Slavojus Žižekas: „Pirma okupuokime. Reikalavimus kelsime paskui“

Stanislovas Kairys: Kažkas nauja, ar tik Žižeko atvirai pasakyta sena?

Algirdas Davidavičius:  Viskas nauja turi dalį gerai primiršta sena, ką? ;)

Stanislovas Kairys:  Tai gal kokį apytikrį istorinį analogą galima būtų?..

Algirdas Davidavičius:  Cituoju Žižeką: „Taigi pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti, yra tokia: nekaltinkite žmonių ir jų požiūrių. Problema – ne korupcija ar godumas, problema yra sistema, kuri tave verčia būti korumpuotą. Išeitis yra ne „Main Street, not Wall Street“ („Didžioji gatvė, ne Volstritas“, t.y. bendruomenė, ne stambusis verslas), o pakeisti sistemą, kurioje didžioji gatvė negali funkcionuoti be Volstrito.“

Stanislovas Kairys:  Galima sutikti su teiginiu, kad dabar Didžioji gatvė negali funkcionuoti be Volstrito, bet kaip reikėtų gyventi tokios priklausomybės atsikračius? Iki šiol visada panašiais atvejais atsirasdavo dar didesnė gatvė už tą didžiąją. Kitaip sakant, kažkas imdavo visuomenėje vyrauti ir vėl anksčiau ar vėliau vėl atsirasdavo nuskriaustųjų minios.

Algirdas Davidavičius:  Čia kalbama apie galios ir atviros ar paslėptos prievartos versus bendradarbiavimo ir pasitikėjimo santykius, Stanislovai. Čia ne šiaip bankų/finansų rinkų rinkodaros, PR ir „socialinės atsakomybės“ žlugimas – tai nekontroliuojamo iš apačios finansinio „laissez faire“ (prancūzų k. – tebūnie – S.K. past.) socialinis–ekonominis žlugimas.

Stanislovas Kairys:  Koks galėtų būti tas geidžiamas kontrolės mechanizmas? Ar kas nors jį įsivaizduoja?

Algirdas Davidavičius:  Įtraukiamoji (dalyvavimo, konsenso) demokratija ir sprendimo galių paskirstymas (kuris yra svarbesnis už materialų perskirstymą). Kitas to vardas – „sociokratija“. Žr. www.sociocracy.org

Stanislovas Kairys:  Jei gerai suprantu, sociokratija dar niekada nė jokioje visuomenėje nėra veikusi reikšmingu mastu. Aišku, tai nereiškia, kad ji apskritai negali veikti, bet šioks toks utopijos kvapelis nuo tokio visuomenės savitvarkos varianto dvelkia.

Algirdas Davidavičius:  Istorinių valstybių prasme – ne. Organizacijų ir organizacijų tradicijų prasme – taip. Be abejo, šiuolaikinių institucinių, ICT–biurokratizuotų valstybių kontekste turi būti įvairių sprendimo būdų ir jų įgyvendinimo derinys, tik optimaliai sociokratinio konsenso (ne daugumos valdžios, o sutarimo valdžios) principai turėtų galioti visiems svarbiausiems sprendimams kiekvienoje veiklos/sąveikos nišoje.

Stanislovas Kairys:  Gal galima kokį pavyzdį?

Algirdas Davidavičius:  Organizacine prasme — Religinė bičiulių draugija (kvakeriai), Moravijos brolija (arba Herrnhuteriai), ir dabartinės pramonės įmonės, kurios tokius eksperimentus taiko savo veiklos optimizavimui (žr. anoje tinklo svetainėje).

Stanislovas Kairys:  Kad imtum šituo pasiūlymu abejoti, užtenka prisiminti konsensusu priimamus Europos Sąjungos sprendimus, kurie arba beviltiškai vėluoja, arba iš viso nepriimami. Konsensuso principas teoriškai patrauklus, o praktiškai – nelabai veiksmingas.

Algirdas Davidavičius:  Hmm, jei jis ES mastu būtų toks neveiksmingas, tai tos ES jau 50 metų nebūtų.

Stanislovas Kairys:  Na, gal kiek ir perdėjau... Bet, bet sunkiai galiu įsivaizduoti tikrai dinamišką savitvarkos variantą, kuris, jeigu, tarkime, rastųsi ne visur iš karto, vargiai galėtų atsverti dabartines kapitalistines lenktynes.

Algirdas Davidavičius:  Dinamiški yra tik despotai, Stanislovai :))

Stanislovas Kairys:  Iki tam tikro momento, ar ne? O ar pasaulyje nėra dinamiškų visuomenių?

Algirdas Davidavičius:  Dinamizmas reikalingas naujoms problemoms, iššūkiams spręsti, šalia to reikalingas daugmaž stabilus gyvenimo struktūravimas. To nuolatinis balansavimas reikalauja tokių sprendimų, kurių dalininkai būtų visos įtrauktos pusės, sakyčiau:).

Stanislovas Kairys:  Tai gal pereikime prie linksmosios dalies ir pakalbėkime apie vietinį, lietuviškąjį, kontekstą? Ar neverta nė pradėti? O jeigu pradėtume bent svarstyti, tai kaip suformuluoti pačią problematiką mūsų bendrapiliečiams suvokiamu būdu? Apie ką čia išvis kalbama?

Algirdas Davidavičius:  Labai verta pradėti – ir pirmiausia nuo savęs, savo reakcijų ir veiksmų bet kur susiduriant su mikroautokratijomis čia.

Stanislovas Kairys:  Šitoje mūsų nuvargusioje ir suvargusioje visuomenėje? Kažin ar be kokio labai stipraus impulso tokie žygiai čia įmanomi?

Gintautas Mažeikis:  Naujoji savitvarka nėra subrendusi, bet labai reikalinga ir sunku įvardyti, iš kur ji turėtų kilti: iš elitų ar gatvės aktyvizmo, profesinių sąjungų ar meninių paribio alternatyvų. Manau, kad visi variantai yra laukiami ir tuo pritariu Žižekui.

Stanislovas Kairys:  Nors ir vėl žiniasklaidoje pasirodė pranešimų bei komentarų, kad lietuviai, nors statistiškai bendrosios gerovės požiūriu ir visiškai neblogai atrodo, tačiau savo gyvenimu yra daug labiau nusivylę nei dauguma Europos tautų.

Algirdas Davidavičius:  Tai kaip ten su tuo nusivylimu, net ir „neblogai atrodant“ (tai greičiausiai yra tiesa). Kokie Tavo paaiškinimai būtų, Stanislovai?

Stanislovas Kairys:  Na, taip atrodo, kad yra ne viena tokios savijautos priežastis. Viena jų – nuolatinis daugelio jausmas, kad Lietuvoje net ir dirbdamas žmogus negali padoriai gyventi, o taip dažniausiai iš tiesų ir yra. Kita priežastis gal yra tokia, kad daugelis lietuvių jaučiasi labai blogai, jei kas nors šalia jo gyvena nors truputėlį geriau. Paprastai tokie „viršesni“ gerai matomi, o kad yra ir blogiau gyvenančių – nepastebima.

Regina Čičinskaitė:  Tas stereotipas dėl lietuviško pavydo nieko nepaaiškina, tik dar labiau sukiršina žmones. Viena iš didžiausių bėdų Lietuvoje – totali neteisybė. Įstatymai galioja tik tiems, kurie jų apeiti nemoka arba negali. Atskiros bendruomenės turi savo nusivylimų. Pvz., verslo žmonių elgesys: maximos šmaksimos, žmonių išnaudojimas. Bankų savivalė. Akcijinis visuomenės solidarumas, kai per komercinius TV kanalus paašarojama dėl kenčiančių, ir viskas tuo pasibaigia. Kūrėjų nusivylimas tuo, kad gyvename žlungančioje Romos imperijoje – duonos ir pramogų, o rimto meno reikia tik patiems menininkams ir jų draugams. Galėčiau dar ilgai vardyti, kas blogai, bet svarbiausia netiražuoti visuomenę skaldančių stereotipų – pavydo, niurgzlumo ir t.t. Viskas turi priežastis, ir jos rimtos.

Stanislovas Kairys:  Sutinku, bet mes čia bandome svarstyti, ar ir Lietuvoje įmanomas visiškai naujas daugelio požiūris į kiekvieno galimybes drauge siekti geresnio, teisingesnio gyvenimo?

Regina Čičinskaitė:  Manau, kad įmanomas. Ir tai įrodo mąstančių žmonių laikysena. Jei žmogus suvokia, kad problema yra, kaip suvokia ją, pvz., Žižekas, ir neklijuoja kitiems ideologinių etikečių – tai jau pirmas žingsnis. Pradėti reikia nuo pasitikėjimo, kitaip visi ir toliau jausimės nesaugiai ir manysime, kad tik pinigai daro žmogų saugų.