Irene Nemirovsky. Prancūziška siuita

Juo labiau kai kaktomuša susiduri su tokia baisia žinių properša – mat šios autorės iki šiol net nebuvai girdėjęs. Be jokių abejonių, kad rašytoja vien tik už šį nuostabų romaną verta visų įmanomų pasaulinių pašlovinimų. O dar iš neįkainojamos vertės „priedų“ knygos pabaigoje sužinai, kad Irene Nemirovsky (1903–1942) prieškario Paryžiuje jau buvo pagarsėjusi autorė, nustebinusi leidėjus ir net įkvėpusi kinematografininkus. Tad nekantriai lauksiu jos 1929–aisiais parašyto pirmojo sensacingojo romano „David Golder“ ir 1940–aisiais išleisto „Šunys ir vilkai“ vertimų. Žinoma, kada nors su dvigubu malonumu šiuos ir „Prancūziškąją siuitą“ perskaitysiu prancūziškai, pastarojo puikus vertimas sufleruoja apie ypatingą šios rašytojos prancūzų kalbos grožį. O romanas gana negailestingas. Lyg atsainiai žaismingai, bet su operuojančio chirurgo jokios vilties naiviam lyrizmui nepaliekančia tikslia diagnoze yra smulkiai tikroviškai ir itin įtaigiai atskleidžiama įvairių sluoksnių paryžiečių, užmiesčio kilmingųjų ir valstiečių elgesys bei nuotaikos nuo pat pirmųjų Prancūzijos okupacijos dienų Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kiek žiaurios pašaipos, bet kokie žavingai spalvingi charakteriai! Garsūs Paryžiaus bankininkai, rašytojai, senienų kolekcininkai, politikai, kilmingi dvarininkai, miestiečiai ir kaimiečiai... Visiems svarbu išlikti, išgyventi. Kiek cinizmo, kuris romane visiškai įtikina. Išties negailestingas veidrodis. Tačiau šio istorinio romano vertę dešimteriopai ženklina jo autorės tragiška lemtis. Dar neužbaigusi rašyti viso sugalvoto keturių dalių romano 39–erių rašytoja buvo suimta „kaip žydė be pilietybės“ 1942–ųjų liepos 13–ąją Prancūzijos miestelyje ir po mėnesio rugpjūčio 17–ąją nužudyta Osvencimo pragare. Jos vyrą Michelį Epsteiną suėmė 1942–ųjų spalį, jis vos atvežtas į Osvencimą lapkritį pateko į dujų kamerą. Koks likimo groteskas – abu jie buvo itin turtingų šeimų pabėgėliai iš Rusijos po Spalio revoliucijos, o jų mažametės dukrelės buvo Prancūzijos pilietės ir pakrikštytos katalikės. Belieka įspėti nekantrius skaitytojus nepadaryti klaidos – pirmiausiai pasigardžiuodami perskaitykite romaną. Jo autorė, puikų išsilavinimą Prancūzijoje gavusi Kijeve gimusi žydė, aprašo pirmąsias okupacijos dienas ir vaizduoja jai gerai pažįstamos aplinkos charakterius. Ir tik tada atsargiai atsiverskite neįkainojamus šio romano priedus (garbė leidyklai). Pradžioje rasite rašytojos dienoraščio ištrauką su romano siužeto planeliu. O tada „1936–1945 korespondencijos“ priede užgrius dance macabre – pilni siaubo rašytojos vyro ir jos leidėjų laiškai nuo I.Nemirovsky 1942–ųjų liepos 13–osios suėmimo. Dar baisesnis yra „Pabaigos žodis“, kuris atskleidžia dviejų mažamečių dukrelių slapstymą per visą karą ir Žydrajame Krante poilsiaujančios rašytojos turtingos motinos žiaurumą, kuriai visai nerūpėjo dukters ir našlaičių anūkių likimas. Šio romano rankraščius išsaugojo rašytojos dukra Denise, tačiau pirmą kartą nemirtingoji „Prancūziška siuita“ knygos pavidalu pasirodė tik 1998–aisiais, kai jauniausia rašytojos dukra Elisabet Gille užbaigė savo motinos biografiją „Le Mirador“. Ką gi, laukia dar vienas vertimas. O dabar siūlau ilgus ypatingo malonumo skaitymo vakarus su „Prancūziška siuita“.

Iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. Vilnius: Baltos lankos, 2010