Žaliųjų partija galėjo būti galimybė naujai demokratijai (5)

– Nico, su tavim bendraujame jau turbūt daugiau nei metus, esi ypač susidomėjęs politine ir žaliųjų veikla Lietuvoje. Sakyk, kuo tave taip patraukė šis regionas, kodėl būtent Lietuva, kodėl pasirinkai ją savo studijų tyrimui?

– Tai klausimas, kurį Lietuvoje dažniausiai ir girdžiu. Spėčiau, kad tai tam tikra dalimi giliai glūdinčio nesaugumo jausmo atspindys, esą keista, kad kas nors galėtų tikrai rodyti susidomėjimą Lietuva.

Kai pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Greifsvaldo universitete 2000–aisiais, buvau ką tik grįžęs iš savo pirmojo apsilankymo Lietuvoje. Kultūriniai, gyvensenos ir politikos skirtumai mane tiesiog sužavėjo – ir tebežavi po vienuolikos metų. Lietuva man buvo ir yra regionas, kur susiduria vakarietiškos ir rytietiškos kultūros bei politikos koncepcijos, sukurdamos unikalią visuomenę. Manau, kad ši istorinė ir geografinė Lietuvos padėtis yra tai, kuo galėtumėte didžiuotis.

– Gal galėtum plačiau prisistatyti? Ką daugiausiai veikei Vokietijoje ir kitur, atrodo, esi Vokietijos žaliųjų partijos narys, – kas dar?

– Atvirai kalbant, norėčiau pereiti prie kitų temų. Trumpai – esu žaliųjų partijos Berlyno skyriaus narys, ir vokiškojoje Rytų ir Vidurio Europos reikalų darbo grupėje „atsakingas“ už Lietuvą. Aš studijavau politiką, lietuvių kalbą, literatūrą ir filosofiją Greifsvalde, rašiau magistro darbą apie lietuviškojo nacionalizmo vystymąsi. Šiuo metu rašau disertaciją apie Lietuvos politinę kultūrą.

– Kaip apibūdintum Vokietijos žaliųjų partijos turinį – kuo ji išsiskiria iš kitų partijų ir iš kitų žaliųjų partijų? Be pačios žaliosios politikos, kas yra jos svarbiausios temos, ilgamečiai taikiniai? Moterų ir LGBT teisės, tiesioginė demokratija, savivaldos didinimas, hierarchijos mažinimas – kaip formuluotum pagrindinius šūkius, programines linijas ir metodus, kuriais siekiama šių tikslų?

– Žaliųjų partijos ir kitų Vokietijos partijų skirtumai glūdi istorijoje. Kaip vienintelė Vokietijos partija, įkurta praėjusį šimtmetį, ji kilo iš socialinių judėjimų. Tai buvo aplinkosauginiai, post–68–ųjų (komunistinio, antiimperialistinio, internacionalistinio pobūdžio), antibranduoliniai, moterų (emancipacijos) ir taikos judėjimai.

Žalioji partija buvo įkurta šiems judėjimams matant, kad jų politinė įtaka, kaip judėjimų, yra ribota, ir galėtų būti išplėtota per partiją. Bet jie įsikūrė siekdami ateiti kaip „antipartinė partija“ į parlamentus, revoliucionuodami sistemą iš vidaus.

Todėl šioje organizacijoje buvo ir tam tikra dalimi vis dar tebėra gana stiprus elementas, kritiškas pačios valstybės, valdžios, parlamento ir galios atžvilgiu. Tai pasireiškia šiokiu tokiu mastu ir radikalesniais pareiškimais (tarp žymesnių buvo – tuoj pat nutraukti branduolinės energetikos naudojimą, išstoti iš NATO ir prieš kelerius metus – padidinti benzino kainą iki 5 DM už litrą, kad būtų sumažinti asmeninio transporto srautai). Tačiau per tą laiką žalieji ne kartą buvo tarp valdančiųjų regioninėje (Žemių) valdžioje ir net septynerius metus – federalinėje vyriausybėje. Tai pakeitė partiją, ir dabar ji daug labiau remia valstybę.

Tačiau kai kurie vokiškosios žaliųjų partijos ištakų reliktai išlieka, ypač vidinėje jos struktūroje ir kultūroje. Žaliųjų partija – demokratiškiausia Vokietijoje. Tai partija, kurios nariai turi daugiausiai galimybių daryti įtaką savo politikų politikai ir priversti juos laikytis partijos valios. Partija susirenka federaliniu mastu dukart per metus, ir kiekviename susirinkime organizacijos „žaliosios šaknys“ (paprasti nariai) balsuoja bent kartą prieš partijos lyderių pasiūlymus – vien tam, kad parodytų jiems eilinio nario galią.

Kitas partijos bruožas yra išbandyti viską, kad parlamento ar vyriausybės mandatas būtų atskirtas nuo partijos pareigų. Tuo siekiama išvengti galios monopolizavimo (tokio kaip, pvz., Vokietijos krikščionių demokratų partijoje, kur Merkel yra ir partijos, ir vyriausybės galva tuo pat metu). Esminė idėja – valdžią turintys žmonės verti nepasitikėjimo, nes valdžia korumpuoja, o absoliuti valdžia – korumpuoja absoliučiai.

Trečias bruožas – lygybė moterims. Kiekvienuose rinkimuose – ar būtų kalbama apie rinkimų sąrašus, ar apie pozicijas pačioje partijoje – pirmoji pozicija turi priklausyti moteriai, o kiekviena kita gali tekti vyrui (bet ir moteriai). Tai garantuoja, kad mažiausiai 50 proc. visų mandatų ir administracijos bus valdoma moterų.

Ketvirtas bruožas – tai partijos artumas socialiniams judėjimams. Nors ši giminystė nukentėjo partijos dalyvavimo federalinėje valdžioje metais, visada pamatysi žaliųjų partijos narius su oficialia simbolika demonstracijose – tiek prieš fašistus, tiek prieš branduolinę energetiką, GMO ar valstybinį žmonių sekimą. Be to, Vokietijos žaliųjų partijos atstovai kalbėjo praėjusių metų „Baltic Pride“ renginiuose, nes, kaip liberali (politine, o ne ekonomine prasme) partija, ji remia visų žmonių lygybę, nepaisant jų lytinės orientacijos (kilmės, religijos, lyties ar statuso).

– Ar gali trumpai pakomentuoti Lietuvos žaliųjų partiją ir jos steigimą?

– Aš dalyvavau Lietuvos žaliųjų partijos steigiamajame suvažiavime, kad raportuočiau Vokietijos darbo grupei, dirbančiai su Rytų ir Vidurio Europa. Komentuoti Lietuvos žaliųjų partiją galiu tik lygindamas ją su Vokietijos.

Lietuviškuosius programinius pasiūlymus ir partijos politines vertybes skaičiau dar prieš suvažiavimą, ir buvau ypač laimingas matydamas įsipareigojimą siekti dalyvaujamosios demokratijos, tačiau pasigedau aiškios pozicijos LGBT bendruomenės lygybės klausimu.

Užvis didesnis šokas buvo pats steigiamasis suvažiavimas. Turint galvoje antiautoritarines politines ištakas, tai, kaip renginio pirmininkas vedė susirinkimą, apstulbino. Jis aiškiai priklausė iniciatyvinei grupei, kilusiai iš Sąjūdžio (kuris man iki šio sekmadienio atrodė Lietuvos šiandieninės demokratijos šaltinis, o dabar – panašesnis į jos problemų šaltinį), ir vedė susirinkimą jo stiliumi. Visos diskusijos iš partijos sluoksnių, kurie nebuvo kilę iš Sąjūdžio ar neatitiko Sąjūdžio politikos, buvo šiurkščiai nutraukiamos, o jų žodžio laisvė ir nuomonės išreiškimas – ribojamas. Su tokiu pirmininkavimu demokratiškai įgyvendinamas suvažiavimas tapo neįmanomas. Bet dar blogiau buvo tai, kad niekas iš tikrųjų neprotestavo prieš tokį pirmininkavimą. Kita netrukus pasirodžiusi problema buvo partijos įstatai ir jos būsimųjų narių elgesys. Nors buvo pateikti alternatyvūs įstatai su (mano nuomone, nereikšmingomis ir nepakankamomis) korekcijomis, diskusijos buvo neleidžiamos – vidinei partijos opozicijai neleista net išsakyti skirtumų tarp dviejų įstatų versijų. Šis elgesys nesulaukė jokio atsako iš būsimųjų narių, užuot jie balsavo kartu su iniciatyvinės grupės lyderiais, nekvestionuodami nei oficialių įstatų, nei to, kaip jie buvo priimti. Toliau sekė partijos pirmininko rinkimai. Juozas Dautartas buvo iškeltas ir laimėjo prieš alternatyvų kandidatą. Tuo momentu demokratija Lietuvos žaliųjų partijoje buvo palaidota. Remiantis įstatais, naujasis pirmininkas turėjo teisę teikti valdybos narių sąrašą, kurį partijos nariai galėjo tik priimti arba atmesti, tas pats nutiko ir su taryba, kurios didžiąją dalį nominavo pirmininkas, ir tik maža dalis galėjo pati spontaniškai pasisiūlyti balsavimui. Taip nei valdyba, nei taryba, kuri pagal įstatus turėtų kontroliuoti partijos vadovybę, tokia garantija netapo, o tik pavirto tiesioginiais pirmininko sekėjais.

Taip vidinė partijos demokratija tapo užspausta ketveriems metams, per kuriuos suvažiavimas, vienintelis turintis galią perrinkti šias institucijas, nebūtinai turi įvykti. Vienas iš įstatų autorių paskui man paaiškino, kad demokratinės rezultatų korekcijos vis dar įmanomos, kadangi 50 proc. partijos narių gali pareikalauti naujo partijos suvažiavimo vadovybės perrinkimui ir įstatų pakeitimui. Kartelė, kuri rodo visišką politikos neišmanymą. Ar kalbėtume apie partijas (Vakarų Europoje), ar referendumus – kartelė niekad nebūna aukštesnė nei 20 procentų, nes yra daugiau nei sunku suorganizuoti daugumą iš neorganizuotų individų.

Kitas rezultatų paaiškinimas, kad niekas nėra taip blogai, kaip atrodo – esą įstatai bus perrašomi vėliau komitetuose, ir tuomet pristatyti kitais metais, rodo visišką nepagarbą demokratinėms taisyklėms: įstatai nėra pagrindas demokratiškam partijos funkcionavimui, bet daugiau ar mažiau – tik būtinas ornamentas esamai galios struktūrai. Svarbiausia yra pasiekti valdžią, o pakeliui, kaip pareiškė iniciatyvinės grupės lyderis, partija gali pažaisti demokratiją.

– Prašyčiau sukonkretinti savo disertacijos temą. Kokių išvadų ligšiol joje priėjai? Kokius bruožus, būdingiausius procesus pabrėžtum Lietuvos politinėje scenoje, kokius rakursus dar analizuoji ir koks „nuosprendis”, prognozės Lietuvai?

– Savo disertacijoje aš nagrinėju Lietuvos politinę kultūrą per Lietuvos visuomenės saviinterpretacijos genealogiją. Mano nuomone, modernioji Lietuva gimė per „Aušros“ gadynę, ir jai didžiulę įtaką padarė ne tiek sovietinės politikos turinys, kiek stilius. Dabartinė liberalios demokratijos būklė rodo Lietuvos politinės kultūros problemas, pirmiausia neįsivaizdavimą politinio gėrio, kurio visuomenė galėtų siekti. Vienintelis tikslas (kilęs iš Lietuvos tautinio atgimimo laikų) – siekti nacionalinės nepriklausomybės nuo užsienio įtakos ir lietuvių tautos apsauga bei išlaikymas (kalbos, dvasios ar kultūros srityje). Ši turinio stoka iki 2004–ųjų buvo pripildoma siekimu įstoti į NATO ir ES. Nuo tada politinis vystymasis yra stagnacija.

Kita bėda – kad nėra aiškių pagrindžiančių priežasčių Lietuvos istorijoje ir jos politinėje kultūroje, kodėl Lietuva turėtų būti demokratija. Neturėtume pamiršti, kad pirmoji Lietuvos demokratija truko tik šešerius metus, o tuomet mirė be didesnio pasipriešinimo. Jei turėsime galvoje, kad nacionalinė nepriklausomybė yra Lietuvos nacionalinio mito esminis centras, tai jos politinio organizavimosi būdas yra tik nesvarbus šalutinis produktas. Ir kadangi demokratijos Lietuvoje po 1990–ųjų įsteigimas nebuvo pagrįstas istorine būtinybe, o tik valia tapti Vakarų hemisferos dalimi, tai šiuo požiūriu demokratija čia išgyvenama ne daugiau kaip formali neišvengiamybė.

Taigi kad Lietuvoje būtų sukurta stabili demokratija, pirmiausia reikia suprasti arba sukurti būtinybę lietuviškajai demokratijai.

Lietuvos žaliųjų partija galėjo būti pirmoji reprezentacija, vedanti naujo demokratijos supratimo link, bet sekmadienį, kovo 20–tąją, ta galimybe nebuvo pasinaudota.