Ketvirtadienis, gegužės 17 d.

Savaitraštis

Visi mes – V.Putino priešai
Šiame numeryje:
  • Kraunama...

Ha Jin. Laukimas

Teksto dydis:
2011-10-21
Emilis Milkevičius
Laukimas

Kartą gyveno maža mergaitė Šuju, kurios veidas mamai atrodė nebūsiąs gražus vyrams. Tad tos egzotiškos šalies papročiu imta raišioti jai pėdas, kad jos liktų mažos.

„Pėdos užpūliavo, mėsa ėmė pūti“, – pasakoja ji. „Kai tik valgydavau žuvį, iš kulnų lašėdavo pūliai. Iš čia posakis: „Kiekvienai lotoso pėdai reikia kibiro ašarų.“ Tapsmo moterimi ypatumai. Paskui Kinijoje įvyko revoliucija, kuri nespėjo atnešti jai laimės, bet autorius sąžiningai kuria įspūdį, kodėl ten jos reikėjo. Siužeto pagrindą, o ir „genius loci“, daugmaž apibūdina provincijos laikraščio straipsnis: „Lin Kongas, aštuoniolikto rango armijos gydytojas (...), kreipėsi į teismą su prašymu dėl skyrybų tuo pagrindu, kad jis ir jo žmona Šuju vienas kito nebemyli. (...) Šimtai žmoną užjaučiančių žmonių susirinko (...) kritikuodami vyrą (...) ir reikalaudami, kad valdžios pareigūnai apgintų moterį. Patyręs teisėjas, draugas Dzianping Džou, griežtai priekaištavo Lin Kongui. (...) jis pasakė: „Jūs pamirštate savo klasinę kilmę ir stengiatės mėgdžioti išnaudotojų klasės gyvenseną. Teismas jums pataria atsipeikėti, kol neįpuolėte į pražūties bedugnę, iš kurios kelio atgal nėra.“ (Panaši viešoji erdvė – svetainėje epaveldas.lt skaitant 1940–ųjų spaudą.) Teisėjas taip nepasakė, o ir šimtai užjaučiančių žmonių – tai tie patys kinų valstiečiai, Šuju giminė, kurių tūkstantmetė tradicija buvo padėti užjaučiamajai tapti moterimi. Lin net pamilsta draugę Maną Vu dėl to, kad prasidėjo revoliucija su jos visokiom emancipacijom. Marksistinė išvada – adekvati. Jie iš tiesų bando – graudžiai nesėkmingai, tragiškai – perimti gyvenimo standartą, kuris ligi tol buvo prieinamas tik elitui likusių milijardų sąskaita. 

Autorius paliko komunistinę Kiniją 1985–aisiais, turbūt kai tik tai tapo įmanoma. Išvykęs pradėjo rašyti angliškai, kaip V.Nabokovas. Tačiau komunizmo, ar, jei norite, maoizmo, pasmerkimo ten nerasite. Herojus atvirai nemaištauja net mintyse, kai nuo „Raudonųjų sargybinių“, chunveibinų, slepia knygas, pavyzdžiui, M.Šolochovo „Tykųjį Doną“. Lin laimingesnės santuokos projektui trukdo ne (tiek) nomenklatūra, nors iš pradžių susidaro toks įspūdis, o valstiečių liaudis. Taigi revoliucijos veikiau per mažai nei per daug. Skaitytojui nekyla mintis, kad gal maoistai sudrumstė idilišką valstiečių kosmą priešgamtiškais Vakarų absurdais. Veikiau kyla noras neleisti Lietuvos valdovams ir jų šeimos koncepcijoms perdaryti mūsų vakarietiškos šalies į net ne komunistinę, o feodalinę mažą Kiniją.

 Dabar atskleisiu šiek tiek siužeto. Herojus skiriasi su Šuju, kad vestų medicinos seserį Maną Vu. Nomenklatūra ir Šuju giminė jiems neleidžia. Kai Manai pasitaiko viltis ištekėti už aukšto rango „partiečio“, ji bando tai padaryti. Komisaras Vei duoda Manai W.Whitmano „Žolės lapus“. Ji supranta tai kaip komandą „perskaityti ir pranešti, kaip ją (knygą) suprato“, ir kreipiasi pagalbos į mylimąjį, kuris čia sėda rašyti „Leaves of Grass“ marksistinės analizės. (Tai – viena esmingiausių knygos vietų šalia gimdymo scenos ir kai Šuju prakalbinama.) Taigi „darbininkų klasei skirtoji dalis ėjosi nesunkiai“. Taip atkoduojamas W.Whitmanas. Bet apie žolės įvaizdį Lin rašo, kad „žolė sutelkia savyje dangaus ir žemės esmę, in ir jang, materialumą ir dvasingumą, suvienija kūną ir sielą“, ir kad (todėl) „tai esąs labai pažangus simbolis, kupinas proletarinės dvasios“. Žolė neprasikala. Tačiau Ha Jin čia pasufleruoja, kad jo meninis pasaulis yra atviras simbolinei traktuotei. Tai, kaip Lin neleidžia pro save prasiveržti Whitmanui, iš tiesų simbolizuoja Šuju mažos pėdutės. Lygiai tas pats nutiko ir su proletariatu bei jo dvasia.

Kyla klausimas, ar yra išeitis? G.Deleuze’as pataria mintyse „pašalinti“ iš siužeto pagrindinius herojus – pavyzdžiui, be Romeo ir Džuljetos, toje pjesėje pagrindinis veikėjas būtų Merkucijus. Taigi pagrindinis veikėjas ten būtų aukštosios nomenklatūros atstovas, komisaras Vei. Jis vaizduojamas taip, kad jam simpatizuojama (kartu su pačia Mana). Nes komunistas – tai tas, kuris tavęs klausosi ir negali matyti tavęs verkiančios, nors tave pravirkdęs kinematografas jo neveikia niekaip. Kai jis paduoda Manai Whitmaną, tai primena vieną G.Orwello romano „1984“ sceną. Kai komunistas domisi, gali pašiurpti, nes gal jis domisi tavimi, kad išbrauktų tave iš kokio nors jam rūpimo sąrašo, arba kaip tik, kad įtrauktų. Ir vis dėlto dėmesys yra su niekuo nesupainiojama, patraukli Manos patirtis. Žmonių gyvenime tai pernelyg retai pasitaiko. Komisaras Vei siekia sekti savo tikrąja gyvenimo drauge ir mirti už idėjas, kuriomis jiedu norėjo pataisyti generalinę partijos liniją.

Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. Vilnius: Tyto alba, 2011.

Skaityti komentarus (0)
Jūsų komentaras