Žmonės kokybiškos žiniasklaidos dar laukia

S.Kairys.  Kalbamės gegužės trečiąją - Pasaulinę spaudos laisvės dieną. Ji pasaulyje minima jau dvidešimtą kartą. Tik šiek tiek ilgiau mes čia, Lietuvoje, galime džiaugtis žodžio laisve. Tačiau ar kokybiškai žiniasklaidai vien to pakanka?

V.Valiušaitis . Malonus sutapimas: spaudos laisvės diena beveik sutampa su mūsų politine laisve. Nors spaudos laisvę atgavome porą trejetą metų ankstėliau, maždaug su Sąjūdžio pakilimu.

Gerai prisimenu tą virsmą. Sąjūdžio išvakarėse dirbau „Nemuno“ žurnale, paskui įkūriau pirmąjį nepriklausomą ir valdžios nekontroliuojamą laikraštį „Kauno aidas“. Teko dirbti ir „Atgimime“. Todėl man juo maloniau kalbėtis su jumis šia proga.

Deja, Sąjūdžio spaudos, su retomis išimtimis, galima sakyti, neišliko. „Atgimimas“, sakyčiau, ta laiminga išimtis, kuri tik patvirtintų teiginį, kad jos nebėra.

S.Kairys.  Ir ne tik fiziškai?..

V.Valiušaitis.  Fiziškai – pirmiausia, kadangi tie leidiniai, kurie buvo pradėti leisti 1988-1990 laikotariu, neišsilaikė, turėjo užsidaryti. Buvo dešimtys, gal net šimtai, išliko vienetai. Iš esmės išsilaikė spauda, kuri turėjo senas, sovietinės tradicijos šaknis. Turėjo žymiai stipresnį materialinį pagrindą, daugiau žurnalistinio darbo patirties, ryšių. Ilgesnėje distancijoje tai buvo lemiami veiksniai.

Prieškario nepriklausomos Lietuvos žurnalistinė tradicija buvo drastiškai nulaužta 1940 metais: laikraščiai uždaryti, geriausi žurnalistai įkalinti, ištremti arba pasitraukė į Vakarus. Drauge su stalinizmu buvo primesta visai kita koncepcija, kitas supratimas. Iš tikro tai nieko bendra su žurnalistika neturėjo. Tai buvo tik brutali propaganda, demagogija, taikomoji priemonė ideologiniams priešams naikinti – pirmiausiai moraliniai, paskui ir fiziškai. Būtų naudinga dabar skelbti ištraukas iš 1945-1954 metų laikraščių. Jaunesnės kartos žmonėms sunku įsivaizduoti tokią „žurnalistiką“, iš tiesų – neapykantos ir moralinio terorizmo persmelktą „klasinių priešų“ medžioklės atmosferą...

Žurnalistikos daigai, tam tikri žurnalistikos elementai pradėjo rodytis tik chruščiovinio atlydžio metais. Bet ir tai šitaip kalbėti galima tik su labai didelėm išlygom, gyvenimo tikrovė buvo rodoma labai deformuota, o darbas sovietiniame laikraštyje nebuvo žurnalistika. Laikraštis buvo propagandos ir smegenų plovimo priemonė: įtikinti žmones, priversti juos tikėti tuo, kuo jie netikėjo ir ką atmetė.

Penkiasdešimt metų Lietuvos žurnalistai patirtį sėmėsi štai tokioje kompartijos vadovaujamoje žurnalistikos mokykloje. Didelei daliai žmonių sunku buvo įsivaizduoti, kad žurnalistika gali būti ir kitokia. Apie etikos kodeksus, profesinius žurnalistikos standartus niekas nebuvo girdėję ir dėl to galvos sau nekvaršino: kas buvo naudinga komunistų partijai, viskas buvo etiška.

Įpročiai išliko. Liokajišku paslaugumu tarnauta partiniams mandarinams, su tuo pačiu uolumu šiandien aptarnaujami oligarchiniai apetitai. Oportunistinė dvasia tuo ir gaji, kad persiorientuoti jai niekad nėra sunku.

Šita prasme truputį matau ir Sąjūdžio spaudos dramą. Deja, kaip pagarbiai bekalbėtume apie visą mūsų išsivadavimo judėjimą, supratimo, kas yra laisva spauda, buvo stokojama. Buvo kovojama ne tiek už spaudos, žodžio ir sąžinės laisvę, kiek už teisę spaudą kontroliuoti.

S.Kairys.  Ko gero, turite galvoje ne vien formaliuosius spaudos laisvės, objektyvios žurnalistikos kriterijus?

V.Valiušaitis.  Pradėkime nuo to, kad Sąjūdis labai anksti fragmentavosi. Pirmiausia atmetė konservatyvius komunistus ir komunizmą. Tai buvo natūralu, nes jie kovojo su nepriklausomybe. Vėliau ilgainiui ėmė atmetinėti ir tuos, kurie pasisakė už nepriklausomą valstybę, bet turėjo savo kelio į nepriklausomybę matymą: socialdemokratus, liberalus, nuosaikesnius krikščionis demokratus ir t.t., kol liko gana siaura socialinė bazė ir Sąjūdis nebeteko visuomeninės atramos.

Šita prasme Sąjūdis nekėlė sau uždavinio ginti spaudos laisvę kaip tokią. Artėjant rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, prasidėjo sudėtingi procesai paties Sąjūdžio viduje, tam tikras jėgų persiskirstymas, kova dėl „kietos“ spaudos kontrolės. Ir dalis sąjūdininkų į Sąjūdžio spaudą žiūrėjo tik kaip į naudingą „propagandos priemonę“ rinkimų reikalui. Daug kam galėjo atrodyti, kad Sąjūdžio spauda yra savaime suprantamas dalykas, ji atsiranda „natūraliai“, kaip grybai po lietaus. Ir taip bus amžinai.

Deja, taip nebuvo ir nėra. Juo labiau žiniasklaida negali ilgiau išsilaikyti vien entuziazmu ir saviveikla. Reikia ne tik profesionalizmo, bet ir išmintingos politikos valstybės mastu. Ypač tokiose mažose rinkose kaip Lietuva. Lietuviškai kurti yra brangu. Brangu kurti ne tik žiniasklaidą, bet ir valstybę. Ir jeigu mąstytume vien ekonominėmis kategorijomis, tai to daryti „neapsimoka“. Tokia logika vadovaujantis, reikėtų kuo greičiau pereiti prie anglų kalbos ir toliau veikti šitoje terpėje. Būtų žymiai „pigiau“. Kai kas, atrodo, šitaip ir galvoja, nors viešai žodžiais vis dar nedrįsta skelbti, tačiau veiksmais - patvirtina.

Tačiau tokiu atveju visas mūsų žygis, pradėtas 1988-aisiais, buvo veltui. Mums atrodė, kad lietuvių kultūra, lietuvių gyvenimo būdas, lietuvių tradicijos ir šita žemė, kurią mes paveldėjome - per tūkstančius metų mūsų protėvių krauju, ašaromis ir prakaitu aplaistyta, - yra vertybė savyje. Mes neturime kitos žemės nei vietos kitur pasaulyje. Visur kitur būsime svetimi, lyg pavainikiai. Galima išmokti svetimą kalba, gauti darbo, duonos kąsnį, bet ten tebūsime gyvenimo paraštė.

Ir štai šito fundamentalaus – mūsų egzistencinės sąsajos su savo žeme – suvokimo reikšmingai daliai šiandienos žiniasklaidos stinga. Teminis laukas, kurį svarstė Sąjūdžio spauda, buvo platesnis. Šiandien problematika susiaurėjusi ir susmulkėjusi.

S.Kairys.  Tačiau buvo susitelkta į tai, kad reikia paisyti žurnalistikos dėsnių, sureikšminti techniniai dalykai, kurie lyg ir išstūmė gilesnius. Ar to užtenka, kad spauda būtų kokybiška? Ar nėra išleisti iš akių svarbūs dalykai?..

V.Valiušaitis.  Ir taip, ir ne. Techniniai arba formalūs žurnalistikos dalykai, t.y. forma, kaip informacija pateikiama vartotojui, yra svarbi ir reikalinga sąlyga. Yra tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis. Kitaip žurnalistika yra mėgėjiška. Tačiau to nepakanka. Reikia ir brandaus turinio, tikrų, ne menamų ar išgalvotų problemų. Taip pat reikia ir sąžiningo požiūrio į skaitytoją, klausytoją ar žiūrovą. Jo negalima laikyti „objektu“, kurį reikia „apdoroti“, „praplauti smegenis“ ir to sąskaita susižerti pinigų. Požiūris, kuriuo rodoma panieka skaitytojui, deja, gana dažnas.

Gyvename sąlygomis, primenančiomis Maroką prieš keletą metų, kol jis neturėjo priėmęs kelių eismo taisyklių. Nors keliai buvo pilni automobilių, asilų trukiamų vežimų, dviračių. Avarijų skaičiumi pranoko visas kitas šalis. Bet jie buvo „liberalūs“.

Mes irgi turime vieną liberaliausių Europoje žiniasklaidos raišką reguliuojančių įstatymų, tačiau stokojame poįstatyminių aktų, reglamentuojančių visą sudėtingą žiniasklaidos raiškos erdvę ir jos savitvarkos sistemą. Ji daugiau formali, parodomoji, faktiškai neveikia.

Vakarų žiniasklaida turi senas tradicijas, tačiau drauge - aiškią reglamentaciją. Pavyzdžiui, Švedijoje yra priimtas Spaudos laisvės aktas, kuris gina fundamentalius žodžio ir sąžinės laisvės principus. Tuo pat metu veikia ir Radijo atsakomybės įstatymas, laiduojantis, kad radijo ir televizijos programų rengimo veikla būtų nešališka, dalykiška, galiotų plati žodžio laisvė. Be to, Švedijos radijo ir televizijos veiklą reglamentuoja sutartis tarp radijo kompanijos „Riksradion“, Švedijos televizijos (2 kanalų), vietinio radijo ir valstybės. Pagal šią sutartį radijas ir televizija atsako už tai, kad jų veikla būtų nepriklausoma nuo valstybės, įvairių visuomenės interesus reiškiančių organizacijų ir valdžios grupuočių. Taigi Švedijos radijas „pažeidžia sutartį“  su valstybe, jeigu atliekama veikla „nėra nepriklausoma nuo valstybės“ . Tai stipri parama kritiką skelbiantiems programų rengėjams.

Yra daugybė kitų dalykų, sakysim, žiniasklaidos priemonės turi savo etikos kodeksus, juos skelbia. Tai jų moralinė konstitucija. Ten paprastai aprašytas interesų konfliktas, profesiniai standartai, etikos normos ir visa sudėtinga sistema, kuri saisto žurnalistinę raišką. Ombudsmeno tarnyba tai prižiūri, ji turi atskaitos taškus, pagal ką vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės raišką vertinti.

O kas yra Lietuvoje? Yra įstatymas, yra etikos kodeksas, etikos inspektorius, etikos komisija, radijo ir televizijos komisija. Bet jie lyg atšokusi pluta nuo duonos kepalo - be tiesioginio ryšio su procesais, kurie vyksta žiniasklaidos raiškos lauke. Didžiausi ir įtakingiausi Lietuvos dienraščiai ir televizijos nėra pasirašiusios ir nėra įsipareigojusios laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso. Tas kodeksas, žinoma, yra netobulas, palyginti su vakarietiškais, gana „žalias“, ten stinga daugelio svarbių dalykų, įskaitant ir interesų konflikto sampratą bei kitus sudėtingesnius dalykus. Tačiau net ir tokiam menkai saistančiam dokumentui didieji žiniasklaidos žaidėjai neįsipareigojo.

Europos Tarybos deklaracijoje „Dėl žurnalistinės etikos“, kurią yra ratifikavęs ir mūsų Seimas, pažymima, kad dera sudaryti tokią teisinę aplinką, jog žurnalistai būtų apsaugoti ir nuo vidinio spaudimo jų pačių redakcijose. Kad žurnalistas nebūtų laužomas, prievartaujamas rašyti apie tai, kas kirstųsi su jo vidinėmis nuostatomis, o atsisakius tai daryti – metamas į gatvę. Ir šitie dalykai pas mus nesutvarkyti. Lietuvos žurnalistų sąjunga, kaip profesinė organizacija, atstovaujanti žurnalistų interesams bendraujant su darbdaviais, irgi faktiškai neveikia. Ji turėtų būti žurnalistų teisių gynimo avangarde, pajėgi tiek, kad galėtų organizuoti žurnalistų streiką ir pan. Bet tam net prielaidų nėra.

O Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sudėtis, kam ten atstovaujama? Švedijoje, pavyzdžiui, komisijos daugumą sudaro žiniasklaidos vartotojų, t.y. visuomenės atstovų, kurie skaito spaudą, žiūri televiziją, skirti atstovai. Tarp jų – pedagogai, antropologai, teisininkai, nesusiję su žiniasklaidos priemonėmis. Taip žiniasklaidos vartotojai gina savo interesus, kad jie nebūtų pažeidžiami. Tuo tarpu mūsų komisijoje gana aiškiai išreikštas suinteresuotų grupių atstovavimas, ne vartotojų visuomenės. Komisiją išlaiko Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kuriam ir taip chroniškai stinga lėšų veiksmingiau padėti nekomercinei, vertingo turinio ir aukštos profesinės etikos žiniasklaidai, netarnaujančiai politinių ir ekonominių grupių interesams.

Imkime Radijo ir televizijos komisiją. Kas moka jai algą? Algą moka patys transliuotojai. Interesų konfliktas jau čia užprogramuotas pačioje struktūroje: kas gi kels balsą prieš tuos, kurie tau algą moka?

Čia visas spektras problemų, kurios liudija, kad Lietuvoje ta vadinamoji žiniasklaidos savitvarkos sistema – šiaudinė.

S.Kairys. Natūralus klausimas: nėra suinteresuotumo ar čia apsileidimas, kad neturime sutvarkytų visų šitų dalykų? Ar čia kokių nors interesų pinklės?

V.Valiušaitis.  Žiniasklaida yra verslas, kuris pats kuria savo vartotoją. Žurnalistikos produkcija ilgainiui formuoja ir vartotojų skonį bei supratimą apie pačią žiniasklaidą. Lietuviams sunku įsivaizduoti, kad žiniasklaida gali būti ir kitokia, negu yra. Jie neturi pavyzdžių, neturi su kuo palyginti. Žmonės, kurie skaitė prieškario spaudą (ji buvo įdomesnė ir turiningesnė), jau mirę. Su sovietine spauda negalima lyginti, tai nebuvo žurnalistika klasikine prasme. Tik maža dalis gali skaityti užsienio kalbom. Tačiau kiek žmonių gali sau leisti mokėti 25-30 Lt už žurnalą ar 7-10 Lt už laikraštį? Be to, ten nėra Lietuvos aktualijų. Todėl užsienio spauda ar TV niekada nebus tikra alternatyva vietinei.

Grįžtu prie Sąjūdžio spaudos. Per dvidešimtmetį susiaurėjo tematinis laukas, daugelis visuomeninių temų tiesiog dingo iš viešosios erdvės. Ir tai ne vien žurnalistų „moralinių kategorijų“ dalykas. Ta problematika iškrito ir iš politinės apyvartos. Politinis tautos kūrimo procesas sustojo. Palyginkime, koks politikų žodynas buvo Atgimimo metu, kas jiems atrodė svarbu tada? „Su švaria sąžine, į švarią Lietuvą“, „Lietuvi, broli, kam leidi save nuodyti?“ Tokie skambėjo šūkiai. O dabar? Kas kalba apie švarią sąžinę ir švarią Lietuvą? Dabar tik „darom“.

Kai nėra politinių dominančių, kai tam tikros temos neįžodinamos politinėje plotmėje, jos dingsta ir iš žiniasklaidos akiračio. Tada natūraliai teminis laukas siaurėja. Keičiasi ir supratimas apie žiniasklaidos misiją. Lieka tik verslas.

S.Kairys.  Atgimimo metais buvo keliami egzistenciniai tautos ir visaverčio žmogaus išlikimo klausimai. Atrodytų, savaime suprantama, kad valstybės vyrai turėtų jaustis atsakingi už visuomenę, kuri jiems suteikia įgaliojimus. Kodėl taip nėra? Ar spauda nebuvo gana reikli, nereikalavo atsakomybės, ar, atvirkščiai, pakitęs politikų raiškos turinys privertė keistis ir spaudą?

V.Valiušaitis. Politinio proceso raida lėmė. Abu dalykai susiję. Politinis elitas ir žiniasklaida kuria viešojo diskurso lauką. Žiniasklaida lyg aidas atkartoja politikų tariamus žodžius. Kas politikams svarbu – matyti iš laikraščių. Kas nesvarbu – irgi matyti, apie tai nerašoma.

Tačiau jeigu apie ką nors nekalbama, tai nereiškia, kad to iš viso nėra. Greičiau priešingai. Tai tik rodo, kad visuomenės pajėgumas įvardyti problemas, jas viešai aptarti ir rasti išmintingus sprendimus yra ribotas. O viešosios erdvės intelektualinis lygis tiesiogiai siejasi ir su politinių sprendimų kokybe. Negalima tikėtis išmintingų, plačiosios visuomenės interesus atitinkančių politinių sprendimų, jeigu viešąją erdvę užgožia visai kiti dalykai.

Akivaizdu, kad viešosios erdvės intelektinė kartelė gana sparčiai žemėja. Atrodo, kad su kiekvienais Seimo rinkimais parlamento intelektinis potencialas mažėja. Politinė sistema, įskaitant ir žiniasklaidos veiksnį, veikia taip, kad ji nepajėgia iškelti reikiamo intelektinio potencialo į sprendimus priimančias grandis. Dalis politikų taikosi prie neaukšto žiniasklaidos lygio. Sutinka dalyvauti kvailiausiose TV šou laidose, leidžia iš savęs tyčiotis, kur jiems netiesiogine prasme spjaudoma į veidą, bet jie ten sėdi, šypsosi, džiaugiasi, kad matomi.

Ir štai šitokio mentaliteto žmonės priima sprendimus, kurie paskui laužo šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus ir likimus. Kam rūpi, kad ketvirtadalis tautos turėjo išsidanginti nežinia kur ir dar galo tam nematyti? Dvidešimt nepriklausomybės raidos metų, abipusė politinio elito ir žiniasklaidos sąveika atvedė į dabartinę situaciją.

Vakarų žiniasklaidoje dirbantys žurnalistai nėra doresni ar moraliai pranašesni. Tik ten veikia tokia teisinė reglamentacija, tokie žiniasklaidos kontrolės ir savikontrolės mechanizmai, kad elgtis nepadoriai ir neprofesionaliai paprasčiausiai neapsimoka.

S.Kairys.  Padorumo klausimas labai svarstytinas. Neretai jis suprantamas kaip tam tikras stygius savybių, leidžiančių „veikti apsukriai“...

V.Valiušaitis.  Nepadorumas susijęs su kita visuomenės rykšte – korupcija. O žiniasklaida, lygiai kaip ir verslas bei politika, irgi nėra visiškai laisva nuo korupcinių santykių. Žurnalistas yra veikiamas daugelio pagundų. Ir tai ne vien finansiniai klausimai. Korumpuojamasi tiek imant atlygį iš šalies, tiek ir panaudojant turimą tribūną tam tikrų asmenų ar jų grupių favoritizavimui, jų priešininkų - menkinimui ar net niekinimui ir daugeliu kitų aspektų, kurie žurnalistą ar žiniasklaidos priemonę įvelia į neskaidrius ir kompromituojančius santykius. Iš jų vėliau sunku pasitraukti.

Todėl sąžiningai žurnalistikai reikia ne tik stiprių asmenybių, bet taip pat ir aiškių žaidimo taisyklių, kurios gintų profesionalaus elgesio standartus, saugotų žurnalistą taip pat ir nuo vidinio spaudimo, jei jis leidėjų būtų verčiamas elgtis prieš savo įsitikinimus.

Sąžiningai vertinti net ir tuos pačius politikus nėra jau toks paprastas uždavinys, kaip gali atrodyti pasižiūrėjus kai kurias bulvarines TV laidas. Politikai irgi veikia didelių įtampų lauke, jų elgesio motyvacija ir sprendimai dažnai nėra tokie paprastai. Tai suprasti, įvertinti objektyvius ir subjektyvius veiksnius, ramiai paaiškinti ir pristatyti tai visuomenei yra profesionalaus apžvalgininko uždavinys.

O ką matome spaudoje? Yra žurnalistų, kurie ramiai, gana giliai ir brandžiai analizuoja politinės raiškos lauką. Bet vyrauja kraštutiniai vertinimai: dalykai supaprastinami ir sukarikatūrinami, nevengiama pagiežos, pykčio, demagogijos, pasityčiojimų. O konstruktyvių išvadų ir pasiūlymų nėra.

S.Kairys.  Tai parazitavimo atvejai, kai kito sąskaita iš tikrųjų kalbama apie save.

V.Valiušaitis.  Sutinku, kad kalbėdamas apie kitą daugiausiai pasakai apie save. Tačiau tie ultrakritiški, sakyčiau, desperatiški komentatoriai iš esmės lemia mūsų viešosios raiškos standartą: jie kviečiami į TV laidas, turi sąlygas plačiai reikštis, pagal jų užduodamą „kamertoną“ formuojasi viešosios raiškos kokybės standartas. Iš tiesų tai prastos kokybės žurnalistika, kreipianti visuomenę ne analitinio vertinimo, bet etikečių kabinėjimo ir desperatiško emocijų liejimo linkme.

O turėtų atsirasti bent viena žiniasklaidos priemonė, kuri duotų tikrą profesionalumo ir profesinės etikos standartą. Tokį vaidmenį, mano nuomone, galėtų ir turėtų atlikti Nacionalinis transliuotojas. Jis turėtų būti visuomenės interesų reiškėjas, turėtų tapti profesionalumo ir žurnalistikos kokybės etalonu. Aišku, pirmiausiai turėtų būti sutvarkytas finansavimas, valdymas, žurnalistams ten dirbti turėtų būti prestižo reikalas. Tada susitelktų geriausi savo srities profesionalai. Dabar to nėra. Nacionalinis transliuotojas ne vienu atveju orientuojasi į komercinių kanalų produkcijos lygį. Bet tai jau atskira tema.

S.Kairys.  Noromis nenormis tenka kalbėti apie dar vieną svarbų dalyką – apie asmenybę žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, Juozas Keliuotis. Tai buvo universalus, didžiai autoritetingas, išmintingas žmogus, laiku atsidūręs savo vietoje. Šiandien panašių asmenybių žurnalistikoje nelabai matome. Kodėl?

V.Valiušaitis.  Nesakyčiau, kad šiandien asmenybių žurnalistikoje nėra. Man buvo ir tebėra žurnalistinės raiškos pavyzdžiai Romas Sakadolskis, Kęstutis Girnius, Rolandas Barysas, kai kurie kiti. Ar visi tie žmonės šiandien tikrai savo vietose, galima svarstyti. Dėstyti studentams, žinoma, yra gera misija, tačiau žurnalistikos lauke dabar yra labai didelių uždavinių. Jų patirtis ir potencialas, mano nuomone, galėtų būtų ir plačiau panaudojama.

Dėl J.Keliuočio. Jis, žinoma, buvo unikali asmenybė. Bet tai turbūt ne vien asmenybės reikalas. Buvo ir visuomeninio supratimo jo užsibrėžtos misijos svarba. Jis ne vien leido žurnalą, bet aktyviai veikė ir visuomenėje: kūrė „Naujosios Romuvos“ klubus, telkė sąjūdį po visą Lietuvą, būrė rėmėjus. O kokius klausimus savo žurnale svarstė! Lietuvos elektrifikacija, švietimo, kultūros, mokslo reikalai, universiteto, akademinės problemos ir t.t. Dabar ministerijos su savo šimtus žmonių turinčiais aparatais neįstengia tokių klausimų išjudinti. Kadangi reikia ne biurokratizmo, reikia įsipareigojusių bendraminčių grupės, kurie iškeltų visuomeniškai reikšmingus uždavinius, o visuomenė tai atpažintų kaip racionalią, brangintiną, palaikytiną vertybę.

Valstybė šioje srityje politikos neturi, nesupranta žiniasklaidos visuomeninės svarbos. Nevalia šios srities palikti be valstybės dėmesio, be sudarytų palankių sąlygų laiduoti žiniasklaidos įvairovę ir minties laisvę. Kultūrinė žiniasklaida, aukštus profesinius standartus ir žurnalistinę etiką puoselėjanti, tautines ir pilietines problemas svarstanti bei analizuojanti spauda turėtų būti remiama ir palaikoma. Reikia taip pertvarkyti žiniasklaidos raiškos lauką taip, kad įsijungtų mechanizmai, skatinantys žiniasklaidą konkuruoti turiniu.

Buvo klaida pakelti žiniasklaidai mokesčius ir mėginti spausti ją ekonomiškai. Suskurdusi, ekonomiškai nepajėgi ir išmaldos laukianti spauda nesukurs laisvos visuomenės. Reikia galvoti apie laisvų žmonių visuomenę. Spauda turi būti laisva ir ekonomiškai nepriklausoma, santykiai su politikais turi būti orūs, dalykiški, bet ne familiarūs, ne kaip pono ir liokajaus, ne kaip reketininko ir reketuojamojo.

Yra kompleksas problemų, bet nėra nei kam, nei kada apie tai galvoti.

S.Kairys. O kaip skaitytojai, kaip auditorija?

V.Valiušaitis.  Auditorija emigruoja. Kaip žmonės emigruoja iš Lietuvos, taip skaitytojai, žiūrovai emigruoja ir iš lietuviškos spaudos, lietuviškos televizijos, iš lietuviško verbalinio raiškos lauko. Labiau išsilavinusi visuomenės dalis eina į kitakalbes televizijas, internetą, mažėja lietuviškos spaudos skaitomumas. Lietuvos laikraščių ir žurnalų tiražai yra panašūs į Estijos. Ką tai rodo? Tai rodo, kad esame trigubai mažiau skaitanti tauta. Prarandama skaitymo kultūra. Be abejo, veikia ir interneto, ir TV veiksniai. Bet ir Estijoje tie patys veikia. Jeigu mūsų didžiausio dienraščio tiražas teprilygsta didžiausio Islandijos dienraščio tiražui (dešimt kartų mažesnė valstybė), tai irgi, matyt, šį tą pasako tiek apie mūsų raštingumo bei skaitymo kultūros lygį, tiek apie žiniasklaidos turinį.

Ilgainiui netenkame labai svarbių kultūrinių parametrų. Ir tai negali neatsiliepti politiniams sprendimams.

S.Kairys.  Prarandame ir tai, kas visuomenę vienija, kas daro ją politine bendrija.

V.Valiušaitis.  Taip, teisingai. Tačiau tai – sisteminių, tarpusavyje susijusių ir nesprendžiamų problemų rezultatas. Negalima manyti, kad savanaudiškas elgesys, piktnaudžiavimas visuomenės pasitikėjimu, naudojimas visuomeninių pozicijų asmeniniams tikslams lieka be padarinių. Anksčiau ar vėliau tie padariniai išryškėja.

S.Kairys. Paskutinis klausimas: ar įmanomas naujas Sąjūdis, nauja atsinaujinimo banga? Turiu galvoje žiniasklaidos lauką.

V.Valiušaitis.  Viskas įmanoma. Reikia būrelio pasirengusių bendraminčių, kurie galvotų panašiai, kurie suprastų ir ieškotų ne asmeninio intereso trumpoje distancijoje, siektų greitai pralobti, bet kurie galvotų apie platesnius visuomeninius uždavinius. Visuomeninė pažanga ateina per pasišventimą, per žmonių įsipareigojimą bendresniam, kilnesniam tikslui. Pažvelkime į istoriją: tiek „Aušros“, tiek „Varpo“, tiek „Naujosios Romuvos“ sąjūdžiai prasidėjo nuo nedidelio būrelio bendraminčių, kurie matė visuomeninį nuosmukį ir buvo pasiryžę padėtį keisti. Materialinių turtų jie nesusikrovė. Užtat liko pamatai, į kuriuos remiasi kartų kartos. Aukšti tikslai gyvenimui suteikia prasmės. Dabar gi viską užgožia beprasmybė. Dėl ko gyventi? Tik dėl asmeninių interesų? Sąjūdis kėlė klausimą: būti ar pūti? Dabar ir vėl savotiškai pūvame.

S.Kairys.  Kalbate apie žurnalistų cechą?

V.Valiušaitis.  Ką reiškia cechas? Keletas žurnalistų gali būti stiprus „spiritus movens“, visuomenės „dvasia judintoja“. Turi būti tribūna, jai reikia visuomeninės atramos. Ja galėtų būti galbūt ir „Atgimimas“. Geras ženklas, geras vardas, graži, švari tradicija. Ir galite pradėti telkti bendruomenę. Šiandien, interneto laikais, galimybės didelės. Bet reikia žmonėms iš naujo susipažinti, atrasti vieniems kitus. Yra puikių žmonių. Ne visi išvažiavo. O net ir tie, kurie išvažiavo, pasiekiami. Neseniai viešėjau Kanadoje, sutikau jaunų žmonių, jau trečios kartos, puikiai kalbančių lietuviškai, norinčių grįžti į Lietuvą, dirbti čia, kurti savo kraštą. Tokių žmonių energiją reikia panaudoti, rasti būdus juos pasitelkti bendram reikalui. Užsienio reikalų ministerija kuria internetinį globalios Lietuvos projektą. Puiku, bet apie tai reikėtų galvoti visiems: kaip atrasti bendraminčius, kuriems Lietuva rūpi, kaip atrasti vieniems kitus tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Reikia kurti tikinčių Lietuvos ateitimi sąjūdį. Ir aš manau, kad tai yra įmanoma.

O žiniasklaida, laikraštis, yra ta platforma, kuri yra visa ko pradžia. Pirmiausia buvo žodis.

S.Kairys.  Viskas, čia dedu tašką.