Popiežius Vokietijoje. Toli nuo Lietuvos

– Kuo labiau nagrinėjau pranešimus ir komentarus apie popiežiaus Benedikto XVI vizitą Vokietijoje, tuo neramiau man darėsi: ar sugebėsiu Jūsų tinkamai paklausti apie to vizito išskirtinumą, jo reikšmę. O pirmiausia galvoje turiu Šventojo Tėvo kalbą Bundestage.

– Na, kiekvienas popiežiaus vizitas savaip reikšmingas, nė vieno netiktų nuvertinti. Tiesa, pastaroji kelionė į gimtąją Vokietiją kiek išskirtinesnė politologiniu požiūriu, nes tai buvo dar ir oficialus Vatikano valstybės vadovo vizitas į kitą šalį, ne vien ganytojiškas susitikimas su tikinčiaisias. Bet pastaruoju metu diplomatinis Vatikano aktyvumas apskritai yra pagyvėjęs – Šventasis Sostas, jo padaliniai ar kongregacijos dabar aktyviau dalyvauja europinio lygio pasitarimuose, bando įsitraukti į europinių institucijų ir organizacijų veiklą. Tik ne visada lygiomis teisėmis.

– Kodėl prieš pastarąjį vizitą įvairiausi komentatoriai, žurnalistai ir net kai kurie politikai kalbėjo, kad tai turėsianti būti neeilinė kelionė, kad bus pasakyta kažin kokių ypatingų dalykų, kad gal net įvyks tam tikras proveržis? Iš kur tos viltys, o gal ir, be užuolankų kalbant, sekuliarios visuomenės noras atsiteisti?

– Toks ažiotažas – daugiausia viešųjų ryšių ir žiniasklaidos produktas. Nemanau, kad rimti, į Vatikano veiklą įsigilinę apžvalgininkai, o juo labiau solidūs politikai, būtų nuoširdžiai tikėjęsi, kad štai į Vokietiją atvykęs popiežius ims ir paskelbs, pavyzdžiui, pagrindinių Katekizmo punktų reformą. Čia matome tokį žaidimą: iš pradžių sakoma, kad reikia tikėtis kokių nors ypatingų naujienų, sensacijų, o paskui daroma sensacija, kad nieko ypatinga neįvyko. Arba kad Šventajam Tėvui pritrūko ryžto. Bet neatmesčiau ir tikimybės, kad tokiu ažiotažu bandyta daryti spaudimą. Bet tokie bandymai tik rodytų didelį Bažnyčios ir jos vadovo prigimties nesupratimą. Žiniasklaidoje būta tvirtinimų, kad susitikęs su Vokietijos liuteronų atstovais Šventasis Tėvas paskelbs, kad sutinka su interkomunija ar bent jau, pabrėžiu pačią formuluotę, bent jau leis katalikams skirtis. Taip gretinti yra visiškas neišmanymas. Nors, žinoma, yra žmonių, kuriems tikrai svarbūs abu paminėti dalykai. Bet tuo nereikėtų spekuliuoti.

– Vokiečių spaudoje buvo pastebėta, kad naujovių skelbimas, naujų sprendimų paieška yra politikų darbas, o Bažnyčios vadovų veikla grindžiama kitais principais.

– Iš tiesų, tarkime, popiežiaus kalba Bundestage buvo labai netikėta. Bet filosofiniu požiūriu joje nebuvo nieko nauja. Nebent sutiktume su liaudies išmintimi, kad nauja yra pamiršta sena. Man toje kalboje svarbiausia – civilizacinės atminties žadinimas. Popiežius priminė visiems žinomą tiesą, iš kokių trijų svarbiausių šaltinių kyla Vakarų teisė. Iš graikų filosofinio proto, romėnų juridinės minties ir žydų tikėjimo. Sutikime, tai nuskambėjo priešingai, nei kas ragintų kurti naują mūsų civilizacijos teisinę sistemą. Popiežius netiesiogiai kvietė deputatus reflektuoti tuos tris šaltinius, kai parlamente priimami kasdieniai sprendimai. Kad nekiltų rimtų tęstinumo problemų, kad, pagal popiežiaus toje kalboje cituotą Šv. Augustiną, valstybė nevirstų organizuota plėšikų gauja.

– Kodėl kaip tik dabar prireikė kalbėti apie Vakarų teisės šaltinius? Ar ne todėl, kad ne tik ta teisė, bet ir apskritai mūsų civilizacija yra pasiekusį tokį etapą, kai, popiežiaus žodžiais tariant, iškyla pavojingas pozityvistinės proto ir gamtos sampratos, radikaliai atskyrusios „yra” nuo „turi būti”, suabsoliutinimas? Koks čia pavojus slypi?

– Tai redukcionizmo ir reliatyvizmo keliamas pavojus, kai dėl šitų doktrinų įtakos gėdijamasi kalbėti apie prigimtinę teisę. Ne veltui vokiečiams buvo labai netikėti popiežiaus žodžiai žaliųjų judėjimo adresu. Daugybėje komentarų stebėtasi, kad Šventasis Tėvas juos neva pagyręs. Iš tiesų tai buvo ne pagyros, o pastabos, kad žmogaus vienovę su gamta, jo pareigą gamtą saugoti radikaliai pabrėžiantys žalieji atmeta teisės ir žmogaus prigimties ryšį, neigia tai, kas gamtos žmoguje užfiksuota. Popiežius pasako labai universaliai: žmogus nėra tik save sukurianti laisvė, jis nesukuria savęs. Jis yra dvasia ir valia, bet taip pat ir prigimtis. Popiežius sąmoningai nenurodo, kas žmogų sukuria, kad jo žodžiai pasiektų visus. Čia svarbi pati mintis, kad ne jis – savęs autorius. O iš jos kyla supratimas, kad negalima plėtoti teisės politikos vien iš įsivaizdavimo, koks žmogus turi būti nepaisant, koks jis yra. Tik čia galima gerokai susiaurinti popiežiaus mintį, galvojant, kad jam rūpi tik, tarkime, tos pačios lyties asmenų sąjungos įteisinimas ar panašūs dalykai, kuriuos lengva tiesiogiai sieti su žmogaus prigimtimi. Čia kalbama apie visą mūsų teisės, mūsų politinę sistemą, kuri, jei nepaisys žmogaus prigimties, pasmerkta žlugti.

– Paprastai tariant, galima nuolat vaikščioti pėsčiųjų perėja nė kiek nesisaugant, nes turi būti paisoma eismo taisyklių, bet vieną kartą, ir paskutinį, gali paaiškėti, kad žmogaus prigimtis pirmiausia reikalauja elgtis apdairiai. Gal šitas pavyzdys ir kiek paviršutiniškas, bet jis, mano galva, neblogai atskleidžia, kas atsitinka, kai imama pernelyg pasitikėti pozityvistinėmis kalkuliacijomis.

– Pateiksiu dar vieną pavyzdį: kai žmogus operuojamas, tai paisoma biologijos, kitaip sakant, gamtos. O kai kuriamos teisės normos, tai gamta pamirštama ir sakoma: susitarkime, kaip galėtų būti visiems patogiau. Taip žmogus, kuriam ta teisė ir skiriama, redukuojamas, griaunamas jo vientisumas. Tokia praktika sukelia skaudžius padarinius ir pačiam žmogui, ir demokratijai. Ne veltui popiežius Bundestage pateikė Saliamono sprendimo analogiją: tapdamas karaliumi Saliamonas prašė Dievo ne sėkmės, ilgo gyvenimo, turtų, priešų sunaikinimo, bet meldė suteikti savo tarnui klusnią širdį, kad galėtų teisingai valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Įstatymų visuma negarantuoja gebėjimo skirti gėrį nuo blogio, jei žmogus redukuojamas iki funkcijų rinkinio. Paminėdamas mūsų civilizacijos XX amžiaus vidurio krizę popiežius priminė, kas atsitinka, kai pasaulis bandomas kurti iš naujo, pagal ir žmogaus, ir pasaulio prigimties neigimo principą.

– O gal ir dabartinė visur minima krizė yra visai ne finansinė, ne ekonomikos, o tiesiog civilizacinė? Gal mes per toli nuėjome kurdami naują tvarką, nors to naujumo niekas pernelyg ir nepabrėžia?

– Manau, dabartinės griūties mastas yra gerokai perdedamas. Komentuodamas Saliamono ištarmę popiežius nepaneigia sėkmės svarbos. Nors dabartinės krizės priežasčių dabar daug kas ir ieško būtent beatodairiškame sėkmės vaikymesi. Popiežius sako, kad sėkmė suteikia galimybes veikti, tačiau ji turi būti pavaldi teisingumui. Kas atsitinka, kai sėkmės siekiama pamirštant teisingumą, o pasitelkiant melą, rodo Graikijos pavyzdys. Valdžia ten metų metus klastojo duomenis apie šalies ūkio būklę.

– Dabar ta valdžia verčiama elgtis kitaip. Ir bando kalbėti žmonėms tikrą tiesą, bando imtis būtinų permainų. Bet graikai toms permainoms aršiai priešinasi. Lyg sakytų: norime ir toliau gyventi mele...

– Galima taip pagalvoti. Man teko Graikijoje matyti pačius pirmuosius protestus ir galiu pasakyti, kad vaizdas daug baisesnis, nei televizijos reportažuose rodytas. Jei taip siekiama atsikratyti perkaitusių emocijų, tai tokie būdai, rėkimas ir griovimas, tikrai ne patys geriausi. Ypač demokratinėje šalyje, kai šiandien akmenys mėtomi į vakar mūsų pačių išrinktuosius.

– O įsiklausymas? Turiu galvoje jau ne graikus, o mus, lietuvius. Gal mums galėtų padėti įsiklausymas į popiežiaus žodžius? Ar jie Lietuvoje apskritai bent kiek plačiau girdimi?

– Deja, mūsų žiniatinklyje labai trūksta dėmesio popiežiaus mintims. Sakyčiau, į mūsų kalbą jos neišverčiamos. Turiu galvoje ne kokius techninius tekstų vertimus, o korektiškus vertinimus, komentarus, interpretacijas ar ir kritiką. Ne visi yra intelektualiai pajėgūs gilintis į Šventojo Tėvo kalbas, ne visi turi laiko studijuoti šaltinius. O rimtesnės analizės, solidesnių apibendrinimų mūsų viešojoje erdvėje labai trūksta.

– O ieškančiųjų rastųsi?

– Jų yra. Jaunimas labai domisi, bet tas domėjimasis retai kada peržengia interneto socialinių tinklų ribas ir neatstoja viešosios raiškos poveikio. Tačiau tai jau daug bendresnė mūsų taip ir nesusiformavusio viešojo forumo problema.