Rusai nori gyventi normalioje šalyje

– Papasakokite mūsų skaitytojams, kaip Jūs, kaliningradietis, atsidūrėte Vilniuje.

– Kaliningrade buvau iniciatyvinės grupės surengti referendumą dėl Baltijos atominės elektrinės statybos sustabdymo koordinatorius. Vėliau mes su kolegomis nutarėme įgyvendinti projektą „Nepažįstama Rusija“, skirtą stiprinti Lietuvos ir Kaliningrado srities visuomenininkų ryšius. Dėl savo veiklos nuolat jutau valdžios spaudimą, kuris ilgainiui virto tiesioginiu persekiojimu. Man nuolat buvo keliamos fiktyvios bylos. Taip pat ir baudžiamosios. Iki tam tikro meto aš gana sėkmingai gyniausi ir net esu prisiteisęs atlyginti moralinę žalą dėl melagingų kaltinimų. Tačiau, kai man ėmė inkriminuoti prasimanytus nusikaltimus nepalikdami jokių galimybių gintis įstatymų nustatyta tvarka ir kai tuo pat metu vieną mano kolegą uždarė į psichiatrinę ligoninę, supratau, kad srities valdžia prieš Dūmos rinkimus rengiasi visais įmanomais būdais nutildyti opoziciją ir nieko kita nebelieka, kaip tik trauktis į užsienį. Tačiau ir būdamas Lietuvoje savo veiklos nenutraukiau. Per interneto socialinius tinklus aktyviai prisidėjau rengiant gruodžio 10 dienos protesto akciją Kaliningrade.

– Kaip pavyko Jūsų minima akcija?

– Kaliningrade įvyko nesankcionuotas renginys, į kurį susirinko apie 500 žmonių, daugiausia jaunimas. Žinoma, su mitingais Maskvoje ar Peterburge mes negalime lygintis.

– Palyginti neseniai Jūsų mieste būta mitingo, kuriame dalyvavo iki tol visoje Rusijoje neregėtas žmonių skaičius.

– Taip, 12 000 žmonių mitingavo prieš dvejus metus.

– Gal žmonių entuziazmas priblėso? Kokios dabar kaliningradiečių nuotaikos?

– Kaliningrado srityje protesto nuotaikos išlieka tikrai stiprios. Čia santykinai gerokai didesnė nei kitur Rusijoje gyventojų dalis kritiškai vertina ir vietinę, ir centrinę valdžią. Palyginti daug kaliningradiečių reguliariai lankosi įvairiose Europos šalyse ir, suprantama, norėtų gyventi bent kiek panašiau, kaip žmonės gyvena Lenkijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje. Ir ne vien ekonominiu, bet ir politiniu požiūriu, demokratinės valstybės sąlygomis. Deja, nors kaliningradiečiai dažnai lankosi kaimyninėse šalyse, ypač Lenkijoje, jie mažai ką težino apie tenykščius politinius procesus, apie visuomeninių organizacijų veiklą. Aš jau nekalbu apie kokius nors vaisingesnius ryšius ir bendrą veiklą. Beje, lietuviai taip pat turėtų būti labiau suinteresuoti tokiu bendradarbiavimu, nes normalūs santykiai su Rusija Lietuvai itin svarbūs. O jie negali būti normalūs, jeigu nėra pozityvios abiejų šalių visuomenininkų sąveikos, be objektyvios informacijos apie žmonių nuotaikas. Būdamas Lietuvoje matau, kad daugelis jūsiškių menkai teįsivaizduoja, kaip keitėsi visuomenės nuotaikos Rusijoje per pastaruosius dvidešimt metų. O dabar Rusija jau nebe tokia, kaip Sovietų Sąjungos laikais. Jau užaugo ištisa karta jaunimo, kuris ne tik nejaučia priešiškumo kaimynams, bet ir siekia su jais kuo draugiškesnių santykių. Kaliningrade žmonės norėtų, kad kaimynai jų kraštą vertintų ne vien kaip Rusijos karinį placdarmą, kariuomenės bazę, o ir kaip geranorišką bendruomenę. Reikia suprasti, kad mūsų padėtis nemaža dalimi panaši į Maskvos įkaitų padėtį. Naujų raketų reikia Kremliui, o ne kaliningradiečiams.

– Tų raketų, apskritai ginkluotės mūsų pašonėje daugėja?

– Prieš porą metų man teko rūpintis šauktinių į kariuomenę teisėmis. Iš tos patirties galiu pasakyti, kad tuomet apie keturiasdešimt procentų mūsų šauktinių tarnaudavo kituose Rusijos regionuose, o dabar tokių – tik kas dešimtas. Ir dar nemažai šauktinių pas mus atvyksta iš kitur. Vien šitie skaičiai daug ką pasako. Kariškių srityje daugėja.

– O kokia jų įtaka vietos gyvenime? Juk jie ne vien kareivinėse būna. Ypač karininkai.

– Gal šiuo atveju labiau vertėtų kalbėti apie gausų atsargos karininkų korpusą. O jų yra visur – ir valdžioje, ir visuomeninėse organizacijose. Bet klaida būtų įsivaizduoti, kad tie žmonės išvien konservatyvūs ir gyvena vien praeities nostalgija. Daugelis jų supranta, kad jei ne jiems patiems, tai jų vaikams ar vaikaičiams geri santykiai su kaimynais neabejotinai naudingi, o susipriešinimas žalingas. Kitas dalykas, kad kol kas menkai įsivaizduojama, kaip tuos draugiškus santykius plėtoti. Iš abiejų pusių. Lietuvoje, atrodo, manoma, kad aktyvesnis neoficialus bendradarbiavimas gali būti palaikytas kišimusi į kitos šalies vidaus politikos reikalus. Manau, kad tai klaidingas požiūris. Juo labiau kad bendradarbiavimas su Baltarusijos visuomenininkais Vilniuje taip nevertinamas.

– Beje, tarp Kaliningrado visuomenininkų ir Baltarusijos opozicinių jėgų mezgami glaudūs ryšiai. O tas suartėjimas, kaip matome, daugiausia vyksta Vilniuje. Kokius bendrus tikslus su baltarusiais Jūs siekiate įgyvendinti?

– Pirmiausia turiu pasakyti, kad abi pusės iš tokio bendradarbiavimo tikisi apčiuopiamų rezultatų. Baltarusiams aktualu Rusijoje kuo plačiau paskleisti informaciją apie savo veiklą. Dabar jos beveik nėra arba ji ištisai neigiama. O Lukašenką Rusijoje dar daug kas laiko vos ne pavyzdiniu valstybės vadovu. Būtų daugiau informacijos apie tikrąją padėtį Baltarusijoje – Putinas negalėtų taip laisvai švaistytis milijardais, skirtais išlaikyti dabartinį Minsko režimą. Taigi skleisti informaciją apie tikrąją padėtį mūsų šalyse – vienas svarbiausių mūsų tikslų ir veiksmingiausias permainų skatinimo būdas. O kartu tai ir ruošimasis praktiniam valstybių bendradarbiavimui, kai valdžioje nebeliks nei Putino, nei Lukašenkos. Tokiai ateičiai reikia ruoštis jau dabar, nors ir kokia tolima ji atrodytų.

– Lukašenka tuo tarpu ruošiasi šviesiai atominės energetikos ateičiai?

– Tie Rusijos milijardai neva Astravo atominės elektrinės statybai iš tiesų bus panaudoti papirkti nors dalį Baltarusijos visuomenės, kad Lukašenka galėtų pratempti dar nors metus ar dvejus. Dalis tų pinigų bus skirti socialinėms reikmėms, ūkiniu požiūriu nereikalingoms darbo vietoms išlaikyti, o kita nusės režimo viršūnėlės kišenėse. Tokia ir statyba.

– Kokios Kaliningrado srityje pradėtos statyti Baltijos atominės elektrinės perspektyvos?

– Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad tokia elektrinė ekonominiu požiūriu sričiai visiškai nereikalinga. Antra, ji ne tik nereikalinga, bet ir negalėtų veikti atskirai nuo Lietuvos energetinės sistemos. Taigi ekonominis tikslingumas, aiški kaimyninių šalių pozicija ir permainos Rusijos politikoje galų gale lems, kad projektas nebus įgyvendintas.

– Tai tokiu atveju visiškai logiška klausti, kokios Rusijos opozicinių jėgų galimybės pakeisti padėtį šalyje? Ar dabartinis protesto judėjimo pakilimas nepasibaigs didžiosioms, o Rusijoje dar ir ilgosioms metinėms šventėms atėjus?

– Tolesnę įvykių eigą Rusijoje lems ne tik opozicijos veiksmai, bet ir valdžios reakcija į keliamus reikalavimus. O kol kas ji tokia, kad visuomenė tik dar labiau skatinama priešintis režimui. Ir jokie užkulisiniai triukai, jokie Kremliaus statytiniai, vaidinantys režimo priešininkus, apsimetantys alternatyviais kandidatais būsimuose prezidento rinkimuose, visuomenės jau nebesuklaidins.

– Kas toliau? Ar opozicija ir plačioji visuomenė žino, kokių permainų nori?

– Manau, daugelis rusų trokšta, kad pagaliau Rusija taptų normalia šalimi, kad būtų pirmiausia rūpinamasi jos piliečių gerove, o ne imperinių ambicijų tenkinimu švaistant didžiulius pinigus niekam nereikalingiems projektams.