Alfonsas Andriuškevičius. Vėlyvieji tekstai. Eilės, esė, vertimai(3)
Alyvos kvepėjo trumpai, ir jų kvapo tebūtų pakakę vienam trumpučiukam eilėraščiui. Metafizika. Tarp absurdo ir banalybės.
Net su transcendencijos dvelksmu, kurį pajuto L.Jonušys tardamas žodį jau per A.A. 11–os knygos pristatymą. Kai nuskambėjo paties autoriaus cituotas ilgesys alyvoms, meilė F.G.Lorcai ir jo ispaniškų eilių monumentalumui. Tačiau griežtai „ne mocartams ir haidnams“, kurių – prisipažino autorius – nemėgstąs, o vietoj jų klausąs Vivaldi. Dažnam geriau žinomas kaip „dailės kritikas“, šįkart A.A. save pristatė: „Aš – Poetas.“ Galbūt įkvėptas nerimo, „kad tai bus paskutinė mano knyga“? Kiekvieną kartą smalsaudama atrasti ir išgirsti kur nors knygyne atsiverčiu vis naują dailės kritiko (atsiprašau, poeto) A.A. knygelę. Kartais užuodžiu žaidžiant nuobodulį arba iš nuobodulio. Turbūt stokoju studentiškai naivaus susižavėjimo ir neriboto svaigulio banalybei (kai ieškai dailės kritikos ar/ir poezijos). Turiu dar vieną rimtą ydą – gyvų LT kaimynų biografiniai esė gerokai trikdo, tarsi apatiniai ant skalbinių virvelių. Tebūnie tai itin asmeniškos netektys. Šią žalią storą knygą verta atsiversti ir savaip atrasti flirto sankaupą. Tarp transcendentaliai poetinių alyvų ir autobiografiškai eseistinių draugų. Keliaujant per visatą. Flirtas su A.Sverdiolu apie melą, su Pauliumi – apie knygas, su V.Skripka – apie protagonistą... Ir nesiraukykite atradę „vertimų vertimus“, kaip atvirai nurodo autorius. „Be menkiausio sąžinės graužimo pateikiu Rytų poezijos vertimus iš anglų kalbos.“ Be nuorodų, iš kokių knygų ir kieno vertimai. Tebūnie tai irgi flirtas. Arba dvelksmas. Visatos nuobodulio. Su sentimentais H.Radauskui ir R.Frostui. Ekshibicionizmą nukiškime į spintą. Ir mimezę. Ir tuštybę. Ir puikybę. O atidieji mocartams ir haidnams bus apdovanoti, atradę žalios knygos vėlyvųjų tekstų „trijų dalių“ priklausomybę. Lietuviškų eilių mimezę iš Rytų haiku, o jau šių verstinių tomelių vieną kitą autorių nurodys autobiografiniai esė. Taigi žalia knyga – vienuolikta ir jubiliejinė. „Jau vasara tirpsta, jau darosi cukrus rudens...“ Vis dėlto jau po 70–mečio fundamentaliau skambėtų Dvylikta. Tad lauksiu. Vėl šališkai. Vėl skeptiškai. Kuriai patinka mocartai ir haidnai, o labiausiai – J.S.Bachas. Vivaldžių kartais paklausau, kaip fono... Bet lauksiu, kad sužinočiau, kur „pastaraisiais metais dar vos vos pasistūmėta“, kaip sako autorius.
Vilnius: Apostrofa, 2010
