Prireiktų – parskrisčiau ginti Tėvynės (1)

– Papasakok, kaip atsidūrei Londone.

– Labai paprastai: mano draugė vyko į Londoną pradėti studijas ir pakvietė mane palaikyti jai kompaniją.

– Bet tu pati jau studijavai Vilniuje?

– Ne visai taip. Tuo metu jau buvau nutarusi nebetęsti viešojo administravimo studijų Mykolo Romerio universitete.

– Apsirikai, pasirinkusi ne tą specialybę?

– Neįstojau ten, kur iš tiesų norėjau studijuoti medijas, meno komunikaciją. Ėjau, kur priėmė. Ne vienam taip pasitaiko...

– Kokį darbą Vilniuje susirasti bandei?

– Indus plauti teko, o jei nori rimtesnio darbo, tai visur reikalauja diplomo.

– O Londone?

– Pirmiausia mums reikėjo susirasti, kur gyventi. Radome per savaitę. Toliau nuo centro, žinoma, bet dviem kambario nuomos kaina buvo įveikiama. Kai įsikūrėme, pradėjau siuntinėti galimiems darbdaviams savo gyvenimo aprašymą. Daugiausia internetu. Taip pat užeidavau ir į barus, kur galima buvo tikėtis darbo. Į banką juk neisi jo ieškoti. Nors vieną pasiūlymą buvau gavusi būtent iš banko, nes jiems pasirodė, kad pusmečio mano studijų Vilniuje jiems pakaktų. Bet aš pasirinkau man patikusį barą.

– Jiems labai reikėjo darbuotojos ar tiesiog patikai jiems, ir viskas?

– Tas baras priklauso gana dideliam tinklui Londone, tai jie nuolat ieško darbuotojų, nes ne visi ilgam įsidarbina, o pati kompanija nuolat plečiasi, atidarinėja naujus barus.

– Užėjai ir pasakei, kad nori dirbti? O jie bent paklausė, ką tu moki?

– Pirmiausia jie paskaitė mano gyvenimo aprašymą. Paskui žodžiu paklausinėjo juos dominančių dalykų ir pasakė kitą dieną ateiti pabandyti, pažiūrėti, kaip seksis. Porą valandų turėjau dirbti prižiūrima, o kadangi mano sugebėjimai jiems pasirodė tinkami, tai iškart leido dirbti iki pat baro darbo pabaigos. O kai darbo diena baigėsi, tai jie man paplojo ir pasakė, kad priima.

– Ar sunku buvo pradėti?

– Iš pradžių nelabai paprasta buvo susikalbėti su baro lankytojais. Tuo labiau kad su klientais dirbančių darbuotojų viena iš svarbiausių pareigų – bendrauti su klientais, kalbėtis su jais apie viską, kas jiems įdomu. Bet nieko, kalbos įgūdžiai gana greit patobulėjo. O temų ieškoti nereikėjo, jiems buvo įdomu pabendrauti su nauja darbuotoja, daugiau sužinoti apie mane ir apie Lietuvą. Beje, ten įprastas dalykas baro darbuotojus vadinti vardais, teirautis, kaip sekasi, kas vyksta... Ir jokio neigiamo požiūrio, kad esi svetimšalis. Iš Lietuvos atvykus buvo gana neįprasti tokie santykiai.

– Lietuva jiems nebuvo negirdėtas kraštas?

– Ne, ne. Jie su geografija tiesiog priversti susipažinti, nes, pavyzdžiui, iš visų mūsų darbuotojų anglas tebuvo vienas. O visi kiti – iš viso pasaulio.

– Darbas turbūt nelengvas?

– Nelengvas. Sunkus fizinis darbas ilgas valandas iki gilios nakties. Bet sąlygos gerai uždirbti tikrai yra. Arbatpinigius, tiesa, visi dalijasi po lygiai, o atlyginimą administracija kelia pagal aiškias taisykles. Pirmiausia – jei tobulini savo įgūdžius, tai po kiekvieno patikrinimo atlyginimas pakeliamas. Jei baras per mėnesį duoda daugiau nei įprasta pajamų – išmokamos premijos. Jei išdirbi tam tikrą laiką ir tau gerai sekasi – vėl kyla atlyginimas.

– O intrigos, administracijos favoritai, ieškojimas progų mokėti kiek įmanoma mažiau?

– Dėl atlyginimo – jokių problemų. Kiekvieną savaitę gauni, ką uždirbai į sąskaitą, o priedo – algalapį, kuriame viskas tiksliai išvardyta, kiek ir už ką. Labai paprasta įsitikinti, kad jokių bandymų nusukinėti uždirbtus pinigus nėra. O dėl bendradarbių, tai mūsų santykiai tikrai draugiški. Mes net neretai kartu praleidžiame laisvadienius. Ir mūsų vadovas prisijungia. Kompanijos vadovai kiekvieną barą, o jų iš viso yra gal dvylika, reguliariai aplanko: bučinukai į skruostus, labas labas, kaip sekasi, ar dar nesinori atostogų, gal kokios problemos. Ir atsimena visų vardus, iš kur esi, kur anksčiau dirbai! O darbuotojų visame tinkle – apie tris šimtus. Kai toks požiūris į darbuotojus, tai galima ir dirbti negailint jėgų. Tik laisvo laiko iš tiesų mažoka. Bet ne todėl, kad administracija spaustų. Atvirkščiai, kompanija nuolat dalija anketas, kuriose klausiama, ar darbuotojai nesiskundžia dėl darbo krūvio, ar nenorėtų kaip nors pakeisti darbo sutartį, kokie pageidavimai dėl atostogų ir taip toliau.

– Bet tu turi ir ne su darbu bare susijusių planų?

– Kitokio darbo aš visą laiką ieškojau, nors bare uždirbu gerai. Bet, kaip sakiau, trūksta laisvo laiko. Net bendravimui su draugais jo beveik nebelieka ir todėl su daugeliu jų ryšiai, galima sakyti, nutrūko. Tiesa, dabar aš bare nebedirbu, nes reikėjo tvarkytis dokumentus dėl studijų. Išsiunčiau juos į penkias mokyklas ir tikiuosi, kad pavasarį gausiu teigiamų atsakymų, rudenį jau galėsiu studijuoti.

– Dabar gyveni iš santaupų? Nebijai, kad pinigai baigsis ir liksi be nieko?

– Jau du mėnesius taip gyvenu. Bet man pasakė, kad, jeigu tik norėsiu, galėsiu bet kada grįžti į ankstesnį darbą. Todėl jokio streso tikrai nejaučiu. Tik norėčiau pabandyti kokią naują veiklą. Savaitės ar dviejų reikėtų naujo darbo paieškoms, bet kol kas dar nėra tokios būtinybės.

– Studijuodama galėsi dirbti?

– Beveik visi studentai dirba. O ir studijų kreditavimo sistema labai gerai sutvarkyta. Jei prireiktų – nebūtų sudėtinga nei tokį kreditą gauti, nei vėliau grąžinti. Beje, ta draugė, su kuria į Londoną atvykome, dabar studijuoja ir naudojasi tokiu kreditu. Jeigu mokslus baigusi tam tikrą laiką negaus didesnių, nei nustatyta, pajamų, tai kredito grąžinimas bus atidėtas.

– Su tautiečiais bendrauji?

– Daugiausia kaip tik su jais. Daugelį pažinojau dar Vilniuje, su kitais susipažinau Londone. Beveik visi jie – studentai. O šiaip lietuvių Londone ilgai ieškoti nereikia. Bet kur gali išgirsti lietuviškai kalbant.

– Kai kas sako, kad geriau su mūsiškiais gatvėje nesusitikti, nes bus gėda.

– Aišku, visokių jų yra. Bet su buteliais rankose po gatves vakarais slankiodami rėkauja ir patys tikriausi anglai. Ir ne vien lietuvius iškart atpažinsi. Pavyzdžiui, italus arba rusus.

– Bet mūsiškiai išsiskiria?

– Negaliu paaiškinti, kaip čia yra, bet iš tiesų juos labai nesunkiai atpažįstu. Tiesa, esu davusi išmaldą vienam elgetai ir tik pasikalbėjus paaiškėjo, kad jis – jau penkerius metus Anglijoje gyvenantis lietuvis. Visokių yra Londone lietuvių.

– Kai kalbatės tarp savų, ar daug kas planuoja grįžti į Lietuvą?

– Daugelis planuoja. Tik ne tuoj, o gal kokių keturiasdešimties sulaukę, kažką jau nuveikę, įgiję patirties, daugmaž užsitikrinę ateitį.

– Vadinasi, yra ir Lietuvoje dalykų, dėl kurių verta grįžti?

– Visi čia labai daug ką paliko: šeimą, draugus... Namų ilgesys stiprus, galimybė bet kur kalbėti lietuviškai taip pat labai svarbi. Pasiilgstu ir lietuviško maisto, gamtos. Londonas – vienas didelis betonas. Bet čia yra ir daugybė privalumų. Verda kultūrinis gyvenimas, žmonės geranoriški. O svarbiausia – jeigu nori ką nors nuveikti, kitaip nei Lietuvoje, nereikia labai didelių pinigų. Čia vertinamos idėjos. Ir jei turi ką nors naujo originalaus sugalvojęs, tai yra daugybė galimybių tas savo idėjas įgyvendinti. Galiu pasiremti savo tėvo pavyzdžiu. Jis į Londoną atvyko už mane vėliau, bet jau dirba iš dalies pagal specialybę. Jis – architektas ir gavo darbą lietuvių valdomoje interjero įrangos kompanijoje. O kai paaiškėjo jo sugebėjimai, tai labai greitai jis ten buvo įvertintas ir dabar nesiskundžia nei atlyginimu, nei padėtimi. Bet jis nori projektuoti pastatus ir dabar jau turi parengęs garsiosios Londono O2 arenos tam tikrų pertvarkymų projektą. Tačiau svarbiausia, kad su tokiu projektu yra kur kreiptis ir galima tikėtis, kad bent būsi išklausytas, kad niekas tavęs nepavarys į šalį. O gal, jei viskas bus gerai, jei atsiras koks kompanionas inžinierius, jei pastato savininkai susidomės, projektas bus ir įgyvendintas. Įsivaizduokite, Londone. Kiek žinau, Vilniuje su projektais „iš šono“ geriau niekam į akis nelįsti. Yra skirtumas, ar ne? Ypač kai lygini, kur labiau skatinamas kūrybiškumas.

– Gal ir Lietuvoje galima nors vieną kitą idėją įgyvendinti?

– Kad visos tokios idėjos dabar iš Lietuvos išvažiavusios. Daugybės talentingų emigrantų galvose. Nes visi mato, kad dabar Lietuvoje esantis požiūris į naujoves iškart apriboja galimybes. Net nežinai, nuo ko pradėti.

– Gal mūsų ambicingam jaunimui tiesiog trūksta užsispyrimo ir patriotizmo? Gal tas masinis emigravimas tėra lengviausio kelio ieškojimas?

– Tai nėra lengviausio kelio ieškojimas. Daugelis mūsų, ir aš taip pat, labai mylime savo šalį. Jeigu prireiktų – parskrisčiau ginti Seimo, kaip buvo prieš dvidešimt metų. Bet nemanau, kad ieškantys galimybių geriau atsiskleisti jauni žmonės yra kokie išdavikai.