Tai gyvenimo būdas, o ne verslas!(1)
Skaitytų knygų knygyno savininkė Gintarė Liočienė. Stanislovo Kairio nuotrauka
Skaitytų knygų knygyno savininkė Gintarė Liočienė: „Mūsų knygynas yra mažas atskiras pasaulėlis, mes nesame plataus vartojimo produktų siūlytojai.”
– Ruošdamasis mūsų pokalbiui vis galvojau, kaip tiksliau būtų pasakyti – naudotos knygos, skaitytos?...
– Mes sakome – skaitytos.
– Bet, galimas dalykas, į Jūsų knygyną atneša parduoti seniai išleistų knygų, kurios taip ir liko nė karto neskaitytos?
– Būna ir tokių. Žinote, kaip būdavo – visi perka ir man reikia.
– O dabar tokių dalykų ar pasitaiko? Kad knyga būtų perkama dėl prestižo?
– Taip, drįstu taip manyti. Ir pokalbiuose knygyne tai galima išgirsti, ir kai kurios knygos tiesiog gaudomos.
– Tik pavadinimai keičiasi?
– Keičiasi ir pavadinimai, ir temos. Kreipiamas dėmesys ir į leidybos stilių, apipavidalinimą, į reklamos kampanijas. Kaip ir kitose gyvenimo srityse.
– Tik mes dabar nematome naktinių eilių prie knygynų, kaip yra buvę prieš kelias dešimtis metų. Dabar – eik ir pirk...
– Ir dabar yra tokių knygų, kurių nė su žiburiu nerasi. Turime netrumpą sąrašą ieškomų ir labai retai randamų leidinių.
– Lietuviškų, verstinių?
– Pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, Norberto Vėliaus. Ir šiandien, va, klausė jo „Sužeisto vėjo“.
– Ar tai reiškia, kad pastebimai išaugo domėjimasis baltų mitologija? Ar galite pasakyti, kad Jūsų knygyno klientai labiau domisi vienomis temomis, o mažiau – kitomis?
– Sunkoka būtų taip apibendrinti. Mūsų knygynas yra mažas atskiras pasaulėlis, mes nesame plataus vartojimo produktų siūlytojai, o mūsų klientai, pasakyčiau, žmonės iš mažųjų orbitų.
– Iš mažųjų orbitų?
– Tai nesivaikantys madų, vertinantys pamatinius dalykus žmonės. Bet tai nereiškia, kad jų nedomina nauji autoriai. Ir tarp pastarųjų yra orientyrų nepametusių. Mūsų knygynas neskelbia ir neskelbs jokių populiariausių knygų dešimtukų. Nematau prasmės...
– ... kiti mato...
– kad mūsų populiariausios knygos yra tos, kurių mes negauname ir negalime parduoti. Proustas, Marquezas – daugybė tokių. Senieji filosofijos leidiniai...
– Gal ir keista, bet aš mieliau iš lentynos imčiau to senojo leidimo Platono „Dialogus” nei dabartinį, jei toks apskritai yra.
Tikra, reali knyga dažnai turi savo istoriją: tarp puslapių koks autobuso bilietas, įrašas paraštėje... Kartais net gali pajusti ją anksčiau laikiusių rankų šilumą. Gal aš per daug asmeniškai tokius dalykus pabrėžiu, bet man atrodo, kad skirtumai tarp įprastų ir elektroninių knygų nėra vien techniniai.
– Jokio čia keistumo – yra daug perleistų knygų, bet žmonės ateina ir ieško senų. Gal jiems netinka dabartinis knygos formatas, gal nepatinka leidėjų pomėgis gudrauti, „patobulinti“ vertimus?
– Dėl tų vertimų, tai tikrai dabar jie pernelyg dažnai pasitaiko itin prastos kokybės. Ne vienas tai yra pastebėjęs.
– Tikrai taip. Vertimai prastėja. Ir ne tik vertimai. Vadinamieji originalūs tekstai, atidžiau pažiūrėjus, dabar dažnai tėra interneto nuotrupų kompiliacijos. Autoriai vis rečiau ryžtasi rimčiau studijuoti pirminius šaltinius. Bet užtat yra skaitytojų, kurie patys tų šaltinių ieško.
– Ar įmanoma gauti pelno iš tokios klientūros? Ar apskritai Jūsų veiklą galima vadinti verslu? Gal čia tik tokia aistra, pomėgis?
– Tai gyvenimo būdas, o ne verslas. Ir pelnais čia nė iš tolo nekvepia. Bent kol kas. Dabar mes tik kasdien bandome išgyventi. Nuo vieno sąskaitų mokėjimo iki kito. Jau treti metai taip.
– Šokote tiesiai į tuo metu ekonomikoje atsivėrusią duobę? Bet gal dabar jau kartu su visais iš jos kabarojatės?
– O kas čia kabarojasi?! O jei kam pavyko kiek atsigauti, tai tuoj žiema pateiks sąskaitas ir – vėl žemyn.
– Tai gal bent susidomėjusiųjų daugėja?
– Taip, daugėja. Bet ne vienas jų neišgali pirkti knygos už tris litus, turi tik du. Jeigu matom, kad užsuko žmogus, kuriam tikrai reikia tos gal metus pas mus gulėjusios knygos – atiduodam ir už tuos du.
– O ar įsivaizduojate tokį pirkėją, kuris nenori už knygą mokėti trijų tūkstančių, bet dviejų nepagailėtų? Kitaip sakant, ar yra ir turtingų žmonių, kuriems knygos taip pat rūpi? Ar būtinai turi būti pavargėlis, kad suprastum jų vertę?
...mūsų populiariausios knygos yra tos, kurių mes negauname ir negalime parduoti. Proustas, Marquezas – daugybė tokių. Senieji filosofijos leidiniai...
– Pasitaiko, kad perka visas vienos serijos knygas ir moka didesnę sumą. Kartais net nepažiūrėdami, kas toje serijoje sudėta. Gal jo namai per tušti, gal reikia dekoracijos? Tiesa, mes turime atskirą sandėliuką tokių knygų, kurios tik tokiems reikalams ir tetinka. Toms pačioms dekoracijoms ar kokiems performansams. Kitaip jų ir už dyką niekas nesineštų.
– Jūs minėjote, kad naujų knygų rinkoje nuolat keičiasi pirkėjus dominančios temos. Kai kalbame apie skaitytas knygas, tai tokiame mūsų miesto knygyne būtų logiška tikėtis niekada neužmirštamos Vilniaus temos. Ar taip?
– Žinoma, tokios knygos pas mus ilgai neužsibūna. Viskas, kas su Vilniumi susiję, nuolat cirkuliuoja. Tik jų šiaip nėra labai daug.
– Gal jas žmonės tiesiog labiau brangina?
– Matyt. Kaip aš sakau – kur nutūpė, ten ir liks.
– O daugiakultūris Vilnius? Rusai, lenkai, vienas kitas žydas užeina? Ar pastebite kokių interesų skirtumų?
– Užeina, žinoma, bet nepasakyčiau, kad jų interesai labai skirtųsi. Net ir kokia kalba išleista knyga, jiems nelabai svarbu, kad tik būtų juos dominanti. Tiesa, jaunimas rusiškai jau retokai paskaito. Galiu tik pasakyti, kad mums atneša palyginti daug tų vadinamųjų makulatūrinių knygų rusų kalba. Tai tokios masiniu tiražu Rusijoje leistos knygos, kurias anais laikais duodavo už pristatytą makulatūrą.
– O vėliau – už jas pačias duodavo tualetinio popieriaus...
– Bet vis viena jų dar daug, pasirodo, užsilikusių namuose yra. Tik pavadinimai santykinai dažniau kartojasi – Balzacas, Londonas, Steinbeckas... Tačiau pasitaiko ir retesnių leidinių. Anksčiau žmonės veždavosi knygas iš toliausiai...
– Dabar, žinau, kokie Užsienio reikalų ministerijos svečiai jiems dovanotus albumus apie Lietuvą palieka viešbučiuose. Net aukšto rango funkcionieriai skaičiuoja lėktuvinius kilogramus, o geros knygos sveria.
– Ir pas mus kartais žmonės renkasi ne solidžiai išleistą knygą, o tą pačią plonais viršeliais. Gal kur skrisdamas nori paskaityti...
– Ar ne geriau tokiems skrajokliams būtų pereiti prie elektroninių knygų? Gal jau jos Jums taip pat koją kiša Jūsų nepelningam verslui?
– Ne, anaiptol nejaučiame konkurencijos iš tos pusės. Manau, kad ir ateityje dar negreit pajusime. Knyga yra knyga, o ypač – knyga „gyvai“. Ji ne tik niekada „neišsikrauna“, bet ir turi tam tikrą savo magiją, tarsi gyvybę, kurios niekada nerasi elektroninės skaityklės ekrane. Tuo labiau – jei nusibaigė baterija. Tikra, reali knyga dažnai turi savo istoriją: tarp puslapių koks autobuso bilietas, įrašas paraštėje... Kartais net gali pajusti ją anksčiau laikiusių rankų šilumą. Gal aš per daug asmeniškai tokius dalykus pabrėžiu, bet man atrodo, kad skirtumai tarp įprastų ir elektroninių knygų nėra vien techniniai. Bet vėl iš savo patirties galiu pasakyti, kad šitas mūsų komplikuotas verslas gal daug smarkiau vargintų, jei prekiautume ne knygomis. O dabar, kai po dešimties valandų darbo vis dar sėdžiu tarp knygų lentynų, man viskas neatrodo taip baisu. Ir norisi tikėti, kad kaip nors išsisuksime.
– Dirbsite iki paskutinio kliento? Kai jau niekas nebeateis – dėsite tašką?
– Aš to paskutinio kliento nesulauksiu!
– Tai nereiškia, kad ruošiatės?..
– Ne, ne... Ilgai ir laimingai.
