Allen Ginsberg. Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai
Allenas Ginsbergas kaip koks netikėtas pavasario lietus ar žaibas Vilniaus knygų mugėje sužaižaravo ryškiausiomis spalvomis, emocijomis ir technologijomis. Iki tol turbūt tik nedidelei daliai lietuvių žinotas poetas po knygos pristatymo liaudžiai tapo savas, ir nors prie buteliuko jį pasivadink!
Negana to, kad prisirinko pilnutėlė konferencijų salė, negana to, kad Alleno eiles skaitė abu jo vertėjai (Marius Burokas ir Kasparas Pocius), sukėlę lavinas plojimų ir prikėlę net lavonus – tokius kaip aš, negana to, kad „Kitų knygų“ leidėjas Gediminas Baranauskas su džiaugsmingu grauduliu pristatinėjo kone visame pasaulyje garbinamą žymųjį žyduką bytniką, dar ir Rolandas Rastauskas, įrašytas kokio nors tipo skaitmenine kamera, per projektorių dalijosi tikrų tikriausiais prisiminimais ir net pokalbių nuotrupomis su jau garsiuoju pederastu, mūsų Allenu.
Allenas Ginsbergas – Amerikos poetas, beat generation kartos atstovas, savo tekstais nėra labai panašus į tipinį bytniką. Jo kūriniai kiek platesni, flirtuojantys su dzen ir dzen dzen, būtimi ir neregystėmis, juose gali rasti pranašystes ir savigraužos strofas, Biblijos, kitų religinių tekstų interpretacijas, kurias, teisybės dėlei, drožė kas tik netingėjo.
[...] Aš esu aš, senas Tėvas Žuviaakis, kuris sutvėriau vandenyną, manojoj ausy sliekas, aplinkui medį sukas žaltys,
Sėdžiu išmintingam ąžuole ir slepiuosi rožėj, žinau, jei nenumirsiu – nepabusiu,
ateikit, kūnai, pas mane, ateikit, pranašystės, pas mane, ateikit, visos nuojautos, ateikite, dvasios ir vizijos,
Aš suvokiu viską, aš mirsiu nuo vėžio, amžiams gulsiuos į karstą, akį užmerksiu, išnyksiu,
Virstu į sniegą žiemą, sukuos per lietų dideliam rate, stebiu besidulkinančius
ir jų konvulsijas[...] (p. 84, „Pabaiga“)
Nuolatos tekstuose tai tiesiogiai, tai atspindžiais atsirandantys kiti didieji bytnikai, t. y. Jackas Kerouackas, Williamas Burroughsas, reflektuoja autoriaus prisirišimą prie savo draugų ir bendraminčių, galima sakyti, taip nebyliai? perduodamas Alleno Ginsbergo vidinis socialumas ir meilės sklidina taurė, visuomet dosniai dalijusis gėrimu su kitais. Čia galima prisiminti ir Ginsbergo laiškus Burroughsui, kuriuose aprašomos kančios ir dvejonės dėl meilės vyrams („Jei noriu giminę pratęst / teks pripažinti moteris / bučiuot jų krūtis, pripažint / keistas plaukuotas lūpas už / sėdmenų [...]“ (p. 85, „Šiai gyvybės formai reikalingas seksas“)), prašoma patarimų. Prie viso šio šerbeto dar pridėję poeto motinos psichinę ligą, gausime romantišką nepritapėlį, apeliuojantį į prarastosios kartos metrus, besispjaudantį kraujuojančia ugnim ir, žinoma, kovojantį su neteisybe Žemėje, kurią dažniausiai sėja Valstijos:
Amerika atidaviau tau viską ir dabar aš niekas.
Amerika du doleriai ir dvidešimt septyni centai 1956-ųjų sausio 17-ąją.
Aš neapkenčiu savo minčių.
Amerika kada nutrauksime žmonijos karą?
Užsipisk su savo atomine bomba.
Man negera nekvaršink man galvos.
Kol nepradėsiu sveikai galvoti eilėraščio neparašysiu.
Amerika kada tu būsi angeliška?
Kada drabužius nusimesi?
Kada pažvelgsi į save iš kapo?
Kada tapsi verta milijono savųjų trockistų?
Amerika kodėl paplūdo ašaromis tavo bibliotekos?
Amerika kada nusiųsi savo kiaušinių Indijai?
Vemti verčia nuo idiotiškų tavo reikalavimų.
Kada galėsiu nueiti į prekybcentrį ir apsipirkti už gražias akis?
Amerika galų gale vien tik tu ir aš esam tobuli, o ne kitas pasaulis.
Man per sunku su tavo mechanizmais.
Tu privertei mane siekti šventumo.[...] (p. 32, „Amerika“)
Allenas Ginsbergas – tai egzorcistas, išvarinėjantis velnius, besisukiojančius aplink Molocho pavidalais, savąja dieviška kūrėjo sėkla šventinantis juos, sakydamas: „Pasaulyje, kurį Jis sukūrė pagal savo valią Palaimintas Pašlovintas / Pagarbintas Išaukštintas Pagirtas jo šventas vardas Tebūnie Jis palaimintas! Niuarko namuose tebūnie Jis pašlovintas! Beprotnamyje tebūnie Jis pašlovintas! Mirties namuose tebūnie Jis pašlovintas!“ […] (p. 77, „Giessmmė“)
Negalėčiau sakyti, kad visi knygoje „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ išversti eilėraščiai turi sprogstamąją galią, tokią, kokia užkoduota tame pačiam „Staugsme“ – neįtikėtinai stipriame kapitalizmo ir konformizmo žaginimo manifeste. Vienaip ar kitaip, Ginsbergo skaitymas yra vienpusiškai naudingas, kadangi čia gali užpildyti istorijos-amerikologijos spragas, gali rasti atsakymų į iškilusius klausimus ar tiesiog psichodeliškai nusiraminti, ko pats Allenas Ginsbergas, kovotojas ir amžinas nepritapėlis, nežinia, ar siekė.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas, Kasparas Pocius. Kaunas: Kitos knygos, 2011
