Vandens pasigaminsime, vaikų – ne(1)

– Lietuva dabar priklauso augančios ekonomikos šalių grupei. Ar tokia padėtis gali kada nors baigtis? Juk išsivysčiusios šalys, Danija, Vokietija, Japonija, taip pat juda į priekį, nelaukia sustojusios, kol mes jas pasivysime.

– Nėra tokių sistemų, kurios augtų arba plėstųsi amžinai. Jeigu vaikas auga per greitai, per daug, tai jis vežamas pas gydytoją. Bet koks augimas turi būti subalansuotas. O ką mes turime laikyti tokiu subalansuotumu? Įprasta manyti, kad 4–5 procentai metinio BVP augimo kaip tik ir yra protingas balansas. Su sąlyga, kad toks augimas trunka ne ilgiau kaip 20–25 metus. Po tokio laikotarpio tam tikras plėtros sulėtėjimas yra visiškai natūralus, kadangi antraip negatyvūs nuolatinio ūkio augimo padariniai gali tapti sunkiai nugalimi. Statistika rodo, kad naujoji Lietuvos ekonomika nuo pat jos kūrimosi pradžios nuolat auga jau maždaug dvidešimt metų. Svarbiausia, kad mano minėtas balansas būtų išlaikomas, kad plėtra nebūtų per smarki, kaip Kinijoje, ir kad stabdymas taip pat nebūtų per staigus.

– Bet žmonių lūkesčiai visada viršija pageidaujamą protingo augimo kriterijų. Jiems norisi, kad augimas būtų kuo didesnis ir truktų kuo ilgiau. Ar čia vyriausybių reikalas tuos lūkesčius malšinti?

– Pirmiausia tai psichologinė problema. Futurologijoje yra vartojama sąvoka „augimo paradoksas“: kuo sparčiau visuomenė kyla, tuo blogiau jaučiasi jos nariai. Kuo smarkiau auga ekonomika, tuo dažniau žmonės pastebi, kad kultūra vis labiau atsilieka. Tai, kartoju, psichologija.

– O čia, Lietuvoje, dar ir bolševikinio eksperimento dešimtmečiais įsimetęs vartojimo alkis.

– Net ir šią aplinkybę turint galvoje labai svarbu suprasti, kad subalansuotas ekonomikos augimas ištisais dešimtmečiais, net ir pertraukiamas laikinų smuktelėjimų, taip pat gali gerinti psichologinę žmonių savijautą.

– Tik ne vis „subalansuotai” apytuštės piniginės... Beje, kadangi mes čia kalbame apie gana sunkiai žmonėms kasdienybėje apčiuopiamus dalykus, tai prisiminiau jūsų kolegų Kopenhagos futurologų neseną prognozę, kad netolimoje ateityje pati pelningiausia prekė bus mitas, o ne ten kokia informacija ar biopreparatai. Produktas, kurio nei pačiupinėsi, nei ant duonos užsitepsi. Pavyzdys – Anos Kurnikovos, teniso žvaigždės, mitas. Itin pelningas produktas. Ar Jūs pritariate tokiai nuomonei?

– Iš dalies – taip. Tikra tiesa, kad yra tam tikrų vien tik sumąstomų, spekuliatyvių dalykų, kuriuos vėliau įmanoma apčiuopti, pajusti, pamatyti. Jeigu tokios galimybės neturėtume, tai tie dalykai mūsų ir neveiktų, nebūtų mums svarbūs. Dabar mes kalbame apie informacines technologijas. Artimiausiais dešimtmečiais kalbėsime apie protines. Turiu galvoje, pavyzdžiui, ne tik atsirasiančią žmogaus mąstymą imituojančią įrangą – jos, žinoma, negalėsime laikyti sąmonę turinčiomis mašinomis, tik panašiomis į tokias. Bet kokiu atveju XXI amžiuje, ypač jo antrojoje pusėje, mąstymas taps lemiamu pažangos veiksniu. Ne žinojimas, ne informacijos apdorojimo įgūdžiai, o grynasis mąstymas. Parengtis suimti galvon reiškinius, gebėjimas siekti balanso.

– Kas tai sugebės? Saujelė išrinktųjų? Juk dabar matome vis siaurėjančios, vis specializuotesnės proto veiklos tendenciją.

– Kaip tik iki šiol taip buvo, o dabar to aiškiai nebepakanka. Dėl to ir radosi naujųjų laikų socialinis išradimas – vidurinė klasė, kad mąstoma būtų daugiau. Prieš du šimtus metų maždaug vienas procentas visuomenės sudarė elitą, o visi kiti – prastuomenę. Nuo to laiko po visokiausių peripetijų ir visiškai priešingų koncepcijų sankirtų visuomenėje ėmė vyrauti vidurinė klasė. Tai didelis žmonijos laimėjimas.

– Didėjantis suinteresuotų mąstyti plačiau žmonių skaičius?

– Būtent. Reikia pasakyti, kad iki šiol buvo įprasta proporcija: 10 procentų – elitas, 20 procentų – prastuomenė ir kiti – vidurinė klasė. Tačiau dabar padėtis jau turi keistis: elitas turėtų sudaryti 30–40 procentų visuomenės, vidurinė klasė sumažėti, žemutiniai sluoksniai – pagausėti. Taigi XXI amžiaus pabaigoje vaizdas greičiausia bus visai kitoks. Elitas sudarys iki 40 procentų visuomenės, o likusieji sluoksniai bus maždaug vienodo dydžio. Žmonės numano ateinančias permainas ir dėl to jaučiasi prastai, nes niekas nėra garantuotas, kad pakils į viršų arba kad viršuje būdami nenusiris žemyn. Daugeliui būtų geriausia, jei viskas liktų po senovei, tačiau akivaizdu, kad to niekada nebebus. O mūsų norų laikas ir apskritai nepaiso. Lieka tik prisitaikyti arba susitaikyti. Bet toks yra konkurencijos reikalavimas.

– Dėl tos konkurencijos. Ar ji amžina?

– Taip. Tai evoliucija.

– Bet ar nuolat auganti konkurencija negali vieną kartą sprogti, kaip sprogsta perkaitusios ekonomikos?

– Ne, tai nesibaigiantis evoliucijos procesas. O jį sudaro prisitaikymas ir konkurencija.

– Jūs dažnai kalbate apie žmonijos laukiančią „demografinę žiemą”, kai labiau už viską pasaulyje trūks mažų vaikų. Ar galime dar šiame gyvenime sužinoti apie steigiamas ir klestinčias vaikų fermas, kaip dar 1932 metais niūriai fantazavo Aldous Huxley (Hakslis)?

– Tikiuosi, žmonija išsivers ir be to. O jeigu taip atsitiktų, tai būtų labai blogas dalykas.

– Kodėl?

– Nes neigiami tokio žingsnio padariniai būtų siaubingi. Todėl mes visaip stengiamės įtikinti žmones, kad vieno vaiko šeimoje niekaip nepakanka.

– O tuo pat metu daugybė intelektualų mus įtikinėja, kad šeima, vadinamoji tradicinė šeima, yra atgyvena ir turi išnykti. Ar mes galime tikėtis įveikti „demografinę žiemą” be tradicinės šeimos?

– Jokiu būdu! Net kai kalbame apie pačias įvairiausias tos šeimos mutacijas. Šeimos institutas buvo kuriamas ir tvirtėjo tūkstančius metų...

– Na ir kas? Dabar visiškai kiti laikai!

– Dabar ir šeima reiškiasi vis naujais pavidalais, bet principas lieka tas pats – tik šeima, geriausias organizacinis junginys, gali užtikrinti žmonijos išlikimą. Tik šeima gali užtikrinti visavertį emocinį, ekonominį, edukacinį, socialinį naujos kartos ugdymą.

– O ką galite pasakyti apie tautų, kartais taip pat vadinamų šeimomis, ateitį? Yra kalbančių, kad tautos netolimoje ateityje neteks savo reikšmės, nes žmonijai teksiantys spręsti uždaviniai pranoks tautų ir valstybių galimybes.

– Atvirkščiai! Kuo labiau pasaulis globalėja, tuo labiau mes skaidomės į vis skirtingesnes grupes. Kai buvo įsteigta JTO, jai priklausė 50 ar 60 valstybių. Dabar joje – beveik du šimtai narių. Dar po penkiasdešimties metų jų jau gali būti apie pustrečio šimto. Akivaizdu, kad juo toliau, tuo labiau šalys turi skirtis viena nuo kitos savo kultūra, kalba, net sienomis. Kuo daugiau unikalių kultūrų, tuo visiems geriau. Tai pasakytina ir apie Lietuvą. Jūsų šalis tiesiog privalo ir, žinoma, gali būti unikali savo kultūra ir savo kūrybinėmis galiomis. Juo labiau kad mažos tautos gali persiorganizuoti labai greitai, daug greičiau nei kokia Kinija, turinti milžinišką inertišką masę. Kai Izraelyje buvo trys milijonai gyventojų, mes nutarėme susitelkti ties informacinių technologijų plėtra. Per vėlesnius dvidešimt metų mes pasikeitėme neatpažįstamai.

– Jūs veikėte vedami to, kad XX a. buvo vadinamoji nacionalinė idėja?

– Taip, maždaug taip galima pasakyti.

– Tai gal tokia dabartinė Lietuvos nacionalinė idėja gali būti tautos ir valstybės unikalumo puoselėjimas?

– Būtent! Tik reikia pasitelkti visus įmanomus jūsų unikalumo šaltinius, ne vien iš praeities, ir juos sutartinai puoselėti.