Visuomenė klaidžioja, kai žiniasklaida dirba „Lietuvai“ (2)

– Pradėsiu mūsų pokalbį nuo pavyzdžio. Maždaug prieš mėnesį buvo daug kalbama apie vieno iš Ignalinos atominės elektrinės vadovų netinkamą darbą ir ne ką mažiau apie to vadovo viešą aiškinimą, kad jis dirba gerai, o kolegos – gal nelabai. Šia proga viena televizija surengė valandos trukmės diskusiją, kurioje dalyvavo ir pats istorijos herojus, ir Vyriausybės atstovas, ir dar pora nepriklausomų ekspertų. Per tą valandą žiūrovai galėjo iki soties prisiklausyti visiškai priešingų oponentų nuomonių ir ne itin rišlių ekspertų komentarų. O dabar klausimas: ką sužinojo žiūrovai apie padėtį labai svarbiame valstybės objekte?

– Jeigu žiniasklaida, o šiuo konkrečiu atveju – televizija, tuo pačiu metu pateikia du visiškai priešingus įvykių ar reiškinių aiškinimus, tai natūralu, kad auditorija paprastai lieka sutrikusi. Kad visuomenė galėtų susidaryti tikresnį vaizdą, reikia daugiau laidų, straipsnių, daugiau informacijos. Ir reikia nepamiršti, kad įprastas požiūris, jog tiesa slypi per vidurį, dažniausiai yra klaidinantis.

– Daugiau informacijos reiškia ir neišvengiamai didesnes laiko sąnaudas ją aprėpti bei galbūt apmąstyti. Bet žmonės, o ypač tie, kurie nuosekliai domisi, kas aplink juos vyksta, labai nedaug turi laiko tokiems dalykams – kaupti informaciją ir ją nagrinėti. O gal čia žiniasklaidos problema, kad žmones pasiekianti informacija yra išskydusi, menkai struktūruota ir kupina visokio balasto?

– Be abejo, tai ir mūsų žiniasklaidos problema. Lietuvos eteryje yra daug laidų, kurios iš tiesų ne nagrinėja opias problemas, o daro iš jų pramoginį reginį. Taip, tose laidose dažniausiai pateikiamos visiškai priešingos nuomonės, tačiau tuo ir tenkinamasi. Sukuriama tam tikra įtampa, dirginami žiūrovų nervai, audrinama jų vaizduotė, o rimtesnių bandymų nuodugniau išsiaiškinti vieno ar kito aptariamo dalyko esmę pasitaiko retai. Daug dažniau matome pastangas arba sugraudinti, arba papiktinti auditoriją.

– Arba įbauginti...

– Žaidžiama emocijomis, o ne kviečiama mąstyti. Deja, tokių laidų daugiausia. Bet tai ne vien žiniasklaidos problema. Nors iš tiesų perjungdamas kanalą žiūrovas dažniausiai pataikys į tokį pat šou, tačiau rinktis, ką žiūrėti, jis galėtų gerokai atidžiau. Reikliau vertinant informacijos srautą net ir Lietuvoje galima šį tą išsiaiškinti, nepasiklysti. Ypač jei nesitenkinama vien vietine žiniasklaida, o randama būdų ir noro pasidomėti užsienio informacijos šaltiniais. Kas taip elgiasi, tikrai geriau suvokia, tarkime, Europos skolų krizės priežastis ir galimas pasekmes. Ir, žinoma, aiškiau mato, kas mūsų žurnalistikoje šaudo pro šalį, kokių kanalų neįsijungęs kas vakarą jokio nuostolio nepatirsi.

– O, gal tai net svarbiausia, toks pageidautinas išrankumas didina atsparumą dezinformacijai. Jūs esate parašęs knygą apie šiuolaikinius informacinius karus, tai turbūt sutiksite, kad dezinformacija – labai svarbus tokių karų elementas? Ar informacinės atakos įmanomos ir labiau išprususiose visuomenėse?

– Tokios atakos įmanomos bet kur. Tačiau, žinoma, menkiau pasirengusiose analitiškai vertinti žinias auditorijose informacinį karą laimėti lengviau. Tokios auditorijos mielai linkusios patikėti į tiesą panašiu melu. Joms menkai terūpi domėtis akivaizdžiai nutylimais faktais, o ir tokių įgūdžių beveik nėra. Tokia padėtis labai palanki pačių įvairiausių manipuliacijų specialistams.

– Gal kaip profesionalas galėtumėte nurodyti kokių nors požymių, pagal kuriuos eilinis, bet šiek tiek budresnis informacijos vartotojas galėtų nustatyti, patikima vieno ar kito šaltinio informacija, ar ne?

– Pirmiausia reikėtų domėtis žiniasklaidos priemonių reputacija. Ar jos buvo įsivėlusios į kokius skandalus, ar buvo teismo įpareigotos paneigti klaidinančius pranešimus, kas yra konkrečių laikraščių leidėjai ar televizijos kanalų savininkai. Ne visada tokius dalykus išsiaiškinti paprasta, tačiau net ir tai, kad, pavyzdžiui, vieno laikraščio leidėjai patys nesislepia, o kito – nelabai įmanoma susigaudyti, iš kur lėšos leidybai ir kas tikrasis redaktorius, jau daug ką pasako. Jeigu kas nors, pavyzdžiui, nuolatos kalba, kad mums atominės elektrinės nereikia, tai visai ne pro šalį pasidomėti, ar tas žmogus, kaip įsitikinęs žaliasis, taip pat ragina ir rūšiuoti atliekas, kelia į viešumą gamtosaugos problemas. Jeigu ne, jeigu jis tik prieš atominę energiją – tai jau yra peno pamąstyti, ar jo lūpomis kartais nekalba kokios interesų grupės. Čia tik pavyzdys, bet informacijos vertinimo požiūriu jis tipinis. Pakeiskime šitoje schemoje gamtosaugininką kokios nors partijos lyderiu ir mintyse peržvelkime, ką jis apie tą patį kaip šiandien kalbėjo prieš metus. Galimas daiktas, taps aiškiau, kaip vertinti, ką kasdien girdime. Kitas dalykas – skandalingas informacijos pateikimo tonas. Jį išgirdęs sąmoningesnis pilietis turėtų suklusti, nes yra tikimybė, kad žurnalistai, užuot prevenciškai rašę ar kalbėję apie potencialius valdininkų arba nesąžiningų verslininkų nusižengimus, specialiai laukė, kol tie susikompromituos, kad būtų galima iš to daryti skandalą, neretai neadekvačiai triukšmingą, užtat naudingą tiems patiems žurnalistams ar konkrečioms žiniasklaidos priemonėms. Prevencija – toks nuobodus dalykas, o skandalas – toks patrauklus publikai ir pelningas žiniasklaidai. Pažiūrėkime, žiniasklaidoje nuolat tiršta su nesąžiningais valdininkais susijusių istorijų, o analitinių straipsnių apie valstybės valdymo mechanizmo tobulinimo galimybes beveik nerasime.

– Man neteko nei matyti, nei girdėti, kad kas laikraštyje ar televizijoje, ar per radiją būtų aiškiai pasakęs, sumažinsime Seimo narių atlyginimus bent per pusę – pensininkai iš to laimės, esu bandęs skaičiuoti, viso labo kiekvienas apie pusantro cento prie savo pensijos. O gal net ir praras, nes nuo didelių atlyginimų daugiau nubyra ir į „Sodros” biudžetą. Bet taip kalbėti nepopuliaru, kaip ir, pavyzdžiui, apie visuomenės solidarumo reikalus. Kam jie įdomūs?!

– Skandalų vaikymasis tikrai nepadeda žmonėms susidaryti sisteminio vaizdo apie tikrąją padėtį šalyje. O būtent to iš žiniasklaidos ir reikėtų tikėtis. Jeigu mūsų spaudoje ir eteryje vienas populiariausių yra teiginys, jog niekur pasaulyje nėra taip blogai, kaip Lietuvoje, tai ką tai reiškia? Greičiausia – mūsų žiniasklaidos provincialumą, nenorą ar nesugebėjimą veikti platesniame, europiniame ir pasauliniame kontekste. O juk visur yra visaip. Tik daugelyje užsienio šalių dienraščių pirmieji puslapiai kalba apie pasaulio problemas, o televizijų žinios prasideda ne nuo vietinės reikšmės įvykių.

– Gal mes čia neišsiaiškinsime, kas pirmiau: siauras mūsų žiniasklaidos akiratis ar provincialus publikos polinkis knaisiotis vien savo darželyje. Bet plika akimi matyti, kad toks seklus informacijos laukas paradoksaliai sudaro sąlygas atskiroms žmonių grupėms kone aklai tikėti vienais informacijos šaltiniais ir visiškai nepaisyti kitų. Neseniai girdėjau radijo laidą, į kurią paskambinęs pilietis profesionalus, dar iki galo neišaiškinto nusikaltimo tyrėjus, gėdino, esą jie nieko nežino ir kalba nesąmones, o štai, girdi, toks vienas laikraštukas laidoje aptariamo nusikaltimo detales aprašo vos ne minučių tikslumu ir tikėti reikia tuo leidiniu, o ne profesionalais. Tam piliečiui visiškai nesvarbu, ar jo cituojamas laikraštis apskritai praktikuoja faktų tikrinimą prieš juos skelbiant ir ar apskritai siekia nešališkumo. Jis tiki.

– Bet kokioje visuomenėje yra daugiau ar mažiau iracionalumo. Žmonės tiki raganomis, tiki užkalbėjimais...

– ...rėksniais...

– Ir jais tiki. Bėda yra tokia, kad dalyje žiniasklaidos tokie veikėjai figūruoja kartu su solidžiais profesionalais kaip lygūs tarp lygių. Atseit taip užtikrinama nuomonių įvairovė. Bet ar teisinga dangstytis nuomonių įvairove, jei tavo laikraštyje ar televizijos kanale kažkam suteikiama galimybė aiškinti, kad, vaizdžiai tariant, žemė yra lagamino formos. Ir visai ne humoro laidoje ar paskutiniame puslapyje? Tai dar būtų tik pusė bėdos, jei kitos žiniasklaidos priemonės ne kovotų tarpusavy dėl tokių pranašų, o kritiškai vertintų kolegų darbą. Deja, tokios praktikos mūsų žiniasklaidoje faktiškai nėra. Niekas nenori užimti aiškių pozicijų, o daugelis atvirai skelbia, kad dirba visiems, jog sąmoningai nestoja į jokią pusę.

– Kaip tai įprasta labiau civilizuotose šalyse...

– Reikia pabrėžti, kad aiškus savo pozicijų skelbimas visuomenei padeda geriau suvokti informacijos srautą. Jeigu koks laikraštis skelbiasi esąs konservatyviojo sparno šalininkas, tai žmonėms aišku, kodėl jo puslapiuose yra straipsnių prieš abortą. Ir atvirkščiai. O jei laikraštis skelbiasi dirbąs „Lietuvai“, tai vieną dieną jame apie tą patį dalyką tas pats autorius rašo vienaip, o kitą – priešingai. O po mėnesio – iš viso nieko, nes redaktoriui jau neberūpi. Auditorijai toks kokteilis greitai užpila smegenis.

– Tai gal ir nereikia vartoti žalingų svaiginančių produktų, kad visuomenė būtų sveikesnė?

– Visuomenei reikia sisteminio vaizdo, aiškesnio visumos pojūčio. Kad neklaidžiotų.