Jean Baudrillard. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros (3)
„Šiaip jau jis rašė visiškas nesąmones, ir labai gerai, kad taip darė“, – per šios knygos pristatymą sakė Gintautas Mažeikis. G.Mažeikis, kaip visada, rišėjo labai žavų šaliką ir sakė gryną teisybę.
Baudrillardas kloja neįtikėtinas, save pačias į neviltį uždarančias teorijas: didieji prekybos centrai yra amžiname pavasaryje įstrigusios miestų centrų simuliacijos, socialinės pašalpos sistemai yra reikalingos kaip priemonė pasigirti tuštybe, o šaltas seksualumas, pravertos lūpos „JCDecaux“ stenduose ir a la „Cosmotopian“ sekso technika baigia iš mūsų sąmonių ištrinti tikrąjį geismą...
Maištingai linksėdamas galva ir pats sau kartodamas: „Taip ir žinojau!“, tuo pat metu girdėjau galvoje kitą balsą, ramaus ir logiško ore et labore vienuolio. „Aikit jūs su savo aiškinimais“, – sakė man jis, nesikapstydamas po darže augančius žirnius. „Pasaulis yra toks, koks yra.“ Maišto idėjos neutralizuojamos priskiriant jas jaunimui? „Bet juk taip buvo visada – jaunoji karta maištavo prieš senąją, pavargusią ir išmintingą.“ „Miško slėniu“ pavadinti medžiais apsodinti gyvenamųjų namų kvartalai, miesto parkai ir žaliosios erdvės yra tik gudriai kišama tikrosios gamtos simuliacija, patvirtinanti visišką gamtos sunaikinimą? „Žmonėms reikia patogiai gyventi ir „pajungti“ gamtą savo reikmėms.“ Poreikiai yra kuriami dirbtinai, o vėliau įperšami mums kaip natūralus dalykas? „Na jau, juk kiekvieno nagai į save lenkti, tokia žmogaus prigimtis.“
J.Baudrillardas, nors ir bando ieškoti geležinės logikos, apsimesti ekonomistu bei sociologu, yra ne kas kita kaip poetas. Jis braižo lenteles, cituoja amžininkus ir kalba septynmyliais žodžiais, bet išlieka paveikiausias ir labiausiai verčiantis abejoti (t.y. mąstyti) būtent tada, kai leidžia sau laisvai šaipytis, ardyti visuomenės kosminio laivo konstruktorių ir iš detalių rinkti dvikinkį vežimą, kai rėkia kursyvais ir palieka įtampos daugtaškius, kai skelia traškančias kibirkštis, liesdamas to paties krūvio idėjas galais. Žvelgimas pro ne tą žiūrono galą, paprastosios vienuoliškosios logikos atmetimas, nuojauta ir poezija yra pagrindiniai J.Baudrillardo įnagiai, padedantys suvokti visuomenės konstrukciją.
Automobilių spūstys yra ne sistemos klaida, o tik dar vienas puikaus jos veikimo įrodymas. Tikrieji vartotojai yra visiškai ne tie, kurie vartoja – vartojame visi nuo pat pradžių pradžios – o tie, kurie vartodami ir švaistydami pameta natūralius simbolius, ritualus, socialinį ryšį ir turi jį keisti ženklais bei magijos simuliacija. Ir, jei nusprendėte nesilankyti „McDonalde“, bet nepraeinate pro „CoffeeInną“ ar netgi „Psichbarį“, geriau apie tai patylėkite: tai ne kas kita kaip jūsų individualus, paženklintas vartojimas – nes atsisakymas vartoti šį ar tą yra ženklų suteikimas tam, kam jie neturėtų būti teikiami...
„Klausimų ir atsakymų“ valandėlė. Ar tai kairuoliška propaganda? Oooo taip, net neabejokite. Pirmiausia labai gerai, kad jos tokios iš viso yra, antra – „Vartotojų visuomenė“ yra puiki, Eizenšteinui ir Riefenstahl prilygstanti propaganda. Prisiskaitę šios ir panašios makulatūros bei pajutę jau minėtą, vos ne orgazman varantį „taip ir žinojau!“, jauni (pseudo)intelektualai taps tikraisiais paranoikais, varančiais sąmokslo teorijas ir visur matančiais simuliacijas. Jie šnekės apie tokias nesąmones kaip indėniškas vartojimas, metavartojimas, statusas per švaistymą, maištas per pasyvumą ir malonumo diktatūra. Belieka tik baimintis, kad dėstytojai nepadarytų šios knygos privaloma universitetų studentams, nes – o Dieve! – visas jaunasis tautos žiedas nugrims pasyvioje kairuoliškoje neviltyje!
Knyga yra parašyta prieš keturiasdešimt metų, vartotojų visuomenė ir simuliakrai tapo kasdieniais terminais, kam grįžti prie to, ką ir taip žinome bei girdime kasdien, kitaip tariant – kas naujo? Atrodo, kad paseno ne knyga, pasenome mes. Girdime terminus, kuriuos priimame už gryną pinigą ir – vėl – taip juos neutralizuojame. Ir, kaip atsitinka su dauguma idėjų, muzikos bei literatūros, kad rastume tikrą reikalą, mums tenka vėl grįžti prie to, kas buvo užmiršta per utopinius devintąjį ir dešimtąjį XX a. dešimtmečius. Kaip juokavo vienas istorikas, nuo Marxo „Kapitalo“ iki pirmosios (nevykusios) socialistinės revoliucijos praėjo 150 metų: knyga labai stora, proletariatui prireikė 50 metų, kad ją perskaitytų, 50 – kad suprastų ir dar 50 – kad prisiruoštų veikti. Taigi.
Ir paskutinis, pats svarbiausias, klausimas, kurį reikia tarti sarkastiškai pakreipus ūsą: tai ką jūs, p. Jeanai, siūlote mums dabar su tomis jūsų teorijomis daryti? Aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra, o ir tikriausiai neturėtų būti – reikėtų nustoti anglų buldogo akim žiūrėti į filosofus bei poetus, laukiant The Atsakymo. Bet, jei suprantu teisingai, draugas Jeanas tikisi, kad sistemą suės iš jos pačios kylantis pasyvumas. Už Objekto žiovaujanti žmogiškųjų santykių tuštuma vis didės ir didės, plėsis ir plėsis, kol makt – ir praris visa, kas praryjama, ir pabaigs šią sutartį su pačiu save išlaikančiu (self–sufficient) velniu.
Ar su tokiu požiūriu norėčiau sutikti, tiksliai pasakyti negaliu. Mesjė Jeanas, tikriausiai įkvėptas 1968 m. įvykių Paryžiuje ir Prahoje, sakėsi laukiantis neišvengiamų brutalių proveržių ir staigių irimų. Laukė 37 metus, kol numirė. Aš norėčiau tą Pandoros skrynią paklibinti kokiu nors laužtuvu ar bent jau pakrapštyti nagu, kad tik panašus likimas neištiktų mūsų visų, bet jei nepavyks – na ką gi, tuomet prisėskime ant suoliuko, nusipirkime ledų ir laukime drauge, taip juk smagiau.
Iš prancūzų k. vertė Neringa Abrutytė. Kaunas: Kitos knygos, 2010
