Skaitytojas taip pat atsakingas (1)

– Visai neseniai esu girdėjęs Jus viešai sakant, esą tradicinė žiniasklaida lėtai, bet neišvengiamai mirs, išnyks. Ar teisingai išgirdau?

– Dabartine forma egzistuojanti žiniasklaida tikrai turės išnykti.

– Pirmiausia galvoje turite žiniasklaidos spaudą, laikraščius, ne televiziją ar radiją?

– Spaudai yra labai didelė grėsmė finansai, o televizijai – technologijos. „YouTube“ yra labai rimtas televizijos konkurentas. Jei televizijos kompanijos neras išeičių, tai jų informacinės programos natūraliai išnyks kartu su dabartine žiūrovų karta, kuriai mūsų dienų jaunimas jau nebepriklauso.

– O kam tai, be tradicinės žiniasklaidos verslininkų, rūpi? Juk ta pranašaujama netolima tradicinės žiniasklaidos mirtis anaiptol nereiškia, kad fatališkai sumažės informacijos srautas ar jos pasiekiamumas.

– Žinoma, vertinant dešimtmečių perspektyvą – nieko baisaus nenutiks. Tačiau artimiausiais metais įvarytos į kampą tradicinės žiniasklaidos priemonės vis dažniau ims elgtis konvulsyviai, kandžiotis lyg užspeistas šuo.

– Gal jau ir dabar kaip tik tokį kandžiojimąsi vis dažniau matome? Taip dažnai, kad nemažai daliai visuomenės gali nesunkiai pasirodyti, jog apskritai žiniasklaida dažniausiai užsiima niekais. Lietuvoje – ypač. Ar negali atsitikti taip, kad nemaža nusivylusios auditorijos dalis apskritai nustos būti aktyvi informacijos vartotoja net ir randantis naujoms, pažangesnėms ir objektyvesnėms žiniasklaidos priemonėms?

– Na, nemanau, kad taip smarkiai sunyktų žmonių informacijos poreikis. Klausimas tik toks, kas bus tie populiarūs informacijos tiekėjai. Televizijos kanalai bando gelbėtis pataikaudami minios skoniui. Galima numanyti, kad gana greitai tradicinės informacinės laidos televizijose užleis vietą pramoginėms „Kakadu“ tipo pramogoms. Savo ruožtu interneto žiniasklaida, didieji naujienų portalai galutinai perims žinių vartotojų auditoriją.

– Patikslinkime: čia mes kalbame apie kasdienių žinių srautą. Žmonės nori žinoti, kas vyksta, ir dabar pagrindinis tokios informacijos šaltinis yra internetas.

– Todėl logiška būtų tikėtis, kad dabartinis žinių laidos formatas televizijose turėtų išnykti greičiau nei per artimiausią dešimtmetį.

– Kad komerciniai kanalai neprarastų ar dar ir pritrauktų daugiau auditorijos? Televizijų vadovai žino, ką daro – „Kakadu” tipo laidos iš tiesų traukia publiką. Žmonės jas žiūri, nors ir supranta, kad jų informacinė vertė išties menka. Tačiau tuo pat metu ta pati publika vis dėlto rimtesnės, operatyvesnės informacijos ieško Jūsų jau minėtuose interneto naujienų portaluose. Ir čia mes susiduriame su akivaizdžiu publikos susidvejinimu, savotiška šizofrenija: daugelis tų pačių žmonių ieško rimtos informacijos ir tuo pat metu mielai vartoja informacinį surogatą.

– Tiesa, taip elgiasi ne kokios atskiros visuomenės grupės, o tie patys žmonės. Viešai daug kas pakalba apie kokybiškos žiniasklaidos poreikį, o realiai tenkinasi surogatu ir visai neketina keisti savo įpročių.

– Bet juokas toks, kad interneto žiniasklaidos profesionalai turi paisyti tų auditorijos įpročių, o tai reiškia tam tikro masto pramoginio ar spekuliatyvaus pobūdžio balasto įterpimą į bendrą pateikiamos informacijos srautą. Ir vėl nebelieka rimto darbo su rimta auditorija arba su specialių interesų grupėmis.

– Tokių specializuotai auditorijai skirtų žiniasklaidos priemonių ir negali būti labai daug dėl suprantamų priežasčių, dėl per menko atskirų specializuotų visuomenės grupių dydžio ir dėl dar menkesnės daugelio jų perkamosios galios. „Verslo žinios“ dar gali orientuotis į specializuotą ir mokią auditoriją, bet tuo žiniasklaidos verslo domėjimasis nišiniais variantais, ko gero, ir baigiasi.

– Vadinasi, stambiosios interneto žiniasklaidos ambicijos tapti rimta alternatyva pageltusiai tradicinei subliūkšta, kai įvertinami realūs auditorijos interesai?

– Labai būdingas atvejis – interneto naujienų portalų persiorientavimas nuo tekstinio informacijos pateikimo į vaizdinį.

– Žmonės dabar lengviau suvokia vaizdus, o ne tekstą. O ir pastangų reikia mažiau pažiūrėti vaizdo reportažą, nei paskaityti bent kiek ilgesnį tekstą, reikalaujantį bent šiokio tokio susikaupimo.

– Tyrimai rodo, kad tik kas dešimtas skaitytojas perskaito visą straipsnį.

– Internete – taip pat. Iš komentarų dažnai matyti, kad komentuotojas nei pasidomėjo, kas straipsnio autorius, nei iš kokio šaltinio paimtas tekstas, nei kuo tas tekstas baigiamas.

– Labai dažnas atvejis.

– Tai ko tuomet tikėtis rimtiems ir atsakingiems žiniasklaidos profesionalams, kurie nori plačiajai Lietuvos auditorijai pateikti kokybišką produktą?

– Aš spėčiau, kad jiems reikėtų išmokti ir rimtas žinias pateikti patraukliai. Kaip tą patrauklumą pasiekti – sudėtingas uždavinys.

– Dar vienas nuolat minimas klausimas – žiniasklaidos objektyvumas. Tradicinė žiniasklaida paprastai laikosi dviejų nuomonių taisyklės, tad skaitytojas tiesiog „priverčiamas” sužinoti mąstymo alternatyvas. Tuo tarpu internete dažnai domimasi vien bendraminčių pranešimais ir ignoruojami kitaip manantieji. Taigi tradicinį dienraštį, jei jis laikosi žurnalistikos standartų, galime laikyti visuomenės saitus palaikančiu, jos integralumą didinančiu informacijos šaltiniu, o interneto, ypač tinklaraštininkų, žiniasklaidą, atvirkščiai – tuos saitus silpninančiu šaltiniu.

– Tai iš tiesų pastebima tendencija. Tik ji nėra vienpusė. Taip, skirtingos visuomenės grupės internete naudojasi labai skirtingais informacijos šaltiniais ir tai tas grupes tarsi stumia vieną nuo kitos. Tačiau jei kalbame apie vieną bendraminčių būrį, tam tikrą bendruomenę, tai tuomet saitai jos viduje dar labiau stiprinami. Tokia situacija nebūtų grėsminga, jei visuomenės diskusijų kultūra būtų tinkamo lygio. Deja, Lietuvoje ji tokia nėra. Dar labai sveika, jei tarp informacijos šaltinių yra tokių, kurie sugeba atsiriboti nuo ideologinių ar bet kokių kitokių simpatijų ir sugeba skirtingus įvykius bei reiškinius vertinti vienodai neutraliai. Tuomet yra tikimybė, kad skirtingų pažiūrų žmonės bent virtualiai susitiks konkrečioje interneto erdvėje ir bendraus, keisis nuomonėmis, diskutuos.

– Tradicinė žiniasklaida, atrodo, turi dar vieną iš pažiūros prieštaringą galimybę išsilaikyti ilgiau, nei pranašaujama. Turiu galvoje profesionalų samprotavimus, kad svarbiausiu dienraščių ar apskritai laikraščių elementu turėtų tapti komentarai. Apie tokį variantą, pavyzdžiui, visai neseniai buvo kalbama svarstant „The New York Times” perspektyvas. Tiesa, ta pačia proga buvo nurodoma ir viena didelė tokio varianto yda: jei dienraštis remiasi keleto garsių, autoritetingų skiltininkų tekstais, tai tie skiltininkai tampa nepaprastai brangūs, tačiau nebūtinai lojalūs konkrečiam leidiniui. Rizikingas dalykas.

– Toks orientavimasis į subjektyvumą galimas ten, kur yra didelė žiniasklaidos auditorija arba, kitaip sakant, didelė informacijos rinka. Kadangi Lietuvoje sunku įsivaizduoti visuotinį domėjimąsi keleto profesionaliausių skiltininkų ar apžvalgininkų nuomone, tai vien šiaip didesnio ar mažesnio būrio jų gerbėjų tikriausiai neužtektų komercinei leidinio sėkmei.

– Gal ir gerai, kad kai kurie informacijos šaltiniai nyksta? Juk dažnai sunku atsikratyti minties, kad žmonės yra smarkiai slegiami informacijos pertekliaus, kad ne jie medžioja informaciją, o ji žmones. Prie pranešimų apie tornadų siautėjimą JAV mums peršama dešimteriopai daugiau informacijos apie to siautėjimo smulkmenas. Ar mes būtinai turime jas visas žinoti?

– Arba apie išmuštą Zvonkės dantį...

– Nemanau, kad į informacinio triukšmo kategoriją patenka vien menkavertė informacija. Ji gali būti labai profesionali, bet tiesiog perteklinė. Kaip labai gera, bet per garsiai grojama muzika.

– Sutinku. Bet yra tam tikrų išeičių. Pavyzdžiui, interneto naujienų prenumerata, vadinamoji RSS paslauga. Su ja ir su panašiais įrankiais kiekvienas gali, vaizdžiai tariant, pats sau pasidaryti savo individualų laikraštį. Ir jame bus beveik vien tik jus tikrai dominanti informacija.

– Jūs turite savo laikraštį, aš – savo, mano kaimynas – dar vieną. Grįžtame į Antikos laikų Atėnų aikštę, kur susirinkę piliečiai pasipasakoja, kas ką sužinojo.

– Dabar tokia Atėnų aikšte yra virtęs „Facebookas“. Tai erdvė internete, kur naujienos cirkuliuoja labai intensyviai ir kur niekas nesijaučia pasiklydęs be žurnalistų pagalbos. Bet reikia pridurti, kad toje naujoje informacijos sklaidos aplinkoje atsakomybė už turinį taip pat persikelia ant kiekvieno jos platintojo ar kūrėjo pečių. Čia nebėra nei konkrečių už savo žodžius atsakančių žurnalistų, nei juo labiau leidėjų.

– Bet ką apie visus šituos dalykus turi manyti dabartinis šių mūsų pasamprotavimų skaitytojas tradiciniame leidinyje?

– Geras klausimas... Manau, kad kiekvienas informacijos vartotojas šiandien taip pat turėtų atsakingai vertinti savo elgesį informacinėje erdvėje. Paprastai tariant, visiems mums reikia stengtis atsakingai pasirinkti, kokią informaciją vartojame.