Steigiama Emigrantų partija(3)

– „Atgimimo” redakciją pasiekė žinios, kad tarp lietuvių emigrantų Jungtinėje Karalystėje aktyviai svarstoma iniciatyva steigti naują Lietuvos piliečių politinę organizaciją. Sakykite, ar ši informacija atitinka tikrovę?

– Taip, tokių ketinimų tikrai yra. Pasakysiu dar daugiau: jau nemažai nuveikta rengiant steigiamąjį Emigrantų partijos suvažiavimą. Tiesa, naujos partijos pavadinimas kol kas tik darbinis. Galutinis variantas bus patvirtintas suvažiavimo dalyvių.

– Kada ir kur jis turėtų įvykti?

– Iniciatyvinė grupė steigiamąjį suvažiavimą planuoja šaukti jau gegužės viduryje. Dėl renginio vietos kol kas galutinai nesutarta, bet greičiausia jis įvyks Paryžiuje, nes į Prancūzijos sostinę patogu atvykti ir iš Anglijos, ir iš Ispanijos, ir iš Vokietijos. O kaip tik šiose šalyse, dar pridėjus Airiją ir Norvegiją, yra stipriausios ir aktyviausios naujosios emigracijos bangos bendruomenės Europoje.

– Nemažai naujųjų emigrantų taip pat įsikūrė ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar su jais palaikote ryšį? Ar ten jūsų iniciatyvai pritariama?

– Dėl įvairių priežasčių su „amerikiečiais“ mūsų ryšiai silpnesni, nei norėtųsi. JAV gyvenantys mūsų tėvynainiai patys tarpusavyje nelabai linkę bendrauti. Gal tokią padėtį lemia dar ir ten įprastas didesnis nei bet kur kitur individualizmas. Tačiau ir Amerikoje yra mūsų idėja susidomėjusių žmonių.

– O Lietuvoje šalininkų turite?

– Žinoma! Daugelyje Lietuvos vietų yra mums pritariančiųjų. Daugiausia tai ketinantys artimiausiu metu emigruoti žmonės. Tačiau mus palaiko ne vien tik nebeišgalintys Tėvynėje galo su galu sudurti piliečiai, bet ir kai kurie žinomi politikai. Tiesa, į pastaruosius mūsų iniciatyvinė grupė žiūri gana atsargiai, nes mums ne visada aiškūs jų tikslai. Su kitais bendraminčiais užsiėmęs organizacine veikla neturėjau galimybių atidžiau sekti pastarojo meto Lietuvos politikos aktualijas, bet teko girdėti, kad vienas ministras neseniai yra pareiškęs, jog baigęs darbą Vyriausybėje jis su šeima taip pat ketina emigruoti. Tad tikėtina, kad ir tarp aukštus postus užimančių politikų yra nuoširdžiai suinteresuotų stipria politine emigrantų organizacija.

– O kokie jūsų tikslai?

– Kaip ir kiekvienos partijos – laimėti rinkėjų balsų ir mandatų artėjančiuose Seimo rinkimuose.

– Klausdamas pirmiausia turėjau galvoje svarbiausias būsimos partijos programines nuostatas.

– Nenorėdamas plačiau komentuoti kol kas dar tik projekto būklės partijos programos galiu pasakyti, kad tarp planuojamų pagrindinių darbų – Emigracijos įstatymo teikimas Seimui. Jo apmatai jau įpusėti ir mes visaip stengsimės, kad jis būtų kvalifikuotai parengtas, priimtas bei įsigaliotų kaip įmanoma greičiau. Kol dar yra kam emigruoti.

– Išeitų, būsima partija daug dėmesio skirs potencialiems emigrantams?

– Taip, ir jiems. Galiu, pavyzdžiui, paminėti, kad Emigracijos įstatymo projekte yra numatyta valstybinė finansinė kompensacija paliekantiems Lietuvą. Mes manome, kad ji būtina, nes dauguma mūsų piliečių palieka Tėvynę ne savo noru, o todėl, kad yra priversti taip pasielgti. Jeigu tokiam sumanymui aktyviai priešintųsi valdžia, mes esame tikri, kad Konstitucinis Teismas šį ginčą išspręstų mūsų naudai. Yra manančiųjų, kad išvažiuoja daugiausia nevykėliai. Deja, tenka pasakyti, tokią nuomonę vos ne atvirai palaiko Lietuvos valdžia, ypač žmonės Vyriausybėje. Tuo tarpu pats daugybę kartų per jau šešerius svetur praleistus metus turėjau galimybių įsitikinti, kad išvyksta anaiptol ne vien nevykėliai – tokių, žinoma, taip pat neretai pasitaiko – bet ir sumanūs, energingi žmonės, kurie net ir tokie būdami Lietuvoje nerado vietos. O štai Anglijoje ar kitose šalyse jie ne tik sugeba gerai dirbti ir užsidirbti, bet ir steigia savo verslus. Aš pats taip pat iš Lietuvos nebūčiau išvykęs daugiau nei pusmečiui, jei ne žlugęs verslas, kurį pradėti, beje, man prireikė gal dešimteriopai daugiau laiko, pastangų ir sveikatos, nei tą patį padaryti Londone.

– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie save?

– Esu buvęs kaunietis, pagal išsilavinimą – žurnalistas. Dirbau pirmaisiais keletą atgautos nepriklausomybės metų labai gerbtame ir populiariame savaitraštyje, kuris vis bandė išlikti nepriklausomas, neparsidavinėti verslui ir politikams. Bet ilgainiui pašalpų dydžio nesiekiantys honorarai daugelį jo kūrybiškiausių darbuotojų privertė ieškotis kitokių pajamų šaltinių. Mes su žmona atidarėme nedidelę kepyklėlę Laisvės alėjos prieigose. Per didžiausius vargus ir protu nesuvokiamus biurokratinių kontorų reikalavimus. Bet po poros metų išdygo „Akropolis“ ir – patys matėte, kas liko iš smulkaus verslo Kauno centre.

– Ir emigravote su šeima į Didžiąją Britaniją?

– Ne, porą kartų vienas važiavau sezoniniams darbams į Ispaniją. Užsidirbau net daugiau, nei tikėjausi, ir apsipratau gyventi ne namuose ilgesnį laiką. Į Londoną vykti prikalbino ten jau anksčiau įsikūręs pusbrolis. Jis per dvejus gyvenimo ten metus sugebėjo padaryti neblogą karjerą kurjerių bendrovėje nuo paprasto pasiuntinio iki grupės vadovo. Susiruošęs į Angliją jis turėjo kelionei ir pirmai pradžiai skolintis iš giminių, nes sunkiai dirbdamas Lietuvoje ištempdavo tik iki kitos algos. Dabar jis nuomojasi namą gerame Hampsteado rajone ir kas mėnesį sugeba sutaupyti neblogą sumą.

– Jūs Londone turite savo verslą?

– Taip, mes su žmona verčiamės gėlių prekyba. Turime nedidelę parduotuvėlę prie Vaterlo stoties ir be tiesioginės prekybos dar teikiame puokščių pristatymo į namus ar kur klientai pageidauja paslaugą. Mūsų sūnus ir dukra, abu moksleiviai, jau tapo tikrais britų dovanų teikimo ceremonijų profesionalais. Jiems tai ne tik kišenpinigiai, bet ir nenusibostanti pramoga. Nors kai kurie klientai kartais užsako puokštę nugabenti į kitą Londono galą ir ją su ceremonijomis įteikti, pavyzdžiui, sekmadienį septintą ryto.

– Ar labai sunku buvo pradėti nuo nulio?

– Na, man pirmus pusantrų metų teko padirbėti statybose, o žmona gavo darbą viename neįgaliųjų dienos centrų. Lengva tikrai nebuvo. Po kurio laiko mes jau turėjome šiek tiek pasitaupę, dar pasiskolinome iš to paties pusbrolio ir atidarėme tą parduotuvėlę. Mes abu iki šiol stebimės, kaip geranoriškai mus globojo vietos verslo priežiūros įstaiga. Tiesą sakant, mes pirmiau įsteigėme verslą, o tik paskui, per keletą mėnesių, galutinai sutvarkėme visus reikiamus popierius ir buhalteriją. Nors, tiesą sakant, ne tiek daug tų popierių valdžia ir reikalavo. Lietuvoje verslo sąlygas, palyginęs jas su angliškomis, pavadinčiau pačia tikriausia klampyne.

– Grįžkime prie politikos. Ar politinis steigiamos Emigrantų partijos centras bus už Lietuvos ribų?

– Ne, jokiu būdu ne. Centrinė partijos būstinė bus Lietuvoje, bet nebūtinai Vilniuje. Užsienyje veiks tik jos skyriai. Partijos būstinę ne Vilniuje, o provincijoje norėtume įkurdinti siekdami, kad partijos funkcionieriai būtų arčiau paprastų žmonių. Kad kasdien matytų, kaip ir kuo jie gyvena. Net gyvenant užsienyje nesunku suvokti, kad dabartiniai Lietuvos politikai nuodugnesniu visuomenės gyvenimo supratimu nepasižymi. O gal to supratimo visai ir nesiekia. Beje, turime nusižiūrėję nebaigtą statyti ir jau seniai apleistą kultūros centro pastatą Bukonyse tarp Ukmergės ir Kėdainių. Jeigu pavyktų pritraukti lėšų, bandytume tą pastatą baigti statyti ir jame įsikurti, o bažnytkaimio gyventojams atidaryti biblioteką ir bendruomenės salę. Bet kol kas tai – dar tik svajonė. Pirma reikia organizuotis, kad galėtume imtis gerų darbų žmonėms ir Tėvynei.