Fleur Jaeggy. Proleterka
„Proleterka“ – tai jugoslavų laivas, išplaukęs į kruizą iš Venecijos iki Graikijos salų. Jį nusisamdė grupė senstelėjusių pasiturinčių šveicarų, priklausančių vienai senai gildijai. Paskutinieji į denį įlipa tėvas ir dukra – lyg svetimi, tačiau susieti iš amžių glūdumos kylančiu ryšiu.
Kelionėje duktė norėtų geriau pažinti tą svetimą vyrą „šviesiomis, šaltomis akimis“ ir patį gyvenimą. Kelionę „Proleterka“ ji pasirenka kaip savo įšventinimą. Tai – begalinių detalių ir vaizdų, nukreiptų į išdžiūvusios atminties tuštumą, istorija. „Įsivaizduojame žodžius, kad papasakotume apie pasaulį ir jį pakeistume“, – sako romano veikėja, tačiau pati knygos autorė moka nuostabiai įsivaizduoti ir tylą, nusėtą trumpais žodžių blyksniais. Fleur Jaeggy stilius paprastas ir kone minimalistinis. Tekste nėra nė vieno žodžio, kuris nebūtų gyvybiškai svarbus, autorė meistriškai, su atšiauriu gailestingumu nupjausto visas nereikalingas kalbos ataugas ir priverčia skaitytoją pasijusti labai nejaukiai. Tokį jausmą patiriame susidūrę su tamsiausia savo puse ar su temomis, kurių nenorime liesti, bijodami suglumti arba pajusti per daug skausmo.
Fleur Jaeggy (Flior Jagy, gim. 1940) kilusi iš įvairiataučio Ciuricho – jos motina italė, tėvas vokiečiakalbis šveicaras. Persikėlusi gyventi į Romą ji artimai susidraugauja su austrų rašytoja Ingeborg Bachmann ir susipažįsta su ironijos klasiku Thomasu Bernhardu. Vėliau išvykusi į Milaną autorė bendradarbiauja su garsia italų leidykla „Adelphi“. Jaeggy kūryba apdovanota daugybe premijų, tarp jų Moravijos, „Boccaccio Europa“ ir kitomis. Naujausią autorės romaną „Proleterka“ 2003 m. leidinys „The Times Literary Supplement“ išrinko metų knyga.
„Atgimimo“ skaitytojai kviečiami susipažinti su naujojo leidinio tekstu iš arčiau.
Ištraukos iš romano
Tėvas ir duktė stovi prieš laivą. Jis primena karo laivą. Ant kamino spindi raudona žvaigždė. Iškart pamatau užrašą. „Proleterka“. Pajuodęs, aprūdijęs, užmirštas. Nepriklausomas užrašas. Saulėlydis. Laivas didelis, užstoja į vandenį krintančią saulę. Jis tamsus – degutas ir slėpinys. Atlaikė audras, nesudužo – piratų laivas, suręstas tarsi tvirtovė. Užlipame trapu. Karininkai mūsų jau laukia. Mes paskutiniai. Johanesui sunku lipti, kažkuris karininkas jam padeda. Parodo mūsų kajutę. Maža. Joje miegosiu su Johanesu. Dvi lovos, viena virš kitos. Man atiteks viršutinė. „Proleterka“ išplaukia aštuonioliktą. Švelniai slysta vandens paviršiumi. Prieš išvykstant pasigirsta duslus garsas. Atsisveikinimo. Nėra kelio atgal. Žiūriu pro iliuminatorių. Svarstau, kaip reikės išeiti, nerti jūron, jei norėčiau išnykti, kaip Martinas Idenas.
Po kelių mėnesių Johaneso duktė nuėjo į pirmą pradinės mokyklos klasę. Ji mokosi dainuoti. Miršta vieno vaiko tėvas. Tas vaikas – labiausiai padūkęs iš viso choro, jam septyneri. „Du hast deinen Vater verloren.“ Skanduoja Johaneso duktė. Tu netekai savo tėvo. Vaiko žvilgsnis ilgesingas. Tėvo vizija temdo jo akių raineles. Žodžiai plaukia pro jį lyg ekrane, nepaliesdami. „Taip, taip“, – išsiblaškęs sako berniukas, užsisvajojęs. „Netekai savo tėvo.“ Tarsi lopšinė. Sustingusiame vaiko žvilgsnyje kažkas tolimo. Johaneso dukterį tai kursto. Vaikas nekreipia dėmesio. Atsako ramus, vienodas, liūdnas: „Taip, taip.“ Tarsi skausmas būtų sudėtas iš kantrybės, išminties, susitaikymo su tuo, kas nepataisoma. „Tu netekai savo tėvo.“ „Taip“, – lyg prisuktas kartoja vaikas. Bespalvis, tuščias „taip“. Berniukas nusuka žvilgsnį. Kad nematytų žodžių. Neatsako. Tą akimirką pajutau gailestį, skausmo spazmą. Suvokiau, ką reiškia daryti bloga. Sąmoningai primesti blogį. Blogio pažinimas. Bežodis vaiko skausmas mane apšvietė. Suimu jo ranką. Bejėgė ranka priima manąją. Bandau atsiprašyti, negaliu. Galvoju, kad pažinimas yra vienintelis atleidimas, kurį galima pasiekti.
***
Praeina stambus trečiasis kapitono padėjėjas. Eina linguodamas lyg per audrą. Johaneso duktė nuseka jį į kajutę. Jis liepia jai nusirengti. Liepia daryti tai, ką ji daro su Nikola. Be išsisukinėjimų. Duktė pagalvoja, jog tai – patirties dalis. Nusirengia ir daro tai, ką daro su Nikola. Ją glosto grubūs kapitono padėjėjo pirštai. Žvynai. Jis šiurkštus, kaip ir Nikola. Ji jaučiasi, lyg būtų ištraukta burtų būdu. Įgula traukia dėl jos burtus. Pasišlykštėjimas jai teikia malonumą. Man nepatinka, man nepatinka, galvoja. Tačiau vis tiek tai daro. Jai liko mažai laiko. „Proleterka“ yra patirties vieta. Baigiantis kelionei ji privalo žinoti viską. Pasibaigus kelionei Johaneso duktė galės pasakyti: daugiau niekada, niekada. Daugiau niekada jokių patirčių. „Noriu eiti“, – sako. Jis meta jai drabužius. „Prašau.“ Juokiasi. Parodo duris.
***
Įplaukiam į Bosforo sąsiaurį. Kelionė baigiasi. Liko trys naktys. Trys vakarai valgomajame. Du sustojimai. Stambule ir Atėnuose. „Proleterka“ dar palieka man laiko pažinti Johanesą. Tai paskutinė galimybė ką nors sužinoti apie savo tėvą. Suprasti, koks yra mano tėvas. O aš jo šalinuos. Jis sėdi denyje kartu su kitais. Tamsūs akiniai. Tamsi eilutė. Kaip visada. Norėčiau prieiti ir paprašyti, kad pasitrauktų į nuošalesnę vietą. Jo draugas, geriausias jo draugas, garsiai kalba. Juokiasi. Greta jo žmona, nelaimės pranašas. Žiūriu į Johanesą ir baiminuosi dėl jo gyvybės. Vengiu jo. Galiu žiūrėti į jį iš tolo. Iš tolo apmąstyti jo buvimą. Neturėsiu kitų progų pažinti savo tėvą. Vengiu žinoti, lyg tai būtų vienintelis būdas sužinoti. Stebiu jį. Kartu su gildijos keleiviais. Kartu su jo draugu. Jie draugauja nuo tada, kai buvo paaugliai, studentai. Jau tada drauge keliaudavo laivais. Po ežerus. Po gamtą. Draugas šypsosi. Įrudęs net žiemą.
Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Serija „Orientyrai“. Vilnius: Baltos lankos, 2011.
