Elif Shafak. Stambulo pavainikė

Vis dėlto šie du minėti turkų rašytojai ganėtinai skiriasi. Šalia Elihos Shafakos lengvų grožinės literatūros romanų Orhanas Pamukas užima bene filosofuojančio romanisto vietą, kuris turi aiškiai atpažįstamą „savąją“ atidžiai smulkiai konstruojamą iš lėtų apmąstymų stilistiką, o štai žaviosios turkų autorės rašymo stilistika gana bespalvė ir jos tikrai negalėčiau atpažinti tarp kitų man dar nežinomų verstinių autorių. Tačiau romanas neginčytinai vertas dėmesio ir įdomus, nors gal kiek ir dirbtinai aktualizuotas. Bet tikrai šiuolaikiškas, atitinkantis XXI a. civilizacijos kasdienybę ir jos problemas. Armėnai ir turkai, JAV ir Stambulas, papročių ir buities tradicijų besilaikanti senoji karta ir socialiniuose tinkluose bendraujanti jaunoji karta, kuriai šaknys lyg ir nėra labai svarbios, bet... Turkų rašytoja romane išryškina armėnų genocido klausimą, jo pripažinimo problemą tarp turkų ir armėnų, įtaigiai perteikia šiandien gyvenančių įvairaus amžiaus eilinių turkų nuoširdžią nuostabą dėl jau užmirštų ar net jiems nežinomų šiurpių istorinių faktų, taip pat gvildena emigrantų turkų ir armėnų „maišytų“ vaikų tapatybės klausimus. Beje, šis romanas yra itin naudingas lietuviams dėl tų pačių problemų – ar turime šiandien ir kodėl prisiminti žydų tragediją vokiečių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje ir ar turime bei kodėl jų atsiprašyti nepaisant bandymų teisintis, kad nieko nežinome, užmiršome, tai buvo seniai ir „mūsų giminės nedalyvavo, o net gelbėjo“. Manau, kad turkų autorės romanas daugeliui lietuvių šiuo visada skaudžiu ir trikdančiu klausimu padės rasti teisingą atsakymą ir ateityje jo jau nereikės svarstyti. Štai ką reiškia, kai talentingai valdanti plunksną profesionali politologė imasi rašyti romaną. Todėl jį verta atsiversti ir politologams, ir istorikams, ir tautininkams, ir meilės istorijų mėgėjams, ir kitų kultūrų smalsiems tyrėjams – visi atras savą skaitymo malonumą.

Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. Vilnius: Tyto alba, 2010.