Andrius Jakučiūnas. Lalagė

„Ilgainiui supratau, kad skaitytojas, įveikęs pirmąją baimę, kuri ištinka kūrinyje neradus pastraipų, jį puikiausiai perskaitys. Bent man atrodo, kad sugebėjau romano personažo monologą padaryti gana nenuobodų ir ganėtinai klampų, jog skaitytojas išlaikytų dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Šiuo požiūriu romanas gali varžytis su griežtai siužetiniais kūriniais, nes jame yra labai daug dvasios ir metafizinio veiksmo, iškalbingų detalių. Visa tai, manyčiau, kompensuoja siužeto, kurio aš specialiai vengiau, stygių“, – kalbėjo autorius 2007 m. „Lietuvos ryto“ priedui „Mūzų malūnas“, ne tik pateikdamas autorecenziją, bet ir, matyt, glaustai reziumuodamas reikalavimus, keliamus tekstui jo paties meninės sąžinės. Stilius turi būti toks „klampus“ ir įprasta, ir gerąja prasme, kad knyga įtrauktų nuo pradžios iki pabaigos, nors sąmoningai ir programiškai atsisakoma siužeto arba jo ribos kvestionuojamos ir trinamos.

„Iškalbingos detalės“ yra tai, kas atgaivina gerą verlibrą, kai kalbos sraute pavieniai žodžių junginiai autoriaus pastangomis įgyja būtišką krūvį ir ima skirtis nuo kitų taip, kaip, pasak hermeneutikos tėvo H.G.Gadamerio, auksinė moneta skiriasi nuo banke gulinčio, tam tikram aukso kiekiui tik atstovaujančio, popierinio banknoto.

2007–aisiais A.Jakučiūnas išsakė dvasinius orientyrus, kuriuos atpažįstame naujojoje knygoje „Lalagė“. Tačiau, kaip teigia L.Laurušaitė, kiekviena A.Jakučiūno knyga yra kitokia. Stebina autoriaus sugebėjimas kas kartą vis iš naujo atsakyti į kritikams teisėtai kylantį klausimą, kur link toliau eiti.

„Servijaus Galo užrašai“ buvo antikinio romano stilizacija su patraukliu siužetu, o „Tėvynė“ – sąmonės srauto technika sukurtas portretas, sugniužęs po geismui ar skausmui prilygstančių kasdienių patirčių ir škėmiškai neurasteniškas (autorius sąmoningai pasirinko pašalinti iš teksto alkoholizmo motyvą).

Laukiant naujo A.Jakučiūno teksto, galima buvo tikėtis nenusakomo žanro. Autorius, gal šiek tiek flirtuodamas su literatūrologijos sugadinta auditorija, apibūdina knygą kaip apsakymų vainiką. Aliuzija – į tikrą žanrą, sonetų vainiką, lietuviškai atskleistą, pvz., A.A.Jonyno.

Nepasiduodant šiai žaismei, knygą tektų apibūdinti kaip iš sąlygiškai savarankiškų dalių sudarytą romaną. Jo veiksmas efemeriškas, nes siužetą sudaro teksto, kuriame esti herojai, autorius, galop skaitytojas, tapsmas. A.Jakučiūnas tarytum įgyvendino postmodernizmo postulatą „nieko nėra anapus teksto“. Pasakotojas yra pasakojamo, tariamo, mąstomo teksto autorius name su sodu, lyg tyčia stilizuotu. „Tarnės“, sadomazochistinio geismo objekto, ir kitų tarnų figūros tuojau pat patenka į sudėtingą dialektiką ir užpildo erdvę šalia pasakotojo – sociumą. Patirtys, galios santykių modalumai pernelyg tiksliai aprašomi, kad būtų įmanoma atsiriboti nuo pasakojimo apsisprendžiant, jog tai – pavienio asmens, o ne bendras reikalas. Galop skaitytojas apmąstomas kaip vienas iš personažų. Tai turbūt įmanoma tik tokia į fenomenologinę eseistiką persiliejančia pasakojimo technika. Vienas „Lalagės“ įsidėmėtinų bruožų tas, kad, atsisakius kurti fiktyvią teksto tikrovę, plėtojamas ne manieringas lengvumas ar ironija, o sunkiai pakeliamas ir stebėtinai įvairiapusis emocinis intensyvumas. Jį kuria tai, kaip nuosekliai renkamasi kurti fenomenologinius aprašus konkrečių žmogaus patirčių, į kurias pirmiausiai įeina pats meninio teksto kūrimas. Stebina, kad autorius susidoroja su sąvokomis.

Literatūra yra iš tiesų savimi, kai ji turi dantis. Šia prasme pilietiškas recenzentas „Castor & Pollux“, 2008–aisiais sukritikavęs „Tėvynę“, kaip atomizuotos buržujaus sąmonės vaizdą ir išraišką, buvo teisus, bet tik teoriškai. Nei jis, nei R.Šerelytė, recenzijoje kurioziškai pageidavusi, kad pasakotojas gautų nuo žmonos per galvą tenai sušmėžuojančiu plaktuku, nepripažino demaskuojančios tokio pasakojimo galios. Tai veikiau patvirtina, kad įvykdyta transgresija mene – tikra, o ne sąlygiška, ne leidžianti skaitytojui ją prisijaukinti mėgaujantis jos perdėtu intensyvumu. Pastaruoju keliu eina, pvz., J.Tumasonytė ir gal dar ne vienas autorius, nesivarginantis savo tekstų atiduoti literatūros „esteblišmentui“ ir vargti su „pirmosiomis knygomis“.

Bet A.Jakučiūnas kažkur savo intelektualinėje biografijoje atrado, kas yra tikra demaskuojanti transgresija, ir nuo 2007–ųjų nepakeitė krypties – pajėgti šokiruoti postpostpostmodernų skaitytoją–kritiką fenomenologiniu patirčių aprašymų preciziškumu. To rezultatas – knyga, recenzentų vengsima taip pat ir dėl to, kad sunku pasakyti apie A.Jakučiūno tekstus ką nors, ko jis pats apie juos (ir tekstus apskritai) nebūtų pagalvojęs ir to parašęs ar pasakęs. Kaip rašytojas, norintis būti aprašytas tik pats savęs.

Vilnius: Tyto alba, 2011.