidarai vadinamuoju socialiniu klientu ir gali pretenduoti į valstybės išlaikomą būstą bei jame gyventi tikrai ilgai. Nei Norvegijos valstybei, nei jos piliečiams tai nėra našta, kurios jie nepakeltų.

– O kaip sekasi išnaudoti turtingos valstybės privalumus į Norvegiją emigruojantiems lietuviams? Darbų užtenka? Atlyginimai tikrai norvegiški?

– Jeigu kalbame apie paprastus darbus, tai dažniausiai lietuviai dirba lietuviams. Ypač statybose. Seniau Norvegijoje gyvenantys mūsiškiai neretai būna įsteigę antrines norvegų kompanijų įmones ir į jas priima saviškius. Paprastai – už minimalų tenykštį atlyginimą. Kitaip sakant, moka perpus mažiau. Ir norvegams gerai, ir lietuviams darbdaviams. O norvegams gerai ne tik dėl mažesnių sąnaudų, bet dar ir dėl to, kad lietuviai atvykėliai dirba ir gerokai greičiau, ir kokybiškai.

– O ką reiškia Norvegijoje gyventi iš minimalaus atlyginimo?

– Gali susimokėti už būstą – kokie šeši ar aštuoni žmonės kelių kambarių bute, nusipirkti duonos prie iš namų atsivežtų lašinių, bet ne alaus. Alų reikia pamiršti, rūkalus – taip pat, pakelis cigarečių litais skaičiuojant kainuoja apie trisdešimt. Jokių naujų drabužių, jokių pramogų.

– Bet yra uždirbančių ir daugiau nei minimalų atlyginimą?

– Žinoma, mokytojai, gydytojai. Bet tai nereiškia, kad tokiu atveju tavo gyvenimo lygis Norvegijoje bus daug aukštesnis, nei dirbant tokį patį darbą Lietuvoje...

– Tik pas mus to kvalifikuoto darbo ne visada reikia.

– Bėda tokia, kad Lietuvoje beveik neskiriama dėmesio žmonių perkvalifikavimui. O atsiranda mulkių, kurie aiškina, kad be iš užsienio atvežtos darbo jėgos neišsiversime. Kai tiek daug mūsiškių sėdi be darbo!

– Beje, mes čia, Lietuvoje, kol kas nelabai ir suprantame, ką reiškia ta atvežtinė darbo jėga. Jūs Norvegijoje iš arti matėte, kaip tai atrodo.

– Beveik visa paslaugų sritis ten – imigrantai. Tiesa, dirba nemažai švedų jaunimo...

– Įdomu.

– Tiesiog atlyginimai didesni nei Švedijoje.

– Iš tos pačios naftos pinigų viskas?

– Labai keista šalis: beveik nieko negamina, mažai ką užsiaugina, o viską perka. O jeigu ką ir gamina, tai darbininkai – daugiausia užsieniečiai. Uostuose prišvartuotos baržos, laivai su žmonėmis iš Pietryčių Azijos, kurie neturi teisės išlipti į krantą. Vienuose laivuose jie gamina elektroniką, kituose – gyvena. Ir ne po vienerius metus taip. Turkai jiems pristato maisto.

– Grįžkime į krantą: ar imigrantai Norvegijoje jaučiasi normaliai?

– Daugiausia jie gyvena savo gana uždarose bendruomenėse. Ypač musulmonai ir azijiečiai. Atvykėliai iš kitų Europos šalių, žinoma, integruojasi lengviau, bet tik ilgiau pagyvenę. O, tarkime, turkai, pakistaniečiai jau ne pirmą kartą Norvegijoje, tačiau kalbos beveik nemoka, mažai kuo domisi. Verda savo syvuose. Dirba saviškiams, lankosi saviškių parduotuvėse, kavinėse. Neįsivaizduoju, kaip jų vaikai mokosi vietos mokyklose, bet dorai neišmoksta kalbos.

– O lietuviai Norvegijoje?

– Reikia žinoti, kad pirmoji lietuvių emigracijos banga į Norvegiją prieš maždaug penkiolika metų buvo daugiausia moterys – prižiūrėti vaikus, slaugyti senelius, tvarkyti namus. Deja, daugelis jų prie panašių darbų taip ir liko, nors išvažiavo ir su diplomais, ir su profesijomis. Lituanistės, teisininkės dirba barmenėmis ar panašius darbus. Bet ir į Lietuvą grįžti neketina, nes nemato jokios perspektyvos.

– Kaip tie Londone rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus sutikti lietuviai, kurie gyvendami ten po tiltais jaučiasi geriau, nei dirbę normalius darbus Lietuvoje... Ar Norvegijoje panašių nuotaikų neteko apčiuopti?

– Man labai krito į akis, kad ten norėdami normaliai gyventi žmonės neturi taip plėšytis, kaip Lietuvoje. Aišku, pirmiausia galvoje turiu legalų darbą, bet nebūtinai. Manau, ir kiti tai labai greitai pastebi. Daugelį atvykėlių gerai veikia bendra pozityvi atmosfera valstybėje. Ten žmonės stengiasi pabrėžti, iškelti gerus dalykus, o dėl blogų nelinkę ištisai save plakti ar valdžią keikti. Tų blogų dalykų, aišku, ir ten yra, bet jie taip nepabrėžiami, kaip Lietuvoje. Tai, žinoma, tokioje šalyje gyventi tiesiog smagiau, nors gal ir nesišvaistant turtais. Ir dar labai svarbu, kad ten nėra tokio demonstratyvaus žmonių puikavimosi savo padėtimi. Pradedant prabangiais limuzinais, kurių Vilniuje tikrai daugiau nei Osle, ir baigiant žmonių santykiais viešose vietose. Ten tu niekada nebūsi žeminamas, nors ir kaip akivaizdžiai būtum visiškas vargšas. Ir niekas automobilio aikštelėje nepaliks bet kaip vien dėl to, kad turi daug pinigų. Tai iš Lietuvos atvykusius žmones veikia. Jie nenori dar kartą su priešingais reiškiniais susidurti grįžę į Lietuvą. Jiems tai nėra smulkmenos.

– Bet darbą turėti – svarbiausia?

– Taip. Ir gyventi legaliai. Jų socialinės rūpybos sistema labai rimta ir žmonėmis rūpinasi rimtai. Tiesa, jei nė kiek nemoki norvegiškai – negali pretenduoti į geriau mokamą darbą. Jeigu bendrauji su galimu darbdaviu, tai jam ne tiek rūpi tavo gyvenimo aprašymas, kiek sugebėjimas norvegiškai suregzti, kaip tu atliksi vieną ar kitą konkretų darbą. Kaip pasistatysi kopėčias ir pakeisi lemputę. Sakau paprasčiausią pavyzdį. Nors šiaip dažnoje jų įdarbinimo įstaigoje gali visus popierius rasti ir lietuviškai. Reikia pasakyti, kad jei lietuvis atvykėlis bandys rasti darbą per saviškius senbuvius, tai beveik garantuotai jo atlyginimas bus mažesnis. Senbuviai iš naujokų pelnosi tiesiog bedieviškai. Čia toks mūsų nacionalinis biznis. Būna, kad tautiečiui darbdaviui tenka grąžinti pusę oficialaus atlyginimo už suteiktą gyvenamąjį plotą ir dar už daug ką, ko tu realiai nelabai iš jo ir gauni.

– O kokie lenkai su saviškais irgi taip elgiasi?

– Panašiai. Bet šiaip jų bendruomenė Norvegijoje daug stipresnė ir aktyvesnė. Yra ir jų bažnyčios, ir nemokami kalbos kursai prie jų, ir kitokia parama. O šiaip vietos valdžia nemokamų kalbos ar amatų kursų ES šalių piliečiams nerengia. Reikia brangiai už juos mokėti, jei nesugebi mokytis savarankiškai. O, kaip jau sakiau, kalbą mokėti svarbu. Ir ne tik dėl įsidarbinimo galimybių, bet ir dėl to, kad tuomet tu norvegams tiesiog savesnis. Jiems patinka net pačios pastangos juos geriau suprasti. Beje, kitaip nei Lietuvoje, visi Norvegijos piliečiai, nors jie gal kilę iš kokios Etiopijos ar Irako, norvegams yra tokie patys, kaip ir jie. Net jų nacionalistai kovoja už savo piliečių, o ne už norvegų gerovę. Aišku, buityje pasitaiko visko, bet politikoje – sunku įsivaizduoti tautiškumo garbinimą.

– Tai gal ir jūs ketinate grįžti į Norvegiją?

– Ne, kol kas ne. Ir gal net mieliau įsidarbinčiau kokioje norvegų firmoje čia, Lietuvoje. Jų čia daugėja...

– O kaip manote, ar daug gali būti tokių, kurie kaip ir jūs kada nors grįš į Lietuvą? O gal ir nereikia, kad grįžtų?

– Kai išeis į pensiją – taip. Kodėl nebaigti savo gyvenimo tėvynėje su norvegiška pensija?! O reikia ar nereikia, tai pasakysiu taip: kurie nenori grįžti, tai tų ir nereikia.