Ten žmonės pasijunta žmonėmis(3)

– Papasakokite „Atgimimo” skaitytojams, kaip prasidėjo Jūsų pažintis su mūsų emigrantais Londone ir ką patyrėte.

– Pirmiausia pasakysiu, kad aš ten negyvenau. Bet, kita vertus, ten gyvenantieji dažniausiai mato tik vieną gyvenimo svetur pusę, kas aplink juos, o aš per buvimo Londone mėnesį stengiausi aprėpti kuo platesnį tų gyvenimų spektrą. O viskas prasidėjo nuo vieno mūsų prodiuserių ir Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje kvietimo susipažinti su mūsų emigracija, kad vėliau ką nors šia tema parašyčiau.

– O ar pavyko apčiuopti svarbiausius emigranto gyvenimo svetur ženklus? Kokios ten jų nuotaikos?

– Siekiau kuo daugiau bendrauti su žmonėmis. Buvo nelengva juos prakalbinti, kartais ir po dviejų valandų bendravimo kai kurie jų taip ir neatsivėrė. O kas norėjo kalbėti, tai kiekvienas pasakojo savo labai asmenišką istoriją. Tačiau iš tų visų pasakojimų galėjau įžvelgti ir kai ką bendra visiems.

– Nelabai seniai Jūs esate viešai sakęs, kad daugelis emigrantų jums prisipažino neketiną grįžti į Lietuvą. Kai kurie jų net gyvenimo po Londono tiltais nekeistų į egzistavimą Lietuvos provincijoje. Jūs, Jūsų paties žodžiais tariant, buvote sukrėstas tokių nuotaikų ir retoriškai klausėte: kas Lietuvoje ne taip, kad žmonės čia jaučiasi taip blogai? Gal dabar jau žinote atsakymą?

– Man neteko bendrauti su tuo metu gyvenančiais po Londono tiltais lietuviais – tik su tokią patirtį turinčiais arba tokius pažįstančiais. Manau, kad tokias jų nuotaikas lemia visai ne ekonominiai motyvai, net ir tų, kurie ten taip pat nieko neturi, kaip neturėjo ir Lietuvoje. Nežinau, kaip tiksliau apibūdinti... jie gal ne pyksta ant Lietuvos... gal jie nusivylę, nes čia ne valstybė žmogui tarnauja, o žmogus turi tarnauti valstybei, yra jos išnaudojamas. O išvykę į Vakarus žmonės pasijunta žmonėmis net gyvendami apgailėtinomis sąlygomis.

– Visai neseniai mūsų Prezidentė labai nepagarbiai atsiliepė apie iš pašalpų gyvenančius žmones. Beveik tiesiogiai ji juos išvadino nenorinčiais dirbti tinginiais. Kiek man tenka girdėti, daugelis tų tinginiais išvadintųjų Londone greitai virsta darboholikais. O dar dažnokai atsitinka ir taip, kad kvalifikuoti darbininkai ten uždirba padorų atlyginimą iš tiesų dirbdami mažiau, nei dirbo Lietuvoje ir vos galą su galu sudūrė. Ar mano įspūdis teisingas?

– Taip, tiesa ir tai, kad neretai žmonės Lietuvoje neskuba darbintis, nors tų darbų lyg ir būtų. Ir tiesa, kad išvykę į užsienį jie tampa darboholikais, dirba net daugiau, nei iš jų reikalaujama. Man sunku tokią žmonių elgesio permainą paaiškinti, bet gal čia perspektyvos dalykas? Kokia gali būti perspektyva įsidarbinus Lietuvoje už 500 ar 1000 litų? O kai kalbame apie smulkų verslą, tai aš jau anksčiau esu Vokietijoje girdėjęs lietuvius kalbant, kad ten sąlygos pradedantiems verslininkams nepalyginti palankesnės nei Lietuvoje...

– Nors čia tiek daug kalbama apie smulkaus verslo, privačios iniciatyvos skatinimą ir visokias lengvatas.

– Kalbėti galima daug, bet gyvenimas rodo ką kita. Atrodo, kad Lietuvoje smulkaus verslo sąlygas iš tiesų lemia ne valstybės noras padėti žmonėms patiems kurti savo gerovę, o stambiųjų kompanijų, monopolijų interesas kontroliuoti rinką. O kokie padariniai? Valstybė dėl tokios politikos ne tik ekonomiškai nukenčia, bet tiesiog nyksta.

– Dėl to nykimo yra įvairių nuomonių. Štai, mano akimis, odiozinis veikėjas Andrius Užkalnis neseniai rašė, kad visai nėra ko virkauti dėl emigracijos. Yra ir kitaip galvojančiųjų.

– Manau, kad emigracijos negalima vertinti vienpusiškai. Aš gerbiu tuos žmones, kurie ryžtasi nelengvam žingsniui pradėti naują gyvenimą. Dabar toks pasaulis. Jame randasi daugiau galimybių rasti savo vietą. Kitas dalykas – ar Lietuvos valstybė pakankamai rūpinasi, kad bent dalį savo piliečių sulaikytų namuose? Ar yra galvojama, kas užpildys tuos ištuštėjusius namus? Laikini menkai kvalifikuoti atvykėliai? O jei ne laikini, tai užsidarę savo getuose?

– O lietuviai Londone telkiasi getuose?

– Didesnė dalis stengiasi laikytis vieni šalia kitų. Gal jie ir norėtų pritapti, bet ne visada jiems tai pavyksta. Pirmiausia – dėl kalbos barjero, o ne dėl kokio priešiško nusistatymo. Manau, antroji dabartinių emigrantų karta, jų vaikai, tikrai nebeturės jokių kliūčių sėkmingai integruotis toje visuomenėje. Juo labiau kad Didžiojoje Britanijoje nebūtina tapti anglu, kad jaustumeisi ten savu. Užtenka būti britu, žmogumi, priėmusiu tą kultūrą.

– Vadinasi, ir iš tų, apie kuriuos sakoma „nevykėlis lietuvis”, gali išeiti ir išeina labai neprasti britai?

– O iš ko radosi tikri amerikiečiai? Daugiausia iš problemų Europoje turėjusių europiečių! Gal suveikia tų likimo skriaudžiamų žmonių ambicijos?

– Bet kodėl taip daug dažniau atsitinka tik palikus gimtinę? Kodėl čia, Lietuvoje, tos ambicijos nesuveikia?

– Gal čia tokia bendra nusivylimo atmosfera, prie kurios ir mūsų valdžia prisideda, o ypač prisidėjo krizei prasidedant. Aišku, dabartinė valdžia tiesiog buvo priversta tiesiai žmonėms pasakyti, kokį palikimą gavo iš savo pirmtakų. Bet gal buvo kalbama ne tais žodžiais? O nuvykus į visais laikais gyvybingą Londoną tiesiog savaime nesinori atsilikti nuo ten kunkuliuojančio gyvenimo. Prieš kurį laiką aš pats esu važinėjęs į Švediją sezoniniams žemės ūkio darbams ir patyriau, kaip lengva užsivesti, prarasti saiką, kai paprasčiausiai susiskaičiuoji, kiek gali per valandą ar per dieną užsidirbti. Tai čia vėl tenka grįžti prie perspektyvos, kuri vienur aiškiai matoma, o kitur – ne. Deja, Lietuvoje – ne.

– Itin menkus atlyginimus Lietuvoje bandoma pagrįsti krūva visokiausių objektyvių priežasčių. Bet man kažkaip nepavyko sutikti verslo ambicijų turinčio žmogaus, kuris būtų sakęs: nepradėjau verslo, neįkūriau įmonės pirmiausia dėl to, kad nebūčiau galėjęs savo darbuotojams mokėti padorių atlyginimų. Veikiau priešingai – ieškoma tokių verslo variantų, kurie palankūs normalių atlyginimų nemokėti ir iš to turėti gražių papildomų pajamų. Nemanau, kad Skandinavijoje ir kitur krizės metais stojus įmonių išlaidų mažinimo vajui paskiausia buvo mažinami atlyginimai vien dėl to, kad darbdaviai bijojo profsąjungų.

– Profsąjungų ten paisoma. Bet yra ir žmonių išnaudojimo atvejų. Ne veltui imigrantai taip noriai priimami dirbti – jie nežino savo teisių, juos įmanoma apmauti. Bet vis tiek nedoro darbuotojų traktavimo mastai ten nėra tokie dideli.

– Gal ten tiesiog nelaikoma garbingu dalyku turtėti ne iš sumanios veiklos, o tiesiog kitų, nuo tavęs priklausomų žmonių sąskaita. Sakyčiau, ten nežinomas mus kamuojantis baudžiauninko sindromas, kai vos ne vieninteliu sėkmės gyvenime modeliu laikomas turtėjimas kito sąskaita. Žinoma, negalima sakyti, kad visi iki vieno mūsų verslininkai savo darbuotojus traktuoja, kaip ponas traktuodavo baudžiauninkus.

– Ir aš pastebiu, kad dažniau iš aplinkinių gali susilaukti ne geranoriškumo, o siekio nustumti, pasinaudoti tavimi. Ar čia mūsų skurdas taip verčia elgtis, ar dar kas – aš nežinau. Gal taip yra dėl to, kad mūsų visuomenė dar labai jauna? Bet aišku, kad tokia padėtis taip pat ne vieną verčia emigruoti, bėgti iš čia.

– Ten, kur pagarba žmogui buvo išugdyta dešimtmečių, o kartais ir šimtmečių pastangomis. Stiprėjant bendruomenėms, kovojant už teises ir taip toliau. Bet niekas ir ten neatsirado per naktį ar metus. Tai kam čia vargti, vienytis, kažko reikalauti, kad nežinia kada viskas pasikeistų, jei po dviejų valandų skrydžio gali atsidurti ten, kur jau tiek daug pasiekta?! Bet toks pasirinkimas mūsų laikais yra visiškai suprantamas.

– Mūsų laikais Lietuvoje, ko gero, daugiau būtų pasiekta ne kokiomis revoliucijomis, o investuojant į protus. Ir rezultatus greičiau pajustume. Bet dabar mūsų studentai išvažiuoja ir retas tesugrįžta. Gal tokių būtų ir daugiau, bet aiškindamiesi galimybes grįžti daugelis labai greitai patiria, kad Lietuvoje jie nėra laukiami, kad jų galimos veiklos sritys yra užimtos savimi patenkintų ir jokių permainų nenorinčių vyresnių kolegų.

– Nors tokio išsimokslinusio jaunimo mums iš tiesų reikia kaip oro.

– Blogai, kad nenorintys išvykti iš Lietuvos čia negali gauti tokio kokybiško išsilavinimo, kaip Vakarų universitetuose. Būtų kitaip – gal kitaip jau būtumę ir gyvenę.

– Gal svarbiausias toks galėjęs visuomenėje įvykti, bet neįvykęs pokytis – didesnis pasitikėjimas savimi, aukštesnė žmogaus savivertė, užkertanti kelią su žmonėmis elgtis, kaip su baudžiauninkais?

– Ir ne vien tai. Gal žmonės jau galėjo pasijusti, kad jiems nebereikia alkūnėmis stumdyti vienas kitą, kad kiekvienas sau įrodytų, jog nėra koks menkavertis. Tiesiog mūsų kasdieniai tarpusavio santykiai būtų žmoniškesni, pagarbesni. Čia žmonės gal prie to šiurkštumo ir pripratę, jo net dažnai nepastebi, bet nuvykus į tą patį Londoną tie kitokie, pagarbesni santykiai iškart krenta į akis ir negali nepatraukti. Ir dar manau, kad to pasitikėjimo savimi žmonėse būtų daugiau, jei jie matytų gerų pavyzdžių politikoje. Nelabai suprantu, kodėl pas mus taip mažai politikų, kurie turėtų ambicijų dirbti žmonėms, generuoti idėjas, o tiek daug einančių į Seimą praturtėti. Tokius kasdien matydami žmonės tikrai neįgauna tvirtesnio tikėjimo ateitimi.

– Bet dar ir tie politikai, kurie, vienas kitas, tokių ambicijų tarnauti žmonėms lyg ir turi, pavyzdžiui, Andrius Kubilius, nesivargina atidžiau rinkti žodžius viešai kalbėdami. Kaip vertinti premjero prieš pusmetį mestą frazę, kad žmonės be reikalo panikuoja dėl staigiai brangstančių maisto produktų, jei statistika rodo bendrą kainų indekso augimą vos vienu procentu? Intencijos viena, o supratimas, kaip gyvena didžioji visuomenės dalis, – visai kas kita?

– Londone pabendravęs su tautiečiais iš Lietuvos provincijos supratau, kad ne tik mūsų politikai, bet ir daug eilinių vilniečių nelabai įsivaizduoja, kaip gyvena žmonės kur nors Žagarėje ar kitur. Bet politikai privalo žinoti apie tikrą padėtį šalyje. Bėda tokia, kad daugelis mūsų politikų – diletantai, o profesionalų nelabai kas ruošia. Tai taip ir išeina, kad net ir tie nedaugelis nesavanaudžių politikų pernelyg dažnai nesiorientuoja, ko iš tiesų žmonėms reikia.

– Bet kaip tikėtis kokių reikšmingesnių pokyčių valstybėje, kai daugelis numoja ranka ir išvažiuoja? Negrįžti, kaip Jūs įsitikinote.

– Per didelė praraja tarp gyvenimo ten ir gyvenimo čia. O dabar, kai atsivėrė Vokietijos perspektyva, ją peršokti į vieną pusę dar lengviau.

– Tai gal galime bent guostis, kad tiems išvykėliams svetur geriau gyvenasi? Gal tai svarbiau, nei nykstanti mūsų valstybė?

– O kas ta mūsų valstybė pasaulyje? Ištirps ir niekas nepastebės. Man kaip rašytojui dėl to gal ir pikta, bet iš tikrųjų plačiąja žmogiškąja prasme vargu ar mes galime nepritarti žmonių pastangoms įgyti daugiau žmogiškumo toli nuo Tėvynės.