Pakeliui į vieningą Europą(1)

Stanislovas Kairys.  Siūlau pasiginčyti: pro: Austrijos veiksmas liudija Europos bendriją esant tik eiline utopija; contra: Golovatovo atvejis rodo Lietuvą esant visiškai nereikšminga Europos pakraščio valstybėle, kurios interesų galima demonstratyviai nepaisyti.

Algirdas Davidavičius.  Kategoriškai nesutinku su tuo, kai Europa būna tapatinama su Austrija ar Vokietija (kurios akivaizdžiai flirtuoja su Rusija). Net ši valdininkų klaida ir baimė nepatvirtina, kad Lietuva niekam nesvarbi etc. Šalia to manau, kad Lietuvai daug svarbiau susitvarkyti su teisingumo reikalais viduje ir įveikti bejėgės sovietų aukos sindromą.

Ieva Baltramaitienė.  Pažiūrėkime, kaip sureaguos Europa, ir pamatysime. Jei Austrijai nieko nebus už ES taisyklių nepaisymą, tai kaip čia pasakius... Kita vertus, Lietuva dabar vis tiek bent jau turi kur kreiptis, be ES niekam net nepasiskųstume...

A.D.  Ieva, jūs smarkiai klystate. Yra dar kur skųstis, ir apsčiai. Euroinstitucijos tam ir yra, kad apsaugotų ES piliečius nuo nacionalinių biurokratijų savivalės.

S.K.  Ar to sindromo galima būtų nusikratyti atsisakius reikalauti konkrečios „dalies“ teisingumo? Įdomu, Algirdai, kuo viršnacionalinės biurokratijos pranašesnės už nacionalines?

Marius Markuckas.  Stanislovai, tik tuo, kad jos yra visiškai atitrūkusios nuo žmogaus ir faktiškai niekaip nekontroliuojamos. :)

I.B.  Algirdai, gal jūs nesupratote, ką norėjau pasakyti. Jei Lietuva nebūtų ES narė, tai iš viso niekam nerūpėtų ir net neturėtume kam pasiskųsti. Kam? Hagos tribunolui? Ir ne tik Vokietija bei Austrija flirtuoja su Rusija. Prancūzija – taip pat, o austrai dabar pareiškė, kad Golovatovas jau aštuonis kartus buvo Šengeno šalyse

Giedrė Bielskytė.  Ar Lenkiją taip pat tuomet galėtume pavadinti turinčią bejėgės sovietinės aukos sindromą, jeigu ji iš Rusijos reikalauja atsakomybės už Katynę? Ar, tęsiant mintį, sovietinės aukos sindromą nusako laikotarpis, praėjęs nuo nusikaltimo?

A.D.  Aš manau, Stanislovai, kad reikalaudami teisingumo iš kitų (rusų, lenkų, vokiečių, austrų ar žydų) pirmiausia, kaip pilietinė tauta, turėtume patvirtinti sau ir pasauliui, kad patys esame atsakingi už tai, ką kolektyviai pridirbome, pvz., tų pačių žydų, lenkų ir romų atžvilgiu. Išsivadavimas iš aukos savimonės prasideda tuomet, kai supranti paties savo galią daryti žalą (ar kurti abipusę naudą) kitiems.

Dėl euroinstitucijų, Stanislovai ir Mariau, yra taip, kad, net jei jos atrodo mums tolimos ir nekontroliuojamos (tai iš tikro nėra jokia tiesa, bet informacijos ir pilietinio dalyvavimo pastangų trūkumas), jos yra gerokai veiksmingesnės techniškai ir laikosi daug skaidresnių etikos standartų nei nacionalinės biurokratijos, smarkiai veikiamos vietos galios grupių. Būtent dėl to iki šiol ES dar vis nesubyra, nepaisant „liaudies politologijos“ prietarų apie tai, kad ES šiokia ir anokia bei skeptinio eurointegracijos sabotažo visais lygiais (už kurio ir vėl slepiasi manipuliatyvūs vietos „elitai“, norintys tik privačiai pasipelnyti iš ES, nepaisant bendrų elgesio standartų).

Ieva, pripažįstu, kad gal ir nesupratau, taip pat nesupratau, ką norėjote pasakyti apie Tribunolą.

G.B.  Pritariu dėl mūsų kolektyvinės atsakomybės – tik tada galime reikalauti atsakomybės iš kitų.

A.D.  Giedre, sovietinės aukos sindromą nusako įsitikinimas, kad, kol mes neišpešime iš galingesnių kitų savo kančių pripažinimo, tol mes su jais nesame lygiaverčiai žmonės.

G.B.  Na, šitą jau supratau :) Tai tada lenkai užima ne ką geresnę poziciją nei mes :)

S.K.  Dėl tų biurokratijų: Algirdui, jei gerai suprantu, raktinis žodis čia ne „biurokratija“, o „nacionalinė“.

M.M.  Jūs manote, Algirdai, kad ES biurokratija yra skaidri ir veikiama tik aiškių veikėjų? Na, kaip šiek tiek susipažinęs su eurointegracijos teorijomis, kuriose atsispindi struktūrų trupėjimai, nesugebant įvertinti, kas būtent skatina eurointegraciją ar kas ją riboja, sutikti su jūsų nuomone niekaip neišeitų. Tai čia viena. ES, tai įrodo ir Austrijos veiksmų pavyzdys, nėra nei vieninga, nei principinga. Neturime bendro fundamento, kuris vienytų. Yra tik interesai, kurie dažniau skaldo nei vienija. Tik tai suvokus yra aišku, ko yra verti ir kliedesiai apie ,,demokratijos deficito“ problemą Europos Sajungoje.

A.D. Stanislovai, raktinis žodis jūsų teisingai suprastas, nes šiuolaikinė valstybė negali apsieiti be biurokratijos. Ana gali būti prastai veikianti ar gerai veikianti, plačiai ar siaurai mąstanti, bet reikalinga. Galite vadinti „administracija“, jei norite. Ir taip, aš manau, kad „westfalinės“, nacionalinės (monoetninės) teritorinės valstybės, pavydžiai saugančios savo „suverenumą“, yra šiuo metu Europą silpninančios ir griaunančios nacionalinės siaurų interesų grupių priemonės. Kitais žodžiais, aš esu atkaklus eurofederalistas ir pasisakau už viršnacionalinę jurisdikciją, pilietybę ir savimonę.

Giedre, lenkų padėtis yra gerokai prastesnė, nes jie turi daug daugiau „šventos aukos“ mitų nei mes. Mes tik juos paviršutiniškai kopijuojame ir (tikiuosi) galėsime lengviau įveikti tą katalikiškąjį mazochizmą ...

Mariau, aš nežinau, kokias būtent teorijas jūs turite galvoje (būtų įdomu išgirsti nuorodas), tačiau, mano požiūriu, eurointegraciją (ir tą sakydamas galiausiai turiu galvoje federalizaciją) labiausiai stabdo siauri nacionaliniai karjeros politikų interesai (nes federalizacija tiesiogiai tiems interesams prieštarautų). Aš esu neabejotinai Schumanno ir Spinelli idėjų šalininkas.

S.K. Algirdai, paskelbk bent keletą tos viršnacionalinės savimonės kertinių bruožų.

A.D.  Po pietų, Stanislovai. Tačiau, be abejo, tai bus habermasiško, dialoginio, konsensusu grįsto daugiakultūriškumo versija.

M.M.  O kas yra europietis? Ar Europa yra klasikinė federacija? ES yra ne kas kita, kaip mėginimas galutinai „dekonstruoti“ individą, paverčiant jį niekam nelojaliu socialiniu „atomu“, galinčiu migruoti iš vieno krašto į kitą be jokių sentimentų. Tokia „viršnacionalinės savimonės“ būtinybė yra akivaizdi, nes ES yra ne kas kita kaip biopolitinis projektas – arba, paprastai kalbant, globalus fabrikas.

S.K.  Be sentimentų arba, kitaip sakant, be atminties. Iš čia ir ta „aukos sindromo“, kaip neginčytino blogio, kritika.

M.M.  Galima būtų pasakyti dar daugiau: kuriant ES pagal tokį projektą, pagal kokį ji yra kuriama, šiandien ,,demokratijos deficito“ problema yra iš principo nepanaikinama. Demokratija yra neatsiejama nuo atstovavimo klausimo. O ką reiškia reprezentuoti „europietį“? Ne veltui R. Schumanas, ES „tėvas“, yra pabrėžęs, kad ES bus demokratiška, tik jei bus krikščioniška, kitaip sakant, turės bendrą fundamentą, kuriuo remiantis bus galimas ir atstovavimas. Dekonstruojant individą (procesas, kuris, kaip aiškinama, yra „europiečio“ kūrimas), sykiu yra naikinami ir pagrindai, kurie atstovavimą daro galimą. Štai kodėl ES yra tik didelė beveidė institucija, o visokių prezidento institucijų kūrimai – tik šitos beveidystės maskavimas, mėginant kurti vienybės iliuziją.

A.D.  Tačiau krikščionybė, Mariau, yra visuomet viršnacionalinė. Tai universali pozicija. Ir aš, kaip reformuotas krikščionis, negaliu sutikti su ta grynakraujo dirvos gentizmo nuostata, esą tik nacionalinės monoetninės valstybės yra tikrieji politikos subjektai ES. Federalinė ES yra kaip niekada reikalinga, o jai priešinasi daugybė galingų vietos ir siaurų interesų elitų, besinaudojančių „radžvilistiniais–spengleristiniais“ išvedžiojimais apie visokias „gilių vietos tradicijų“ pirmenybes universalesnių principų sąskaita.

ES, be abejo, turi ir kitą, ne mažiau sveiką ir visai suderinamą su krikščionybe, fundamentą – Apšvietą, jos pozityvią, universalistinę, emancipacinę viziją.

Viršnacionalinė eurosavimonė būtų ne kas kitka, kaip habermasiško, buberiško dialoginio pilietiškumo versija: kokie mes smulkiaetniškai ar gyvenimiškai, ar religiškai, ar politiškai bebūtume skirtingi, mes valiojame pripažinti vienas kito pozityvius skirtumus ir jais remdamiesi nuolat kurti bendrą konsensą.

Demokratijos deficitas iš tikro daug labiau esti nacionalinėse valstybėse nei ES institucijose, kur nemenka dalimi veikia kaip tik konsensusas. Tai ponai euroskeptikai gana gerai žino. Lietuvių savimonės bėda yra ta, kad, kaip ir rusai arba lenkai, mes vis dar mąstome pagal XIX a. nacionalizmo sukurtų konstruktų rėmus. Tas nebepadės – jau dabar žmonės balsuoja kojomis lauk iš šitų šventų etnolingvistinių Rumšiškių.

M.M.  O kaip jūs įsivaizduojate federalinę Europą, jei ES kūrimo pagrindai buvo visai kitokie nei, tarkime, JAV? Stengiantis imituoti ES federacijos kūrimą buvo stengiamasi priimti Konstituciją, o kuo tai baigėsi – puikiai žinoma. Tiesa, buvo paaiškinta, kad taip dar geriau – jei neratifikuoja tautos, tegul ratifikuoja parlamentai. Žodžiu, visiškai nepralaiminti taktika. Deja, Algirdai, taip ir neatsakėte į klausimą, nei kas yra europietis, kaip jam galima atstovauti.

A.D.  Mariau, atsakyti į klausimą, kas yra europietis, turi patys ES piliečiai. Vien krikščionybės arba (kai kam) judaizmo ir islamo nepakanka – turi būti reanimuoti aiškesni pozityvūs Apšvietos universalizmo principai. Turi būti įtikinamai parodyta, kad europietis yra reikšmingiau ir protingiau bei naudingiau nei „lietuvis“, „lenkas“ ar „kašubas“. Manau, bendraaeuropietiška savimonė dar tik kuriama, tai nėra gatavas kokio nors vieno autoriteto (a la popiežius) palaimintas produktas.

Parlamentai, kaip aiškiai matome, kaip tik yra vienas pagrindinių eurointegracijos sabotažo ir ES institucijų griovimo įrankių, nes pakankamas kiekis nacionalinių parlamentarų pagrįstai nemato savo vietos ES valdymo tinkle ir naudojasi neinformuotų rinkėjų baimėmis ir resentimentais ardyti tą tinklą. Ne tik parlamentai, bet ir nacionalinių referendumų sistemos yra lygiai tokios pat. Aš matau pačiuose smulkianacionaliniuose nacionalinių valstybių „suverenitetuose“ bėdą čia.

Žinoma, labai reali tikimybė, kad, ypač dabar, pokrizinėmis ir (gal) prieškrizinėmis sąlygomis, kaip tik etnocentriniai, izoliaciniai projektai laimės „rinkėjų palaikymą“ (pvz., „tikri suomiai“) ir ES bus dezintegruota kuriam laikui. Vis dėlto nemanau, kad eurofederalizmo idėjos taip paprastai pasitrauks ir duos kelią „radžvilizmui“, netgi Lietuvoje.

S.K.  Algirdo dėstymą apie Apšvietos universalizmo triumfą Europoje galima nesunkiai suprasti kaip įtikėtą problemos „galutinį sprendimą“ ir tai verstų sunerimti. Smarkiai sunerimti.

M.M.  Kalbant apie hebermasiškąją taktiką, galima būtų pasakyti, kad, nors jos tikslas turėtų būti per „viešąją diskusiją“ rasti visuotinai galiojančius sambūvio principus, vis dėlto tai nepanaikina partikuliarizmo problemos – kiekvienas diskutantas į problemą žvelgia iš savo siauro interesų lauko. Tokiu atveju tai, kas vadinama ,,bendrąja valia“, tėra vienos laimėjusios grupės (konkrečiu momentu susiklosčiusių galios santykių) valios išraiška. Tai tik dar kartą patvirtina, jog ES neturi jokio bendro idėjinio fundamento. Diskusijos apie tai, ar mokyklose turi kabėti kryžius, tai tik patvirtina – kabės ar nekabės kryžius, tampa „garsesnio rėkimo“ klausimu. Tokioje perspektyvoje galima suprasti ir Austrijos veiksmus Lietuvos atžvilgiu.

A.D.  O partikuliarizmo ir nedera „naikinti“ – prievartinis universalizavimas buvo kaip tik totalitarinių režimų pradedant Napoleonu taktika. Kryžius mokyklose, menora mokyklose ar pusmėnulis mokyklose – tai vis yra konsenso klausimas, tikrai ne rėkimo, kaip teigiate. Austrijos veiksmai yra vienkartiniai – ar jūs galite man pasakyti, kad austrų administracija reguliariai „taip“ elgiasi Lietuvos interesų atžvilgiu?

Jūs, matyt, taip pat nesuprantante „konsensuso“ reikšmės: tai ne varžybos, o dialogas ir visų dalyvaujančių pozicijų įskaitymas pagal visuotinai minimaliai priimtinas ribas (kurios, sutinku, yra apsiribojimo, taigi prievartos sau dalykas – socialinis/politinis kontraktas, lojalumas taisyklėms). ES turime Žmogaus teisių kodeksą, kuris leidžia iškelti klausimą, ar savivaldybių mokyklose (pasaulietinėse, ne katalikiškose) turi kabėti kryžiai. Tad nematau problemos diskutuoti apie to kabinimo neleistinumą arba apribojimus (pvz., tik krikščionių tikybos klasėse etc.). Konsensusas nėra šiaip „bendra valia“ kaip stipresniųjų ir stambesniųjų valios primetimas silpnesniems – tai bendras kartais labai skirtingų valių sutarimas, kad ir minimalaus. Tai nėra „volonte des tous“, tai yra „volonte general“, Rousseau žodžiais.

Manau, Konstitucijos projektas dar grįš (jis jau dabar de facto grįžo pastarosios Sutarties daugybe punktų).

M.M.  Kaip ir minėjau, ES yra biopolitinis projektas. Taigi žmogus vertinamas kaip gryniausias „išteklius“. Ne veltui šiandien taip populiarėja tokie terminai kaip „žmogiškieji ištekliai“. Žmogui „formą“ teikiantys dalykai (pirmiausia tautinis ir religinis tapatumai) šios politikos perspektyvoje yra, kalbant paprastai, neapkenčiami, nes jie, viena vertus, neleidžia žmogui elgtis bet kaip ir, antra vertus, neleidžia su žmogumi elgtis bet kaip. Tai stabdo „fabriko“ veiklą.

A.D.  Kaip jums, matyt, gerai žinoma, žmonių „išteklizacija“ yra kaip tik anglosaksų, pirmiausia JAV, vadybinės minties padiktuota ir per britų sąlygas bei bandymus paneigti Socialinę chartiją atėjusi perspektyva. Ji nėra nei būtina, nei nuolatinė, nei totali. Minėtas fabrikas yra daugiau verslo sektoriaus ir verslo elitų bei juos aptarnaujančių politikų/administratorių bei „vadybos mokslininkų“ įgyvendinama fikcija. Man kaip tikinčiam monoteistui šis babiloniškas „išmislas“ yra tik pasibjaurėtinas ir konfrontuotinas visur – kaip ir papizmas. Žmogui tvarią, brandžią formą teikia bendresni dalykai ir tai, ką minite jūs, neleidžia žmogui bręsti bei tapti teigiamai autonomišku, autentišku, patirti tikrą, ne ritualinį, ne dirbtinį artumą su kitais. „Fabriką“ kuria kaip tik konformistinis paklusnumas hierarchijoms ir organizacinėms popiežystėms.

M.M.  Žinoma, Austrijos poelgis yra detalė, tačiau labai iškalbinga detalė. Jūs kalbate apie Europos Pilietį (tarsi pabrėždamas vieningos Europos galimybę), bet visai nenorite matyti realių veiksmų – kaip elgiasi Vokietija, ką daro Prancūzija, kaip pasielgė Austrija. Tokiame kontekste yra suprantamas ir jūsų teigiamas „aukos sindromo“ neigimas: puikiai suvokdamas, kad Austrijai niekada nebus svarbūs komunistų padaryti nusikaltimai, jūs is esmės pasiūlote aukai pamiršti, kaip atrodė nusikaltėlis, maža to, su juo maloniai bičiuliautis dėl „bendro reikalo“.

S.K.  Hmmm... Kaip dažniausiai ir atsitinka panašiais atvejais, universalizmo šalininkai mielai griebiasi teoretizavimo. Jiems nė motais į teorijas nesutalpinami gyvenimo ritualai.

A.D.  Mariau, aš visiškai nematau jokio teigiamo „aukos sindromo“ vaidmens. Neatsisakydami teisingumo reikalavimo (ir teisėtai piktindamiesi Austrijos Respublikos administratorių veiksmais) neturėtume užmiršti, kad svarbiausia yra ne šis pasipiktinimas, o realių mūsų pilietinės galios šaltinių (visų pirma bendros atsakomybės už mūsų pačių veiksmus) atradimas. Tai yra daug svarbiau ir suteiktų didesnio svorio mūsiškiams teisingumo reikalavimams, nes parodytų, kad mes patys pirmiausia elgiamės teisingai, o tik tuomet reikalaujame teisingumo iš kitų. Taip mes smarkiai pasitarnautume Europos bendram reikalui ir suteiktume sovietų nusikaltimų kriminalizavimui paties geriausio teisėtumo. Aš, be abejo, kalbu apie atsiteisimą su žydais litvakais.

Stanislovai, nesutalpinamų į teorijas ritualų paprasčiausiai nėra. Pats ritualas yra pakankama teorija originaliąja žodžio prasme. Jei jūs norite užsiimti jums ir jūsų būriui prasmingais ritualais – visuomet prašom, tik prašau, jei norite įtraukti į juos kitus, paisykite bendrų demokratinės visuomenės taisyklių: jei žmonės jums sakys „ne“ ir reikš skirtingą nuomonę, negrūmokite jiems savo simboliais ir automatiškai jų nenuvertinkite.

Kalbant apie politikos ir pilietinės sąveikos pakeitimą tradicijomis ir ritualais, Čyvas gerai pastebėjo (nors šiaip dažniausiai mūsų nuomonės išsiskiria): //cyvas.wordpress.com?/2011/07/19/krikcionys–pagal–sutarti/ 

M.M.  Tai, ką jūs vadinate „aukos sindromu“, yra ne vaidmuo, o realybė. Lietuva išties yra sovietinės „pajungos“ auka, ir šito fakto negalima paneigti. Jeigu jūs norite matyti Europą kaip „valstybę“, kaip nors pabandykite išspręsti ir iš čia kylančias problemas: jei klaipėdiečiai nuspręstų savavališkai parduoti karinius laivus nedraugiškai Lietuvos valstybės atžvilgiu nusiteikusiai valstybei arba kokie nors alytiškiai pradėtų dujų biznį, akivaizdžiai kenkiantį Lietuvos interesams, bet stiprinantį nedraugiškos Lietuvos atžvilgiu valstybės pozicijas, aš išties rimtai suabejočiau šios valstybės „integralumu“. Mėginimai apeliuoti į federalizmą ir vėl negelbėtų: ar galima įsivaizduoti, kad kokioje nors Amerikos valstijoje „pasiautėjęs“ koks nors vietinis „golovatovas“ kitoje valstijoje būtų „reabilituotas“ be didesnio skandalo?

S.K.  Minėdamas „gyvenimo ritualus“ galvoje turėjau ne kokias apeigas (gražus, beje, žodis!), o neišvengiamybių išmintį.

A.D.  Tai, Stanislovai, jūs apie tas „neišvengiamybes“ ir jų „išmintį“ plačiau, nes aš nesupratau, kas tai yra.

„Aukos sindromas“, be abejo, yra psichologinė ir psichosomatinė realybė, tačiau tai taip pat kolektyvinio elgesio scenarijus, pasaulėžiūros sistema. Pagydyti kolektyvinę traumą vien aukos savimonės puoselėjimu, kaip jūs, matyt, gerai žinote ir iš asmeninės patirties (visi esame su tuo bent šiek tiek susidūrę), neįmanoma. Beje, JAV yra prastas federalizmo pavyzdys čia, ES atžvilgiu. Šveicarija yra daug geresnis.

Būti nukentėjusiajam ir jaustis auka, kaip jūs tikrai žinote, yra du skirtingi dalykai. Tad reikalaudami teisingumo dėl žalos mes neprivalome jaustis ir likti aukomis. Dėl klaipėdiečių pavyzdžio „nepriimu“. Rusija nėra automatiškai ir vienareikšmiškai „priešiška ES valstybė“. Moralinis atskirų ES valstybių užsienio politikos ambivalentiškumas ir rusų cinizmas, be abejo, stiprina jūsų, Mariau, aprašomą įspūdį, tačiau jūs painiojate problemą su jos sprendimu: gilesnė federalizacija kaip tik užkirstų kelią tokiems dalykams, nes Lietuvos balsas būtų nuosekliau integruojamas į strateginės reikšmės sprendimus. Dabar dėl nacionalinių elitų pernelyg didelio vaidmens gauname jūsų aprašytas situacijas.

S.K.  Dėl neišvengiamybių, Algirdai: tai ir yra problema, kad teorijų puoselėtojai, ypač universalizmo teorijų, nepripažįsta arba net ir nepažįsta išminties.

A.D.  Stanislovai, jūs neinformatyvus. Kas čia per nepripažinimo ar nepažinimo atvejai ir ką jūs čia vadinate neišvengiamybėmis ir išmintimi? Mirtį? RKB doktriną?

S.K.  Taip pat ir mirtį. Jos akivaizdoje, galybę kartų paliudyta, daug teorijų tampa bereikšmės.

A.D.  Ir? Kuo tai, jūsų manymu, siejasi su aptariama problema? Kas gi, jūsų nuomone, nepaiso ir negerbia mirties ar gyvybės čia?

M.M.  Gal dar prisidėsiu prie diskusijos, nes išties negaliu sutikti su ką tik išdėstytomis Algirdo mintimis, tačiau dabar turiu atsitraukti nuo kompiuterio. Taigi kol kas iki.

A.D.  Ačiū už aktyvų dalyvavimą, Mariau, ir mielai padiskutuosiu su jumis vėlesnėms progoms esant!

S.K.  Ačiū visiems!

M.M. Tik trumpa pastaba dėl universalizmo ir dar didesnės integracijos: Europai nerandant bendro fundamento yra renkamasi totalios dekonstrukcijos taktika, iškeliant „demokratiškos“ Europos idėją, kuri iš esmės reiškia ne ką kita kaip Europos pavertimą absoliučiu momentiniu galios santykių reikalu. Europa bus tokia, kokią ją įsivaizduos įtakingiausios interesų grupės. Universalizacija neišvengiamai reiškia specifinių bruožų naikinimą, taigi, kuriant tokią ES, kokia ji yra kuriama šiandien, didesnė integracija reikštų ne ką kita kaip tik aukštesnį universalizacijos laipsnį, kur Lietuvos „interesai“ būtų mažiausiai svarbūs.

Ačiū, Algirdai ir Stanislovai. Kol kas sėkmės jums. :)

Diskusiją inicijavo ir tekstą spaudai parengė Stanislovas Kairys