Studijuokime marginalijas, kad nevirstume marginalais(2)

– Jūs tyrinėjate egodokumentus. Kas tai yra?

– Šį terminą sugalvojo ir į mokslo apyvartą įvedė Nyderlandų istorikas Jakobas Presseris. Egodokumentais jis pavadino asmeninius, vienaskaitos pirmu asmeniu užrašytus dienoraščius, atsiminimus, laiškus ir autobiografijas. Tai tarpusavyje labai susiję rašytiniai šaltiniai. Tačiau istorijos mokslas, nors juos ir laiko pirminiais šaltiniais, bet jų patikimumu dažnai abejoja. Tai visiškai suprantama, nes egodokumentai yra visiškai subjektyvus tikrovės fiksavimas.

– O kokius mokslus egodokumentai labiausiai domina?

– Pirmiausia, žinoma, istorikus. O tarp jų – raštijos istorikus. Taip pat egodokumentai – gana vertingas filologinių tyrinėjimų šaltinis. Ir, aišku, negalima čia nepaminėti knygotyrininkų. Tačiau egodokumentai Lietuvoje dar ne visada suvokiami kaip konkreti rašytinių šaltinių grupė ir todėl jų kryptinga paieška įvairiuose archyvuose ar bibliotekose gana sudėtinga.

– Vadinasi, turite daug galimybių atrasti naujų svarbių dalykų?

– Kai moksle tam tikri šaltiniai suvokiami kaip atskira jų grupė, o ne pavieniai dokumentai – iškart atsiranda daugiau naujų tyrimų galimybių. Jeigu VU Komunikacijos fakulteto profesoriaus Arvydo Pacevičiaus ir jo bendraminčių pastangos susisteminti duomenis apie galybėje Lietuvos archyvų nusėdusių asmeninių archyvų sudėtį išskiriant juose esančius egodokumentus bus sėkmingos, tai, žinoma, mūsų tikrai laukia reikšmingi atradimai.

– Atrodo, klaidinga būtų manyti, kad po visų istorijos peripetijų Lietuvoje tų egodokumentų maža bus telikę?

– Iš tiesų spaudos paveldas yra pats trapiausias. Namą sugriauti gali ne bet kas, o knygas ar rankraščius – bet kuris tamsuolis. Imkime giminės archyvus Lietuvos dvaruose: žinome, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jų būta išties turtingų, o pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais valstybės įpareigotas juos gelbėti Paulius Galaunė daugelio jų jau neberado. Apylinkių valstiečiai „pasirūpino“, kad jų liktų kuo mažiau. O į Platelių dvaro savininko, žymaus kolekcininko grafo Oktavijaus de Šuazel–Gufjė archyvo dokumentus miestelio žydai vyniojo parduodamas silkes. Beje, seniausias Vilniaus universitete saugomas XIII a. dokumentas yra būtent iš Platelių archyvo. Vien iš tokio fakto galima spręsti, kiek ir kokių dokumentų dvarų archyvuose galėjo būti. Deja, daugelį jų mes praradome.

– Bet kai kas liko. Turiu galvoje, pavyzdžiui, itin vertingą paskutinio LDK iždininko Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimų keturtomio egzempliorių.

– Tai iš tiesų išskirtinis radinys. M.K.Oginskis buvo iškili politinė figūra ir jo Prancūzijoje išleistuose atsiminimuose daug kalbama apie sudėtingą krašto politinę padėtį po Žečpospolitos padalijimo ir Rusijos imperijos įsigalėjimo. Suprantama, kad atsiminimų autorius negalėjo visiškai atvirai rašyti apie daugelį to meto politikos peripetijų. Tad jis į vieną, tik šeimai naudoti skirtą egzempliorių įrišo tuščių lapų, kuriuose vėliau ranka įrašė jau viešai paskelbto teksto papildymų. Žinoma, daug atviresnių. Mes nežinojome, kad toks unikalus egzempliorius apskritai egzistuoja. Tačiau „Žemaičių žemės“ žurnalo vyriausiosios redaktorės Danutės Mukienės iniciatyva sumanyta minėtą Oginskio atsiminimų keturtomį išleisti lietuviškai. Prancūziškas knygos originalas buvo surastas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. Pati Danutė Mukienė ir pastebėjo, kad rastas egzempliorius yra unikalus dėl jau čia minėtų ranka rašytų papildymų. Vėliau lietuvių kalba išleisto keturtomio pirmosios knygos įvade šis faktas buvo išsamiai aprašytas.

– Bet patys papildomi rankraštiniai tekstai į leidinį nebuvo įtraukti. Kodėl?

– Dėl gana paprastos priežasties: rankraštį iššifruoti ir iš XIX a. prancūzų kalbos išversti būtų kainavę nemažus papildomus pinigus, kurių kiekis ir taip buvo ribotas, o ir terminai spaudė. Tad buvo nuspręsta išleisti tik „oficialų“ atsiminimų variantą. Ne dėl blogos valios darbas liko neužbaigtas.

– Ar žinoma, kaip minėtasis unikalus knygos egzempliorius atsidūrė Vilniaus universitete?

– Paprastai daug kas apie knygų keliones iš rankų į rankas, iš bibliotekos į biblioteką sužinoma iš leidinių nuosavybės ženklų, vadinamųjų proveniencijų – antspaudų, ekslibrių, lipdžių, savininkų autografų ar kitokių nuosavybę nurodančių įrašų. Šiuo atveju jokių papildomų proveniencijų, be Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos ženklo, knygoje nebuvo aptikta. Todėl galima manyti, kad į VDU biblioteką knyga pateko iš Oginskių Rietavo dvaro bibliotekos, kuria, kaip ir pačiu dvaru, paskutinė jo savininkė Marija Oginskienė menkai tesirūpino. Todėl, priešingai nei Oginskių Plungės dvare, Rietave knygos ir archyvo dokumentai nebuvo taip kruopščiai sukataloguoti ir pažymėti. O pokariu naikinant Kauno universitetą knyga su daugeliu kitų atkeliavo į Vilnių.

– Kodėl Vilniuje iki šiol niekas tuo keturtomiu nepasidomėjo, nenustatė jo išskirtinumo?

– Pirmiausia dėl to, kad ši knyga buvo netinkamoje vietoje padėta – rankraščių skyriuje. O sovietmečiu Oginskių archyvų tyrinėjimai apskritai buvo nepageidaujami, tai paslaptis taip ir liko neatskleista.

– Ne tik niekam nerūpėjo asmeninės Oginskių marginalijos, bet ir jie patys buvo verčiami marginalais... Beje, apie marginalijas: ką mokslininkai jomis vadina ir ar jos taip pat laikytinos tam tikra egodokumentų rūšimi?

– Tai knygų paraštėse ir tarp eilučių randami informacinio pobūdžio ženklai arba įrašai, pastabos ranka. Beje, tie specialūs knygos skaitymą palengvinantys ženklai, pavyzdžiui, kokios nors rodyklės, kartais randami ir spausdinta forma. Taigi M.K.Oginskio atsiminimų keturtomio rankraštiniai papildymai taip pat gali būti laikomi marginalijomis.

– Kokia iš jų nauda?

– Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Aš smarkiai domėjausi asmeniniu vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimu, tačiau apie jį buvo maža ką galima sužinoti iš žinomų rašytinių šaltinių. Tačiau man pasisekė aptikti Valančiaus rūpesčiu leistus bažnytinius kalendorius su jo paties įrašais juose, kitaip sakant, su marginalijomis. Būtent iš jų aš sužinojau, kad vyskupas iki pat senatvės buvo aistringas sodininkas. Beje, pats Motiejus Valančius įrašus kalendoriuose naudojo kaip užrašų knygeles, kurių neišmesdavo pasibaigus metams. Kaip tik tuos užrašus, kuriuos jis pats vadino direktoriumais, pasitikrinęs likus dvylikai dienų iki jo mirties jis savo testamente parašė, kad miršta niekam neskolingas. Kad jei kas po jo mirties artimiesiems reikštų kokias turtines pretenzijas, tai tokius nedorėlius dera iškart vyti laukan.

– Tinkamai atrinktos, gal ir su leidėjo ar sudarytojo komentarais, įžvalgomis pateiktos tokios marginalijos galėtų išeiti atskiru leidiniu ir, manyčiau, sulauktų nemenko susidomėjimo.

– Europoje tokių pavyzdžių esama. Tiesa, paprastai jie siejami su skaitymo istorijos tyrinėjimais. Bet jų reikšmė aiškiai suprantama. Lietuvoje toks leidinys galėtų pasirodyti tik tinkamai sutvarkius šaltinių bazę, o čia dar yra ką veikti. Dabar tokio pobūdžio šaltinių paieška labai sudėtinga, nes detalizuotų jų aprašymų bibliotekose, galima sakyti, nėra.

– Vadinasi, reikia daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, kad darbas būtų atliktas iki galo? Ar verta?

– Bet koks darbas kainuoja pinigus.

– Bet kaip eiliniam piliečiui pasakyti, kad čia nėra šiaip sau kokio archyvuose prasmegusio entuziasto kaprizas, o visuomenei svarbi veikla?

– Atsakysiu klausimu: o ar mums svarbu pažinti savo praeitį, geriau suvokti mūsų mentaliteto ištakas ir dabartines jo transformacijas? Manau, atsakymas aiškus.