Bohdan Slawinski. Tiramisu karalienė

Čia pasakos tampa realybe, gyvieji egzistuoja kartu su mirusiaisiais, į dienos šviesą išvelkami patys gėdingiausi troškimai. Jaunuolis ir subrendusi moteris, jis – itin jautrus doktorantas, ji – graži, ištekėjusi moteris, radijo laidų direktorė. Julija nuolatos vilioja jaunąjį meilužį pažadais apie bendrą gyvenimą, puikiai žinodama, kad jos vyras – stambios korporacijos direktorius – niekada nesutiks skirtis, o ir pati moteris kažin ar norėtų atsisakyti prabangaus gyvenimo. Juk ji – vyro verslo planų „dailus ornamentas“, pavyzdinga žmona ir motina. Tačiau ateina diena, kai dovanos, kuriomis ją nuolatos apipila vyras, nebeišgali „užlopyti“ tuštumos širdyje, ji trokšta nuoširdaus jausmo ir puikiai suvokia, kad tai, ko gero, paskutinė proga gyventi su žmogumi, kuris myli tave visa širdimi.

Šis romanas – anaiptol ne sentimentali meilės istorija. Jis puikiai iliustruoja šiuolaikinės visuomenės dvasinę būseną, jis parodo tarp turgaus, prabangių etikečių, kainų ir pozų užspiestą žmogų – žmogų, kuris turi galimybę nugyventi gražų, tikrą gyvenimą, bet nesugeba atsisakyti komerciniams žurnalams būdingo blizgesio ir eina pačiu tragiškiausiu keliu.

„Tiramisu karalienė“ buvo nominuota svarbiausiam Lenkijos – „Nikės“ – apdovanojimui.

Bohdanas Slawinskis (g. 1970) – populiarus šiuolaikinis lenkų rašytojas, poetas.

***

Kiek Julijos balse buvo atsiveriančių dekoltė, kojos ant kojos perkėlimų, kai šiugžda kojinės, kiek „ach“ ir „och“. Akimirkai mandagiai atsiprašo, sekundėlę, kažkas jai skambina, trukdo, privalo šį tą nurodyti fone vis pritariančiai, patvirtinančiai asistentei. Kalbamės tarsi kontrapunktu, tai „Hände hoch!“ ir asistentė kruvina krenta ant žemės, tai saldus Julijos šnabždesys:

– Nemanai, kad jai pravers gera mokykla?

Lengvai su ja sutinku, dar mėginu būti protingas, bet vis sunkiau man sekasi. Jau tik klausausi jos, jaučiu, kaip suteka per ausis tiesiai į širdį. Garsai, kuriuos ji skleidžia iš studijos, – tai besirąžanti katė, norinti, kad būtų paglostyta, jos kailiukas blizga po delnu. Gal dar kaip nors galėčiau apsiginti su literatūros druska, pašlakstyti šventuoju citatų vandeniu, bet jau neturiu jėgų. Ji buvo alyvų šakelė, jokių įtarimų, stovėjo švariame šaltinyje, stiklainyje, aš norėjau glamonėti kvapnius žiedlapius, šlovinti slenkančius rasos lašus, pasinerti į juos ir išgerti iki dugno. Citatos lūžinėjo mano rankose, rūdimis apsinešė, kas gi aš buvau?

Pradėjo skambinti reguliariai, klausinėjo apie kitas knygas, apie „stiprias moteris“, derino faktus, tvarkė medžiagą, ruošė bryfus1 ir, kaip visada, kažkur fone, tarsi tarp įrašo ir lūpų, vaikė savo asistentę. O aš jau laukiau jos skambučių, užburtas, ausimi šildydamas ragelį, lizdą susisukęs tame besiliejančiame, nugludintame, tirštame balse. Ak, tie jos liežuvio caktelėjimai, tie jautrūs šlamesiukai, žodeliai, jos lūpose įgaunantys netikėtų pakilių prasmių. Ir nuskridau, ji buvo mano gotika, dangų siekianti „Notre Dame“ katedra.

Man nerūpėjo jos pamatai – pasakė, kad turi dukrą ir vyrą, kažkokį Olegą Peterseną, milžiniškos korporacijos prezidentą. O juk aš esu tik vargšas, „chaltūras“ gaudantis doktorantas, kartais ką nors išverčiantis, suorganizuojantis kokią nors konferenciją apie jaunųjų prozą ar lingvistinei poezijai skirtą projektą. Dėl jos galėčiau būti kad ir varlių pjaustytojas – literatūra tokia slidi ir šalta. Kuklus doktorantas, kuris, užuot gyvenęs, iki ausų pasinėręs į tekstus. Bet mąstykime protingai, moksliškai, kaip isterijos tyrinėtojai, koncentracijos lagerių ir muilo idėjos kūrėjai, kaip ulonai, kurie „grįžk pabučiuok“, po daugelio metų, suvargę, savo mylimą – jiems nesant armijų aplankytą – skaisčią tarsi madoną atrado. Juk tai tik tikėjimo klausimas – jeigu tik būsiu ištvermingas, jeigu tik neišsigąsiu, gal palenksiu ją į savo pusę?

Pasiūliau jai kartu parengti knygą, skirtą sėkmingą karjerą padariusioms moterims. Ne bet kokią karjerą – svaiginančią. Mano sumanymas jai pasirodė labai įdomus, pasakė: „Tai puiki tema.“ Užsiminė, kad nors ir netrūko jos gyvenime visokiausių įmantrių kliūčių, ji dirbo su savimi labai nuoširdžiai ir su geležiniu užsispyrimu. Viską pati: vaikas, namai, karjera. Bet, stengdamasi būti tobula, nepamiršo jautrumo, rūpestingumo ir švelnumo. Ar galėčiau ja netikėti? Ji buvo saldybės ir plieno lydinys, šarvais apkaustytas šokoladas, jos balsas vinguriavo, lankstėsi, toks kvapnus ir egzotiškas. Dieve, kokia ji turėjo būti graži.

Galų gale susitikome aptarti projekto. Grožis derėjo prie jos gerklinio murkavimo. Ji švytėjo pasitikėjimu savimi, dvelkė cinamonu ir labai gerais kvepalais. Jai galėjo būti keturiasdešimt, iš bėdos tiko man į motinas, bet man tai visiškai netrukdė. Jei kas nors būtų pasakęs, kad ji puikiai „susitvarkiusi“, – būčiau iškvietęs dvikovon, ji tiesiog buvo graži. Stebuklingai užglaisčiusi vos matomus irimo pėdsakus, ir todėl man atrodė dar labiau gundanti. Subrendusi, savo švelnumą ir jautrumą puoselėjanti moteris, joje štai pastebiu jaudinančius rūdžių šlakelius. Gal nubudo manyje kokia nors vaikystės nostalgija – moteris, sugebanti pasipriešinti plėšriai aplinkai, kartu švelni ir protinga meilužė, parodysianti geriausią kelią per gyvenimą.

Ir klausiausi Julijos užmiršęs viską, prisisiurbiau žvilgsniu prie jos kaip sraigė, o ji kalbėjo ir kalbėjo. Lūpos bangavo, putlios, slidžios, Chanel „Rouge allure frivole“, blizgantys dantys liudijo septintą puikios sveikatos požymį, vokai virpėjo, nepavargdami tepliojo ant ragenų riebalinį skystį, plazdėjo trigubos tamsios „Lancome Hypnose“ padažytos blakstienos, o kai įsijautusi pasakojo apie karjeros moteris, jos plaukai skimbčiojo kaip princesės, o juk princesių plaukai, kai jos šukuojasi, kai savo auksinėmis šukomis braukia, kartais nulūžta, nukrenta ir skimbteli.

Ką valgėme, tiesą sakant, nepamenu – Julija sugėrė visą mano dėmesį. Tarsi nenorom atsiverdavo jos lūpos, jų link nešė ant šakutės turbūt kažkokias plaukuotas daržoves, nes pareiškė, kad gyvūnai irgi turi sielas ir ta siela tūno netgi krevetėje, austrėje, kuri skani kaip „pamamą“, penktasis skonis, „geras, sodrus, mėsinis“.

– Nepamiršk gyvūnų, Petriuk, atsimink samsarą. Ar sakiau tau kada nors, kad planuoju pavasarį aplankyti Tibetą?

Neslėpė savo nusivylimo, kad esu toks jaunas, bet lengvai visa tai užglaistė švelniai lesiodama iš lėkštės, skimbčiodama įrankiais ir „oriniais“ žodžiais. Ir jau ėmėmės garsių moterų: aktorės, rašytojos, žurnalistės, ponios generalinės direktorės, ponios dievaitės, dieviškos ponios, stebuklingos, šviesios ir protingos. Trigubai įtikėjau, kad tai puiki tema! Ji kalba, aš klausau, linkčioju galva, primerkiu akis, esu kuklus ir nepatyręs, mėginu būti „tuščias ir stebinantis“, bet vietoj hansei2 pasiekiu būvį:

– Kokia tu graži.

Ir jau svajoju, kad taip tą ant jos kūno išsisėjusį cinamoną nubučiuoti. O Julija tarp savo daržovių kąsnių skelbia moterų triumfą. Sako: jautrumas, „freedom“, moterų situacija Artimuosiuose Rytuose, čadros ir burkos, intelektinė ir fizinė moterų persvara, gimdymai, krūties ir gimdos kaklelio vėžys. Žodžiai, kuriems ji diriguoja pertraukose tarp valgymo, jos delno dėka suka ratus kaip paukščiai, suka ir lesinėja. Nuolankiai kenčiu už žmonas mušančius vyrus, už „vaikinukai, mums reikalingi paukščiukai“, už manifų3 gausumą, už „gender studies“4 kritikus, o labiausiai už patinus, kuriems atrodo, kad jie su savo reikalais gali lakstyti po visą pasaulį, kai jų žmona kasdien atsikėlusi veda dukrą į darželį. Sako aistringai. Sutinku su ja iš pagrindų ir nieko negaliu pakeisti, kad gimiau su „paukščiuku“, ir todėl dvejopą reikšmę turi mano pritarimai. Bet taip labai norėčiau kartu su ja kurti knygą apie supermoteris, o dar labiau – pamiršti apie kavinukę, numesti nuo stalo tas jos daržoves arba tiesiog ant jų, vyne, užkandžiuose ir prieskoniuose mylėtis su Julija. Bet sugebu pasakyti viso labo, kad ji gražiai atrodo. Atkreipia dėmesį, kad tai pigus komplimentas, bet vis dėlto liaunasi pliurpus apie persekiojimus.

Julija išmano tinkamas formas ir normas, pokalbis su ja – kaip slidi čiuožykla, žodeliai sukasi, muistosi, nuskrenda, keičiasi, kibirkščiuoja ir gęsta. Jos kūnas kvepiantis, dekoltė „padoriai“ atverta dalykiniam pokalbiui. Atsimena, kad – Dieve, gink – neatsiskleistų per daug, bet visada po ranka, kad atitinkamą akimirką galėtų prasiplėsti ir užlietų mane akinančia šviesa. Toks dieviškas jos sukurtas „fiat“5, o ką sukuria – mirguliuoja priešais akis. O aš ir be šito esu Julijos pakerėtas, kur tik pažvelgsiu – prilimpu prie jos. Kalbamės, matau tik ją, yra subrendusi, graži, protinga, suteikia man „bryfą“ apie supermoteris, bučiuoja į skruostą ir sako, kad turi bėgti. Lieku tamsoje.

Bėga dienos, paprastai jos byra pro pirštus, lieka tik sapnų likučiai, nusižengimų trupiniai, seksas ant sofos direktoriaus kabinete, rugpjūčio šviesa, skaitau Rymkievičių, o jis kaip nebūties kirvis. Bet visa tai kasdien išgaruoja, trupinėliai byra nuo stalo, sapnai dingsta, praeis metai, dveji, ką pasakysiu, kokie jie buvo. Sutikau ją ir jaučiu savo pulsą, žemė kvepia, šokinėju per balas, yra kaskart geriau, čiulba tramvajai. Julija pasiliko po vokais, prigludo prie akių dugno. Nematau mirimo, nėra mirimo, nėra ironijos. Perskaičiau jos man paliktą „bryfą“ – su pilnu „sėkmės moterų“ sąrašu. Jeigu tik pavyks sutelkti projektą, apvilkti jį padoriu kūnu, išryškinti „moteriškųjų laimėjimų“ stuburą ir paremti jį kokiu nors stipriu autoritetu, tikriausiai yra didelė galimybė išleisti bestselerį, laikas apie šį sumanymą papasakoti direktoriui.

Jaučiu, kad Julija mane išveja iš vėsos, iš ramybės, nėra tiesių linijų, yra ovalai, kvapai ir spalvos. Julija to, Julija ano, prašiau jos „žinomų asmenų“ telefonų, galvoju apie ją, sapnuoju ją, vis dažniau susirašinėjame. Iš pradžių nedrąsiai, elektroniniai laiškai apie projektą, apie planų pakoregavimą, paskui atsiranda žodžių iš kitos melodinės linijos. Na, kad projektas – gražu, bet juk yra ir mano erdvė, visa tai, kas sudaro atodūsių, žvilgsnių, minčių rinkinį, tai, kuo galiu išgirti jos kūną. Rašau, kad jos plaukai skimbčioja kaip pasakų karalaitės, kad yra graži, kad atsimenu kiekvieną mūsų susitikimo smulkmeną. Ir išsiskleidžia formos ir dekoltė, o supermoterys eina šalin. Julija savo laiškuose dėsto ir dėsto apie savo vyrą, korporacijos prezidentą, labai ją mylintį, bet ji turinti jam daug priekaištų: „Jis yra savimyla ir trūksta jam švelnumo.“ O aš ją įsitempiu į savo žydinčias tekstų pievas, išmindžiotus javus, tarp rugiagėlių ir aguonų. Rašau jai apie tingius ant tvorų tysančius katinus, dedešvas ir baltus namelius, medžių viršūnių draskomus debesis, apie saulę, apie meilužius, skęstančius paauksuotuose žolynuose, apie tai, kokius ženklus ant ežero paviršiaus rašo lietus, apie pirštų pagalvėlių trapumą, jos privalo pasakyti tiek daug, bet bijo didelių žodžių.

1 Brief – direktyvos, trumpa informacija. (Angl.)

2 Savirefleksija (jap.) – pagrindinė japonų kultūros sąvoka. Jos esmė – prisiimti kaltę už savo neteisingą elgesį ir stengtis pasitaisyti.

3 Manifa – kiekvienais metais Varšuvoje neformalios grupės „Kovo 8–osios moterų sutartis” organizuojama feministinė demonstracija.

4 Lyčių studijos. (Angl.)

5 Įsakas, nurodymas. (Angl.)

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė. Serija „Orientyrai“. Vilnius: Baltos lankos, 2011.