Isabel Allende. Sala po vandenynu
„Laisvė! Kokia puikybė!“ Ši vienos veikėjų frazė išgrynintai nusako viso romano idėjinę esmę, tačiau suteikia peno ir kur kas gilesniems apmąstymams bei pasvarstymams apie šiuolaikinį pasaulį – kur, kiek ir kaip pasistūmėjome nuo vergovės panaikinimo.
Neginčytinai talentinga Čilės rašytoja, jau 20 metų gyvenanti JAV, įteikė dar vieną puikų romaną, kuris tikrai sudomins jos knygas pamėgusius lietuvių skaitytojus. Beje, 2010–aisiais Isabelė Allendė buvo apdovanota Čilės nacionaline literatūros premija, kurios ji neabejotinai verta. Kaip ir „Inesė“ bei kitos jos knygos ši taip pat yra daugiau nei romanas, o pretenduoja į grožinio istorinio epo žanrą. Rašytoja nuosekliai atskleidžia ištisą laikotarpį nuo 1770–ųjų iki 1810–ųjų, itin įtaigiai ir vaizdingai pasakodama apie siaubingą juodaodžių vergų iš Afrikos išnaudojimą prancūzų valdomoje Sen Domengo saloje greta Kubos, kiek kitokią situaciją iš pradžių prancūzų ir vėliau JAV Luizianoje bei prasidėjusias kovas už vergovės panaikinimą, vienaip – Sen Domenge, kitaip – žemyninėje Prancūzijoje ir Amerikoje. Pagrindinė herojė yra maža juodaodė mergytė Tetė Zaritė, kurią jau saloje pagimdė vergų pirklių atplukdyta „karališko kraujo“ motina iš Gvinėjos, ir šios mergaitės gyvenimo kelionė nuo beteisiškai išnaudojamos vergės kolonijinėje saloje iki laisvę atgavusios moters su dalinėmis spalvotųjų teisėmis iš pradžių prancūzų valdomoje ir vėliau JAV Luizianoje. Ne vieną skaitytoją sudomins grynai psichologinis šio romano aspektas per vieną iš jo herojų, kai liberalių idėjų persmelktas dvidešimtmetis prancūzas atvyksta į mirštančio tėvo cukranendrių plantaciją Sen Domenge ir pamažu atbunka žiaurumui dėl verslo naudos ir įtikėtos aukštesnės rasės privalumų. Romanas dosnus žinių ir spalvų – XVIII–XIX a. ispanų ir prancūzų kolonijinės tradicijos, požiūrio skirtumai į vergus, džefersoniškos JAV demokratijos pradžia, Afrikos kultūrų vergovėje ypatybės, jų senieji tikėjimai, ritualiniai šokiai, gydomosios žolės, vudu lėlės, kreoliškas maistas, to laiko kolonijinės mados, prancūzų plantatorių požiūris į monarchijos pabaigą ir Napoleono Bonaparto Respubliką, įdomūs emigrantų katalikų airių ir gerojo kapucino Liuzianoje portretai... Romano pavadinimas yra talpi alegorija rojaus „saloje po vandenynu“, į kurią grįžta išlaisvintos juodųjų vergų sielos po mirties, nes vergovės salą „viršuje“ ir Afrikos rojaus salą „apačioje“ skiria ir jungia vandenynas. Romanas, kurio turbūt ilgai neužmiršite.
Iš ispanų k. vertė Valdas V.Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2010
