Pagrindinis įtariamasis – visuomenė (6)

– Kai įvyko žudynės Norvegijoje, Lietuvos žiniasklaida iškart nustojo domėtis kiek anksčiau Šiauliuose įvykdyta ekzekucija. Taigi pastarasis kraupus nusikaltimas liko nuodugniau neišnagrinėtas. O išsami tokio neeilinio nusikaltimo, jo motyvų analizė nepaprastai reikalinga. Kad visuomenė susivoktų. Norvegijos žudynės tikrai pasaulinio masto įvykis, tačiau ar vien dėl jo taip lengvai pamiršome savo tragediją?

– Pirmiausia tai mūsų žiniasklaidos problema. Sakyčiau, kad nutrūkęs mūsų žiniasklaidos domėjimasis Šiaulių tragedija yra tiesiog nusikalstamas. Žinoma, galvoje turiu ne kokių naujų sadizmo veiksmų detalių aptarinėjimą, o būtent kruopščią nusikaltimo motyvų analizę. Deja, kad tos analizės mažai kas žiniasklaidoje imasi – ne vien Norvegijos įvykiai lemia. Prisiminkime žiemą Vilniuje nužudytą paauglę iš Alytaus. Viskas, ką žiniasklaida tąkart sugebėjo „įžvelgti“, tai žalinga „Facebooko“ įtaka jaunimui. Žiniasklaida pasuko mūsų visuomenėje įprastu keliu – surado nelaimės kaltininką išorėje, kad galėtų išvengti nemalonių klausimų ir dar nemalonesnių atsakymų apie mus pačius, kokie mes patys, mūsų visuomenė esame. Ko mes, suaugusieji, nepadarėme, kokios pareigos neatlikome, kad mūsų vaikai taip paklydo? Alytuje, Šiauliuose, Lietuvoje.

– Pastarieji įvykiai Šiauliuose ir Norvegijoje bent vienu požiūriu turi tam tikrų sąsajų: abiem atvejais nusikaltimai įvykdyti su tam tikru „teoriniu pagrindimu”. Norvegijoje – su dešiniojo radikalizmo šūkiais, Šiauliuose – su mirtį garbinančių subkultūrų retorika.

– Tiesiogiai subkultūrų, ypač gotų, įtakos Šiaulių nusikaltimui įžvelgti nereikėtų. Tai būtų eilinis etikečių klijavimas. Iš tiesų mirtį estetizuojančios subkultūros, tie patys gotai, nei žudynių, nei savinaikos nepropaguoja. Greičiau ir Norvegijos, ir Šiaulių atvejais susiduriame su individualiu asmens pasirinkimu, arba, tiksliau sakant, įtikėjimu galint valdyti kitų žmonių likimus. Tai tam tikras satanizmu atsiduodantis pasaulį gelbstinčio Dievo savyje įsivaizdavimas.

– Bet tai tikrai nėra įprasti kriminaliniai nusikaltimai?

– Jokiu būdu.

– Dar dėl sąsajų: žudikas Breivikas nuo šešiolikos metų nėra matęs savo tėvo, beje, gana įprastas norvegams atvejis, vienos šiauliškių įtariamųjų tėvai nerado laiko, jiems pritrūko kantrybės padėti dukrai, kai ji šaukėsi jų pagalbos, pati prašėsi vedama pas gydytojus. Taigi ta sąsaja – nutrūkę šeimos saitai. Bet gal mūsų dienomis nereikia pernelyg sureikšminti visavertės šeimos įtakos vaikų psichologinei savijautai?

– Esu tvirtai įsitikinęs, kad vaiko vertybinis stuburas yra kuriamas šeimoje, ne mokykloje. Jeigu šeimos nėra – lieka gatvė. Nesakau, kad gatvė moko vien blogų dalykų. Bet gatvėje niekam nepasiguosi.

– Bet kaip suprasti iš aukštų tribūnų, iš garbingų katedrų neretai sklindančius tvirtinimus, kad abiejų tėvų šeima nėra būtina darniam vaiko ugdymui?

– Nesuprantu tokių tvirtinimų. Mano galva, jie neišmintingi ir tik didina sutrikimą visuomenėje. Tuo labiau kad mokykla dabar yra virtusi žinių fabriku ir maža ką bendra turi su jauno žmogaus ugdymu. Asmenybės ugdymas dabar – retoje mokykloje sutinkama prabanga. Visur kitur, kaip „Pink Floyd“ „Sienoje“ – faršo gamyba.

– ...ir minimalus dėmesys humanitariniam lavinimui. O juk net jeigu tiesioginiam ugdymui neskiriama dėmesio, tai bent tinkamas literatūros ar istorijos mokymas galėtų jauniems žmonėms daug duoti. Biliūno „Kliudžiau” ar Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale” katarsis galėtų nemaža dalimi nulemti pasirenkamas vertybes. Bet ar kas dabar švietimo sistemoje rimtai vertina katarsio galią?

– Sutinku. Bet tai ne vienintelis mūsų mokyklos, o ir visos visuomenės trūkumas – menkas dėmesys humanitarinėms vertybėms. Mums taip pat nepaprastai trūksta socialinių įgūdžių. Mes nemokame bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus. Konfliktus mes dažnai eskaluojame, o retai kada sprendžiame. Tai didelė mūsų yda. Ir ji prasideda šeimose, kur socialiniams įgūdžiams lavinti niekas nebeturi nei laiko, nei noro, nei tinkamo supratimo. Kaip tokioje situacijoje elgiasi paauglys? Jis užsisklendžia ir dėl to ima jaustis vis vienišesnis, vis mažiau pasitikintis savimi. O čia jau tik keli žingsniai iki bandymo atsikratyti kompleksų drastiškais būdais. Bet, pakartosiu, pirminė kančių priežastis yra ne koks internetas ar bloga kompanija, o šeimos saitų, socialinių ryšių erozija.

– Kai kurie komentatoriai tvirtina, kad žudynės Norvegijoje – be galo silpno sužeistos sielos žmogaus rankų darbas.

– Galiu tokiai nuomonei tik pritarti. Tokiems žmonėms gyvybiškai svarbu pasirūpinti tariamais galios ženklais. Ginklai ir sprogmenys tokius žmones vilioja. Bet jie, tokie žmonės, nesako sau: eisiu žudyti. Jie sako: eisiu gelbėti pasaulį.

– Lietuvoje, regis, veikia dar ir kitas veiksnys: nusikalsti ir išvengti bausmės nėra neįprasta. Kodėl pas mus klesti telefoniniai sukčiai? Aišku, yra ir kvailo patiklumo, bet lemiamas veiksnys – žmonių įsitikinimas, kad atpildo už nusikaltimą galima išvengti sumokėjus kam reikia. Kitaip sakant, gyvename pasiruošę patys nusikalsti ir vėl toliau gyventi, lyg niekur nieko. Tik jau be santaupų. Arba su neuždirbtais pinigais.

– Pastebėkime, kad telefoniniai sukčiai dažniausiai taikiniu pasirenka pagyvenusius žmones. Kodėl? Taip pat ir todėl, kad sovietinis režimas juos įpratino gyventi apgaule, sukčiauti, negerbti įstatymo, nepaisyti kitų žmonių. Ką tik grįžau iš Kubos ir dar kartą galiu patvirtinti: bet kokios sovietizmo atmainos remiasi apgaule ir vogimu. Taip pat režimas daugelį įpratino visur ieškoti priešų. Todėl mes dabar taip lengvai „Facebooką“ vadiname savo vaikų priešu, o jaunimą kaltiname priešiškumu suaugusiųjų pasauliui. Toks sudėtingo gyvenimo supaprastinimas veda į aklavietę.

– O ar kalbos, kad svarbiausia jaunimą užimti kokia nors veikla, pirmiausia sportu, nėra toks pat supaprastinimas, dėl kurio iš akių išleidžiama pareiga padėti jauniems žmonėms susivokti, nebijoti pačių savęs vienatvės akimirką, išmokyti juos pačius siekti pozityvių sprendimų? Ir ne vien praktinių, bet ir vertybinių.

– Kai girdžiu tokias kalbas, iškart žodį „užimti“ verčiu į anglišką atitikmenį „okupuoti“. Taip, mes įsivaizduojame, kad užtenka paauglius „okupuoti“, ir viskas tuo bus išspręsta. O kas bus, kai tie paaugliai anksčiau ar vėliau ims vaduotis iš tokios „okupacijos“? Apie tai pagalvoti mes nelinkę. Kas bus, tas bus... O dažniausia bus nežinia, ką su gauta laisve daryti. Tikrai geriau būtų nuo pat pradžių mokyti, pratinti vaikus prie laisvės patiems susikurti pozityvios veiklos galimybes. Mums reikėtų tik jiems padėti tas galimybes įgyvendinti. Nesinori kartoti daugeliui alergiją keliančios frazės „pradėk nuo savęs“, bet prieš kritikuodami jaunimą suaugusieji turėtų aiškiai sau pasakyti, kad juose prasideda jų vaikų sutrikimas.

– Kai išgirsti apie prisivogusį valdininką ar apie kelių chuliganą seimūną, turi galvoti ne kaip dabar įprasta: „Valdžia vagia, tai ir aš galiu”, o atvirkščiai: „Seimūnas važiuoja nesilaikydamas eismo taisyklių, o aš taip nedarysiu, nes aš ne toks!”?

– Taip, nes tas dabar mums įprastas mąstymo būdas gimdo didžiulį pesimizmą, gilų nevilties jausmą, kad nieko pakeisti, o ypač savęs, neįmanoma. Antrasis jūsų siūlomas mąstysenos variantas, atvirkščiai, reikštų optimistinį požiūrį. Pirmiausia į save. O tai jau didelis žingsnis tolyn nuo dabar mus kankinančių vargų.

– Gal ir nuo dabar aptarinėjamų tragedijų...

– Greičiausia – taip. Juk akivaizdu, kad pesimizmas, o ne optimizmas, neviltis, o ne tikėjimas savo jėgomis sukelia neurozes. Galime kalbėti apie atskiro žmogaus psichologinę būseną, bet galime kalbėti ir apie visuomenės psichinę sveikatą.

– Profesorius Raimundas Lopata šiomis dienomis yra sakęs, kad mūsų visuomenėje apstu socialinių patologijų, nuo kurių labai nebetoli iki dar didesnio masto smurto...

– Jeigu mūsų valdžiai ir toliau atrodys, kad kelių remontas ar gamyklų statybos yra svarbiau už dėmesį žmonėms, tai ateityje tų patologijų tik daugės. Ne ligoninės pastatas gydo žmones... Ir ar taip nesvarbu, kas tais sutvarkytais keliais važinės? Jeigu ir toliau jais važinės nei savo, nei kitų gyvybės nevertinantys, tai tuščias reikalas tie nauji keliai. Ne jaunimo subkultūrų idėjos paskatino Šiaulių egzekuciją, o visuomenėje įsigalėjusi nepagarba žmogaus gyvybei.