Janina Survilaitė. Visada tolimi – niekada svetimi: atsiminimai, pasakojimai, interviu
Tai yra apybraižos apie senąją Šveicarijos lietuvių emigrantų kartą – dailininkus Juzę Katiliūtę ir Gabrielių Stanulį, kunigą Joną Juraitį ir lietuves vienuoles, mokslininkus Alfonsą Kušlį, Vaclovą Dargužą, Algimantą Naraką, diplomatus Narcizą Prielaidą, Jurgį Savickį, Albertą Gerutį ir kitus tautiečius.
„Visada tolimi – niekada svetimi“ – knyga apie tuos, kurie yra išėję Anapus arba artėja/yra priartėję prie paskutinės savo gyvenimo stotelės, brandžios senatvės, ir kurie, gyvendami turtingoje, solidžioje gerovės valstybėje, samprotauja ne apie tai, kiek ko turi ir ar tas turėjimas/neturėjimas padeda pažinti pasaulį, bet apie gyvenimą, praeitį ir savo indėlį.
Turtingos civilizacijos kerai išnyko, visos pasakos baigėsi, ir žmogus stojo akistaton su klausimais, kurie kasdienybės sūkuriuose atrodo kaip balastas. Taigi – blaivi realybė ir naivios iliuzijos, troškimai ir galimybės, eutanazija, pašaukimas ir kūryba, sulipdomai/nebesulipdomai subyrėjusios asmenybės bei praeities fragmentai... Vieni lengviau susitaiko su emigranto dalia ir naujomis žaidimo taisyklėmis, kiti dar dešimtmečiais stengiasi pirkti kuo mažiau pirkinių, nes reikės grįžti.
Tik truputį keista, kad, nors dangų remia Alpių viršukalnės, jų prisiminimai nevirsta kunkuliuojančiomis kalnų upėmis, besiveržiančiomis per akmenis, ar pavojingais srautais, nešančiais su savimi viską, kas pasitaiko kelyje.
Ramu, santūru, solidu. Daug taisyklių ir visi turi savo vietą: dirbantieji – darbe, seneliai – senelių namuose, mirusieji – šaldytuvuose, kol per kokį mėnesį bus sutvarkyti jų „įforminimo“ dokumentai.
Štai dailininkė Juzė Katiliūtė pragyvenimui pradėjo užsidirbti tapydama šveicariškus laikrodžius. Svaigdama nuo savo skausmo ir praradimų, ji tapo turtingųjų šveicarų interjero puošmenas, pražystančias „pasakiškomis rožėmis, netikėčiausiais natiurmortais“, ir pratinasi prie linksmų šviesių spalvų piešinių bei lengvabūdiškos reklamos. Kitaip sakant, mokosi piešti laiką matuojančius brangakmenius šilkiniuose pūkų pataluose.
Arba Angelė Gegeckienė Šveicarijoje įgijo rišėjos ir slaugytojos specialybes, – „tokias specialybes, kurios buvo prieinamiausios, praktiškiausios ir reikalingiausios, t. y. be baimės likti bedarbe“. Sulaukusi aštuoniasdešimties, ji sunkiai suserga ir apsigyvena senelių namuose. O knygos autorei, ją aplankusiai, kalba: „Dievas mane gelbėjo, padėjo pasveikti, vėl atsistoti ant kojų, juk po dviejų mėnesių komos turėjau iš naujo pradėti mokytis vaikščioti!.. Tačiau kai suima negalavimai, senatvės neviltys ir liūdesiai – gailiuosi, kad tada nenumiriau... Juk ir aš savo testamente esu įrašiusi, kad, kai man bus visai blogai, manęs artimieji ar medikai negelbėtų, leistų ramiai numirti, normaliai užbaigti šios žemės vargus... Taip, kaip natūraliai ir ramiai į amžinybę yra iškeliavę mano tėvai ir protėviai.“
Arba kunigas, profesorius, teologijos filosofijos daktaras Jonas Juraitis svarsto, už ką žmogus turi kovoti – už gyvybę ar už kančias. Būna taip, kad žmogaus kančios tampa nebepakeliamos ir jis prašo vieno dalyko pasaulyje – padėti numirti: „Gyvename visuomenėje, kurioje mirtį imama ignoruoti, vengiama, bijoma apie ją kalbėti. Medicina nesiekia sumažinti žmogaus fizinių ir dvasinių kančių, pasitelkus Dievą ir jo priesakus, o tik dirbtinai bando pailginti gyvenimą. Nesiekiama natūralių gydytojo–slaugytojo santykių su senoliu ar ligoniu, jautrumo, gailesčio, tolerancijos, takto, o dėmesys nukreipiamas į intelekto koeficientą ar klasinę visuomenę.“
Kartais išėjusiųjų žaidimai virsta tragikomedijomis, ir jie persikūnija ne tik į turtuolių, bet ir į pokštininkų pavidalus – nelaimingus, represuotus ir neįgalius. Sočiai ir preciziškai valstybei dykaduonių nereikia. Jurgis Savickis prisimena: „(Prezidentas) gyvena dabar viename kambariūkštyje, kurį galėtų taip pat užimti koks mažiau kvalifikuotas šaltkalvis... Bet taip pridera karo ir nelaimių metu. Abu su žmona suliesėję... (Prezidentas) užgulęs mokosi iš kažkokio sąsiuvinio anglų kalbos. Vėliau jam prireiksiančios, į Ameriką nuvažiavus. Kambaryje be galo prirūkyta. Jie abu ištikimi pypkoriai, prezidentas ir prezidentienė...“ Ir lakoniškai priduria: „Pilkas peliutės pilkumo paltas.“ „Esąs visai svetimas gatvėje.“ „Savo visa povyza sumažėjęs. Pirmas Lietuvos prezidentas Smetona.“
Iš tiesų nelengva, kai iššoki iš papirosų ar krakmolo dėžučių atvaizdų ir tampi žmogumi, kuris niekam nepriklauso – nei sau, nei valstybei, ir gali eiti kiaulėms uodegų parišinėti. Nelengva, kai akimirksniu praeitį užpusto Amžinybės sniegas ir tu, užuot leidęs įsakus apie tai, kiek tvirtovių reikia pastatyti sumaišius cementą su nekaltų mergelių arba kūdikėlių krauju, tampi mažiau vertas už kokį juodadarbį.
Knyga yra skiriama Šveicarijos lietuvių bendruomenės šešiasdešimtmečiui.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
