Daiva Šabasevičienė. Valentinas Masalskis: ieškant teatro(1)

Teatrologė Daiva Šabasevičienė sukūrė bemaž paminklą aktoriui ir režisieriui Valentinui Masalskiui. Neišsigąskite – jis dar gyvas. Nors paradoksalu, bet šį nesusipratimą įvertinkime kaip privalumą. Gal kas nespėjęs dar atras gyvą menininką scenoje? O legenda liks knygoje. Beje, su nuostoliais. Bent man gyvo V.Masalskio gyva legenda, kuri sukūrė šio aktoriaus „fenomeną“ – tai „Kaligula“ ir „Pamišėlio užrašai“, vaidinti kadaise Kauno dramos teatro scenoje. Pirmo skyriaus pirmame puslapyje tarp išvardytų įvairių spektaklių nėra minėtų. Tebūnie, tai pirmo skyriaus „Teatro tiesos link“ mįslė. Teatrologiški vertinimai yra sudėtingas dalykas, ypač aiškinantis „fenomeną“, kai siekis „apibūdinti Valentiną Masalskį – tas pat, kas apibrėžti ne tik Lietuvos teatro kontekstą, situaciją, ligas, bet ir atsakyti į klausimą, kas yra teatras apskritai“. Nuo antro knygos skyriaus – paties V.Masalskio „liudijimai“, autobiografiniai tekstai, kuriuos gali išgirsti tarsi scenoje. D.Šabasevičienė pasakoja, kad „pokalbiai su Valentinu truko net kelerius metus“, ir atvirauja, kad jis „mažiausiai norėjo kalbėti apie vaidmenis, ypač apie sukurtus jaunystėje. Valentinui Masalskiui svarbus esamasis laikas ir šiandieninis požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius“. Didžiausias knygos skyrius skirtas „užkulisiams“, kuriuos V.Masalskis praskleidė pirmo pokalbio su teatrologe metu 2003–iaisiais Vievyje savo namo kieme prie didelio ąžuolinio stalo. Nuo pat „šaknų“ su vaikystėje išgirstu Močiutės sapnu, požiūriu į mirtį, reinkarnaciją, aiškiaregystę, vaiką savyje, mėsos valgymą, elitą ir įpročio jėgą... Šis „užkulisių“ pokalbis tęsiamas 2005–aisiais apie spektaklius ir žiūrovus, vėl mirtį ir moralus, Dievą ir tikėjimą, teatrą, aktorinį išprotėjimą, režisūrą, susideginimą, patirtį, televiziją, menininko atsakomybę, vienatvę, dialogą, globalizaciją, kritiką visuomenei... O 2010–aisiais – apie savanaudiškumą, paplūdimio kultūrą, jaunąją kartą, pedagogiką, improvizaciją, vaidmens analizę, blogus profesionalus, kiną ir Šarūną Bartą... Apgaulingai nedidelis knygos skyrius „Scena“ netikėtai yra itin talpus – apie J.Vaitkaus režisuotą O.Milašiaus „Migelį Manjarą“ ir paties V.Masalskio režisuotus spektaklius. O knygos pabaigoje – tarsi nedidelis vitražinis įvairiaspalvę šviesą laužiantis langelis su kolegų žodžiais apie V.Masalskį. Pasak dailininkės R.Valčik, „Masalskis yra patyręs kaip senas piratas. Jis turi tokią uoslę...“ Taigi, susipažinkime. Čia – knygoje ir ten – scenoje. Galbūt kitaip. Nes laikas teka.

Vilnius: Tyto alba, 2010