Pergalės tik džiugina. Vienija bendri tikslai(1)
Visuomenės gyvenimo apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Stanislovo Kairio nuotrauka
Visuomenės gyvenimo apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas: žmonių tikslas turėtų būti visų mūsų, o ne vien išrinktųjų valstybė.
– Tarėmės su Jumis pasvarstyti, kas mūsų visuomenėje vyksta, kad aplink tiek daug nepasitenkinimo. O pati išraiškingiausia to visuotinio nepasitenkinimo forma – masinė emigracija iš Lietuvos. Nesinori net kartoti statistinių duomenų, kurie rodo, kad šiuo požiūriu mes pirmaujame Europos Sąjungoje. Tai kas čia vyksta, kodėl lietuviai nenori gyventi savo šalyje?
– Tiksliau į šį klausimą būtų galima atsakyti, jei paklaustume jau išvažiavusiųjų nuomonės, kodėl jie taip apsisprendė. Deja, niekur nesu aptikęs tokios ar panašios apklausos duomenų. Greičiausia tokio tyrimo iki šiol nėra buvę. O klausti liekančiojo, kodėl kiti išvažiavo – ne visai logiška. Bet vieną motyvą galima tikrai įvardyti – tai siekis uždirbti. Kodėl žmogus neturėtų susivilioti galimybe užsienyje eurais kas mėnesį uždirbti tiek, kiek Lietuvoje jis gauna litais? Jei iš viso gauna. Bet žmonės nemėgsta, kai jiems sako – jums tik pinigai rūpi. Jiems tai panašu į užgauliojimą, nors iš tiesų čia, mano nuomone, nieko smerktina nėra.
– Vis prisimenu rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus žodžius, kad Londone yra lietuvių, kurie sakosi dabar ten po tiltu gyveną geriau, nei turėdami darbą gyveno Lietuvoje.
– Taip, tai labai rimta. Juk jeigu čia, Lietuvoje, kiaurą dieną dirbdamas gauni minimalų atlyginimą, kurio niekam neužtenka, tai ką galvoji? Galvoji, kad nemažą dalį tavo uždirbtų pinigų pasiima kažkas kitas, pasiima darbdavys. Ir ne kokioms investicijoms, inovacijoms, o į kišenę. Kokios ten didelės inovacijos prekybos centruose?! Tai ar ne tikrai geriau po tiltu sėdėti ir nesijausti vergu, nei dirbti, bet neuždirbti padoriam gyvenimui? Ir dar labai svarbu, kad daugelį slegia didelis solidarumo stygius visuomenėje. Blogiausia, kad net valdžia, Seimas nė kiek neprisideda prie to solidarumo skatinimo. Kiek metų vilkinamas nekilnojamojo turto mokesčių įstatymas? Kiek progų jį priimti turėjo socialdemokratai, kai buvo valdžioje? Mes tik girdėjome aiškinimus, kad biudžetui iš to įstatymo maža naudos būtų. Bet juk ne biudžeto įplaukos šiuo atveju svarbu, o signalas visuomenei, kad visi jos nariai jai įsipareigoję, o ne vien tik samdiniai.
– Mūsų valdžios ketinimai gal ir geri, tačiau atrodo, kad ta valdžia tik labai apgraibomis nutuokia, ko žmonėms iš tiesų reikia. Kodėl estų valdžiai užtenka proto užsibrėžti aiškų ir labai konkretų tikslą 2015 metais pasiekti 1000 eurų vidutinį atlyginimą, o mūsiškei – ne? Mūsiškė dar net nelabai žino, ar to euro mums reikia. Koks mūsų vietinis kritikas gal jau pagalvojo, kad ta estų valdžia tik viešųjų ryšių triukais rūpinasi, bet toks viešas aiškaus tikslo kėlimas visuomenę konsoliduoja daug stipriau nei kokios krepšinio pergalės.
– Ko gero, estai geriau už mus žino, kam jiems reikalinga jų valstybė. O kam ji buvo visiems mums reikalinga? Gal galėjom ir likti Tarybų Sąjungoje? Bet mes norėjome gyventi geriau patys savo kieme tvarkydamiesi ir nė nemanėme, kad valstybė – tai tik valdančiųjų aruodas. Tas aruodas iš tiesų ne kas kita, o mūsų kišenės.
– Kodėl, užuot emigravę, žmonės nesiryžta veikti savo šalyje, siekti permainų?
– Baudžiauninkai! Pono bijo!
– Baudžiauninko sindromas mus persekioja? Mus visus – ir amžinus samdinius, ir tuos naujuosius ponus, vakarykščius baudžiauninkus, kurie dabar nori atsigriebti?
Mes norėjome gyventi geriau patys savo kieme tvarkydamiesi ir nė nemanėme, kad valstybė – tai tik valdančiųjų aruodas. Tas aruodas iš tiesų ne kas kita, o mūsų kišenės.
– Vakarykštis vergas yra pats baisiausias šiandieninis prievaizdas. Bet valdžia turėtų reguliuoti visus tokius santykius, o ne palikti savieigai. Aišku, verslo variklis visuomet buvo ir dabar yra noras praturtėti. Bet valdžia turi žiūrėti, kad to nebūtų siekiama bet kokia kaina ir kitų sąskaita. Tai tas Londone po tiltu įsikūręs mūsų tautietis gal geriau jaučiasi jau vien dėl to, kad nebedalyvauja beprotiškose lenktynėse, kuriose, jei netampi pirmas, tai esi nulis. Užuot visi vieningai uždainavę, mes su entuziazmu dalyvaujame chorų karuose ir nepastebime, kaip atsiduriame uždarame rate.
– Negi nėra Lietuvoje galinčių ne tik įžvelgti pavojingas mūsų visuonės raidos tendencijas, bet ir apie tai aiškiai žmonėms kalbėti, perspėti? Galvoje pirmiausia turiu intelektualus.
– Nėra ko norėti, kad intelektualai eitų į politiką. Tai ne jų užsiėmimas. Bet jie tikrai galėtų daugiau prisidėti stiprindami visuomenės konsolidaciją bendrosios idėjos pagrindu. O ta idėja – visų mūsų valstybė. Dabar mes nejaučiame, kad Lietuva – būtent tokia valstybė. Ir tuomet daug kas sako: viso gero, aš nenoriu šitame žaidime būti pėstininkas.
– Bet ką galvoti, kai, būkime sąžiningi, bene vieninteliai Lietuvoje aktyvesni jauni kairieji intelektualai tokios valstybės, kokią daugelis įsivaizduoja ir apie kokią mes čia dabar kalbame, idėją kaip tik smarkiai kritikuoja, o neretai ir viešai niekina?
– Aš beždžioniavimo nelaikau intelektualine veikla. Tai tiek apie tuos „mąstytojus“ ir tegaliu pasakyti.
– Išeitų, ką jie kalba, ko siekti ragina, tėra vandens drumstimas? Chaoso nuo to tik daugėja?
– Tokia padėtis randasi kaip tik dėl to, kad per mažai intelektualų dalyvauja viešajame gyvenime. Šventa vieta tuščia nebūna. Bet galima tuos tylinčius intelektualus suprasti – tik prasižiosi, ir beveik garantuotai būsi tuoj pat užrėktas agresyvių neišmanėlių.
– O gal tie mąstantys žmonės mato, kad jų žodžio tiesiog niekam nebereikia? Kapanojuosi aš nuolatinių savo rūpesčių duobėje, o čia man dar galvą kvaršins, mane gėdins ar net išbars kažkokie postringautojai!
– Nesimokyti visada lengviau, nei mokytis. Tik viena bėda: jei nesimokai – neišvengiamai riedi žemyn. Taip ir atsitinka, kad vieną gražią dieną supranti, jog į darbą kas rytą eini ne užsidirbti, o kažkam kitam uždirbti. O kai dar tuo pat metu atsakingos valstybės institucijos tau aiškina, kad didesnės nei kokioje Anglijoje kainos – normalu, atsiranda įsitikinimas, jog nieko negali padaryti.
– Ar tikrai nieko negali?
– O ką gali padaryti, kai matai, kaip Uspaskichas tempia savo bylą iki senaties termino įsigaliojimo? Nieko!
– Eiti į gatves? Reikalauti teisingumo?
– Reikia, kad kažkas suburtų.
– Bet tuo Uspaskichu daug kas žavisi ir net ketina vėl už jį balsuoti rinkimuose. Ar tai ne paradoksas?
Nesimokyti visada lengviau, nei mokytis. Tik viena bėda: jei nesimokai – neišvengiamai riedi žemyn.
– Tai ne paradoksas, o sergančios visuomenės požymis. Klausinėjau žmonių, kodėl jie balsuoja už Zuoką. Atsakymas paprastas: visi vagia, bet kai kas dar ir mums šį tą parūpina. Ir jokios minties, kad už blogus darbus niekas neturėtų likti nenubaustas. Nebaudžiamumas yra mūsų visuomenės vėžys. Jo apraiškas gali rasti visur – nuo aukščiausių iki pačių žemiausių visuomenės sluoksnių. Pradėkime nuo eismo taisyklių... Pažiūrėkite, kas dedasi prie Kalvarijų turgaus. Abiejose gatvės pusėse draudžiantys sustoti ženklai, o už jų sausakimša paliktų automobilių. Vieni pažeidėjų nebaudžia, o kiti, pažeidėjai, galvoja, kad čia ir nėra už ką bausti. Pamanyk, kažkoks ženklas! Man jis negalioja!
– Sunki kalba... Apie prošvaistes nelabai mezgasi...
– Prošvaisčių galėtų rastis, tik jei vienytumėmės apie valstybės idėją.
– Bet kaip?
– Siūlyti išeitis – intelektualų darbas. O valdžios pareiga – kirsti iš pašaknų visa, kas kenkia valstybės idėjai. Ir pirmiausia kirsti korupcijai.
– Blogai, kai žmogus tiesiog verčiamas kyšį duoti, bet dar blogiau, kai jis tai daro niekieno neverčiamas, kai siekia sau naudos nesąžiningais būdais.
– Arba kai vadovaujasi įsitikinimu, kad nei joks gydytojas, joks mokytojas ar dar kas nors neatliks savo darbo kaip pridera, jei negaus į kišenę. Tokia nuostata ypač žalinga. Visiems.
– Ji susipynusi su ne mažiau įsigalėjusiu nepasitikėjimu. Ne tik nepasitikėjimu valdžia, bet ir vienas kitu.
– Kiti dar tokią padėtį vadina visuotiniu karu visų su visais. Kariaujame dėl to, kad nejaučiame ir nesuprantame, jog visi mes esame tarpusavyje susiję, kad jei kitam bus blogai, tai ir man taip pat. Anksčiau ar vėliau. Vienaip ar kitaip.
– Bet juk nereikia kažin kokio ypatingo proto, kad tokią paprastą tiesą suprastum. O jei galvojame apie valdžią, tai ten tikrai ne visi kvaili. Bet to nesimato.
– Valdžia visas jėgas atiduoda kasdienių gaisrų ir gaisrelių gesinimui. Pažįstu valdžios žmonių ir žinau, kad jie neturi kada pakelti akis nuo stalo. Idėjų gal ir netrūktų, bet nėra jų įgyvendinimo mechanizmo, viskas daroma priešokiais. Kaip tų nesibaigiančių „Sodros“ ar sveikatos apsaugos reformų atveju.
– O gal čia biurokratų sabotažas kaltas? Juk jei jie pradės geriau dirbti, tai jų ir reikės gerokai mažiau.
– Žinoma, to sabotažo yra. Juk biurokratas biurokratui ne priešas. Negi dabar skriausi savą.
– Iki pat viršaus taip?
– Viršūnės užsiėmusios partiniais žaidimais, joms nėra kada tokiais dalykais rūpintis.
– Tuomet Kauno arenos atidarymo proga išeina premjeras prieš keliolika tūkstančių žmonių sakyti trumpos sveikinimo kalbos ir lieka vieningai nušvilptas. Taip jam ir reikia? Ar iš tiesų ta publika nušvilpia ir pati save?
– Tas premjeras, beje, kartu su kitais rūpinosi, kad arena būtų laiku pastatyta. Bet mes esame emocijų, o ne argumentų visuomenė. Emocijos alina ir pamažu atsiranda visuotinis bejėgiškumo jausmas. Viskas ims keistis tik tuomet, kai emocijų perteklius mus privers ieškoti argumentų ir svarbiausia ne vien savus laikyti nepajudinamais.
