Andrius Užkalnis. Kelionių istorijos

„Turiu begales turistinių vadovų, kuriuos skaitau per pusryčius, vakarienę ir [...] prieš užmigdamas.“ (p. 264). Veikiausiai tai jų standartas, nors A.Užkalnio apetitas ir nesumeluotas. Bet knygoje valgymas funkcionalus. Visų pirma kaip teksto organizavimo strategija: „Vienas geriausių būdų pažinti šalį – pasidomėti jos virtuve: ji paprastai atspindi ir šalies istoriją, ir geografiją, ir ekonomiką, ir šeimos įpročius.“ Šalia to pasakotojo ėdrumas leidžia jam tapti „savu“, žmogišku, neturinčiu aukštesnių inspiracijų tariamai implikuojamos puikybės, – tai atleidžia jo „pasipūtimą“, sudarantį šios asmenybės „brendą“, ir atpalaiduoja nuo „kaltės jausmo“, kuriuo, kaip A.Užkalnis įkyriai tikina, negaluoja Vakarai.

Tai ir sąmoningai prisiimta poza, prisodrinanti diskursą pantagriuelišku entuziazmu „išstumti“ iš apžioto akiračio viską, kas „dvasinga“. Yra ir kitoks keliautojo tipas, lietuvių skaitytojui pažįstamas iš J.Ivanauskaitės kūrybos, o aptinkamas besisvečiuojantis ne tik Tibete, bet ir A.Užkalnio aplankytoje Indijoje. Esė apie ją yra ir ataskaita apie New Age idėjų recepciją Tarybų Lietuvoje, ir kartu su kitais šio pobūdžio pasažais sudaro vertingąją knygos dalį; tai ir nedidelis traktatas apie tai, kodėl tai blogai, klaidinga. Iš esmės autorius sako, kad dvasingumo paieškos Rytuose – tai blogai pasirinktas, nepakankamas, nenuoseklus antikomunizmas, bailesnė kovos su komunizmo ideologija forma. Vis dėlto čia reikia matyti kitokį santykį su pasirinkta šalimi, nei propaguojamas A.Užkalnio – santykį, kurį rinkosi ir rekomendavo, pvz., H.Hesse. Su šalimi ir jos žmonėmis jame stengiamasi susipažinti ir kitais būdais, nei vartojant jų paslaugas. Skiriasi ir tikslai. Apskritai ar nėra taip, kad turistas – tai grynasis vartotojas, neturintis kito tikslo, be veiksmingo sukauptų pinigų iššvaistymo kuo didesniam malonumui, be jokios tolesnės investicijos. Jis ima gėrybes tik turėdamas tikslą suvartoti, kad ir ką kalbėtų apie įspūdį, kelionių ilgesį ir pan. Aistringų prakalbų apie amerikietišką svajonę autorius A.Užkalnis pateikia skaitytojui save, pasakotoją–turistą, būtent kaip natūralų kapitalistinio gyvenimo būdo simbolį, kurį taip šlovina dalyje apie Ameriką. Skaitant kilo mintis, kad tik „homo sovieticus“ gali rimtai traktuoti kapitalistinę antžmogio etiką ir „American dream“ bei ugningai liaupsinti šiuos dalykus, kai patys amerikiečiai nori Volstryto bastilijos plytų.

Taigi kitokį keliautoją A.Užkalnis stengiasi pagal galimybes sumenkinti, o susidūręs su alternatyviu kelionių vadovu ir nuosekliai sumaišo su žemėmis. „Turiniu ir forma, – rašo jis atsiliepdamas apie Deannos Swaney įspūdžius iš Islandijos, – knyga priminė išprotėjusius pamfletus, kuriuos devintojo dešimtmečio pabaigoje Maskvoje prie metro stočių pardavinėjo savamoksliai filosofai ir revoliucionieriai.“ (p. 223) Matyt, tokie žmonės kaip recenzentas. Autorei kliūva už viską, ne tik už prioritetą pigiam alkoholiui: ji gyvena Aliaskoje, kurioje nepasitaiko išties nemalonių jaunųjų kapitalistų, ir nuotraukoje jos šukuosena bei plaukų žilumas atitinka jos stereotipą. Ir šypsena, jinai „apsipūtus“, turbūt geranoriška. A.Užkalniui nepatinka kairieji. Buvę, esami, potencialūs. Norėtųsi sakyti, kad jis nekenčia kairumo patologiškai, bet tai būtų nelabai dora, nes A.Užkalnio piešiamas LTSR buities vaizdas įtikina, kaip ir ataskaita apie žmogaus joje mąstymo struktūrą (esė apie Vilnių). Rinktis kapitalizmą, nes kadaise apie jį svajota! Pirmyn į šokių dešimtukus! Nepaisant sąnaudų, tiesos ir to fakto, kad likęs pasaulis bando šį gėrį nors pristabdyti. Nepaisant to, kaip labai virš jo lėkšto paviršiaus nieko nėra. O gal autorius vis dėlto mato ten kokią aukštesnę perspektyvą?

Kelionių vadovai yra jo antrojo tikėjimo šventieji raštai (p. 219). Matant, kaip nuosekliai jis iš savo turistinio pasaulio šalina visokias dvasines aspiracijas, kyla klausimas, kokia pirmoji. Turbūt turėta galvoje krikščionybė, nors pagal Nidos bažnytėlės aprašymą tai banali šliogeriška „filotopija“ (p. 190). Kita vertus, jis išduoda mums vieną tikrai lietuviškai katalikišką bruožą: Japonijos šinto šventyklėlėje neleidžia dukrai skimbtelti turistams prieinamo gongo, nes, o ką gali žinot, ką tai reiškia (p. 255). Prietaringumas, pardon, pagarbos santykis, čia tikrai katalikiškas. Kokia yra ši jausena, atskleidžia dar kita citata. Afrikiečių „kalbantis būgnas“ yra bene vienintelis jam be išlygų ir pozos patinkantis dalykas. „Ir būgnai prabyla žmogaus balsu, kartais lyg žiaukčiodami, lyg mikčiodami, ir šen bei ten akimirkomis girdžiu garsų, skardų nepažįstamos – bet aiškiai žmogiškos – kalbos garsą.“ (p. 30). Tai ir yra adekvačiausia šio gyvenimo būdo recenzija. Jei būtų klausomasi ir pačių žodžių, šypsena imtų atrodyti „apsipūtusi“, o į galvą pradėtų brautis, o gal ją pasiektų mintys apie Aliaską.

Vilnius: Baltos lankos, 2010.