Alfonsas Andriuškevičius. Vėlyvieji tekstai: [eilėraščiai, esė, vertimai]

Įžangoje minima, kad autorius šią knygą numato būsiant paskutinę, bet radijo laidai duotame interviu autorius išsitaria – savo paties nustebimui – jau po knygos atidavimo parašęs naujų esė.

Interviu Lietuvos radijo laidai „Ryto allegro“ apie „Vėlyvuosius tekstus“ autorius įvardijo, kad balto lapo tuštuma yra esmingas eilėraščio estetikos sandas. Trys dalys – kaip trys haiku eilutės. Jas galima būtų skaityti kaip savarankiškas. Juo labiau kad trečioji dalis – kinų ir japonų klasikų vertimai. Autoriaus poezija pilna vandens, oro ir dangaus spalvų, apgyventa augalijos ir paukščių, o virš šios gyvybės – plati panorama kosmoso, kurio įvaizdžiai vietomis gūdžiai poetiški („tyla audžia“, bet kitur šiuo kosmosu visai jaukiai keliaujama). Eilės trumpos, kai kur vos kelios eilutės ar posmas, kuriam leidžiama baigtis elipse, daugtaškiu. Esmingiausi motyvai – laikas ir akimirka, slinktys vienų kitais, virstančių pojūčių sluoksnių, asmens ribų, būties ir nebūties kaitaliojimosi. Esė seka tarsi atspėja, kas kristų į akį pirmą kartą susipažįstant su autoriaus poezija. Tekste „Sniegenos ir zylės“ atkuriama, kaip į pasakotojo gyvenimą atėjo esmingiausios spalvos – raudona, balta, juoda, žalia. Jų anamnezė veda per erotines scenas plokštelių laikais iki protėvių (raudona ir balta – kraujo ant sniego spalvos) ir žaidžiančios Galios aukštybėse. Savarankiškoje esė „Kaip mes susitikome“ plėtojama individualios ir rūšinės būties tapsmo laike tema. Santykio su mėnuliu anamnezę „Šventoji istorija mėnesienoje“ (apie M.Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ ir santykį su krikščionybe, pasirenkamas budizmas ir refleksija) seka pasivaikščiojimas per (Vilniaus) Jeruzalę“ (p. 101). Interviu į beveik nerimastingą žurnalistės klausimą, ar etiška estetizuoti etiškai nepageidaujamus dalykus, autorius tvirtai atsako teigdamas Grožio ir Gėrio sričių atsietinumą. Bet „Sniegenos ir zylės“ baigiasi patikinimu, kad „Žaidžiančioji Galia – štai tikroji estetė“ (p. 88). Taigi menininkas gali įtraukti į kūrinį bet kokį turinį, nes Grožio principas tiesiog yra pasaulio transcendentinis Pradas. Esė „Rudeninis pasivaikščiojimas“ parašyta antruoju asmeniu ir liepiamąja nuosaka. Tai – instrukcija dzenbudistinei pasivaikščiojimo meditacijai. Jos skaitytojas galėtų išmokti iš šios esė ir bandyti praktikuoti. „Regi tik formas. Arba: prieš akis stamboki, pasispalvinę, pastėrę, išmušti stačiakampėm dėmėm geometriniai, sakytum, kūnai. O galvon nė topt [...]: čia namai. [...] Jautiesi, lyg būtum atsidūręs kažin kokioj proproprotėvynėj“ (p. 123) – skamba ne kaip iš antrų lūpų. Tačiau čia ir baigiasi tiesioginė Rytų recepcija. Reikia pasakyti, kad tie motyvai gana neįkyrūs – gal netgi norėtųsi, kad autorius detaliau papasakotų, kaip to mokėsi, ypač jei Rytai „įsisavinti“ dar sovietmečiu. Tačiau A.Andriuškevičius, kaip tikras estetas, susilaiko. Jis net puse lūpų racionalizuoja karmą (p. 94). Ji – tiesiog priežastingumas, o ne egzotiškos reinkarnacijų istorijos. Paliekant kiek nuošalyje budizmo mistiką, sava skaitytojui tampa Rytų jausena, atmosfera.

Knyga būtų vertinga vien dėl kinų ir japonų klasikų – trečiosios dalies. Autoriaus pasirinkimą to neslepiant publikuoti vertimus ne iš originalo kalbos (ir kritiką dėl to, kad kartais „verčiama“ ir iš kalbų, kurių vertėjas žinomai nemoka), – šį retą pasipriešinimą originalo kalbos fetišizavimui reikia įvertinti. (Palyginkime G.Kazlauskaitės prisipažinimą, kad J.Joyce’o „Ulisas“ buvo išstudijuotas gerokai prieš pasirodant lietuviškam vertimui, ir ji bemaž nusivylė, kad detaliai išmano klasikinę knygą jos neskaičiusi ir negali atrasti nieko nauja.) Jei vertėjas, šiaip ne taip, išmoktų egzotišką kalbą dėl iš įvairių vertimų iki skausmo pažįstamų eilių, jis jose veikiausiai neatrastų nieko nauja. Iš didelio kieno nors kūrybinio palikimo sudarant rinktinę, ima kalbėti tarpai tarp tekstų. Tenka parinkti vienus tekstus vietoj kitų ir parinkti rakursą ar, kaip sako fenomenologai, profilį, vieną iš galimų. Palyginti su 1999 m. haiku rinktine „Drugelis sniege“ (iš japonų k. vertė J.Dumčius), krenta į akis, kad pačios Rytų poezijos klasikų asmenybės dėl tekstų parinkimo yra labai skirtingos, monumentalios. Svarbu, kad A.Andriuškevičius, mėgstantis japonų poeziją ir mokantis ją lietuviškai prakalbinti, nė nemėgina paviršutiniškai pritempti lietuviškų haiku prie 5–7–5 skiemenų sekos. Šios schemos fetišizavimas trukdė įminti japonų žanro estetiką kad ir rinkinyje „Haiku Vilniui“. Taigi pateikti vertimai turėtų būti gaivaus ir blaivaus vėjo gūsis šio žanro gerbėjams.

Vilnius: Apostrofa, 2010