Jean Genet. Gėlių Dievo motina
Būna ir taip, kad knygos nuvilia. Lauki lauki (pa)žadėtųjų naujienų, nusiperki, pavagi ar kitaip įsigyji, o jos taip ir nepatraukia. Atsitikus tokiai nelaimei lieka paverkšlenti, paburbėti ant autoriaus, vertėjo ar apmėtyti leidyklas supuvusiais kiaušiniais: visi jie apgavo ištikimą skaitytoją. Galima tai padaryti ir kiek išplėsčiau, recenzijos forma.
Taigi pradėkime nuo Jeano Genet, nuo žmogaus, kurio pavardė jau pati savaime siejasi su drebėjimais ir narkotikų platintojų susišaudymais niūriuose korumpuotuose skersgatviuose. Iš karto pasakysiu, kad, mano galva, viena svarbiausių knygos nepatrauklumo priežasčių yra sprangus viduramžininko Dainiaus Gintalo vertimas.
Esame skaitę Jean Genet „Vagies dienoraštį“, Lietuvoje pasirodžiusį 1997–aisiais. Jis buvo išleistas „Charibdės“, verstas Galinos Baužytės–Čepinskienės. Veikalas, stiprus ir dvasingas, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje nudžiuginęs ne vieną lietuvį. Tikrai ne vienas laukė ir knygos „Notre Dame des Fleurs“, kurios pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas įdomiai – „Gėlių Dievo motina“.
Gal, sakysite, ir neprofesionalu, bet numečiau „Gėlių Dievo motiną“ net neįpusėjęs. Trūko kantrybė ir dužo viltys. Ilgi, beskoniai sakiniai, daug išmonės, bet mažai jungiančių detalių, piktnaudžiaujama nederančiais akordais. Neisiu muštis, jei kas nors tars, kad knygai nesu pribrendęs ar kad ji geriau „sueitų“ po dešimties metų. Skaitau čia ir dabar, taip pat skleidžiu tokius pat operatyvius atgarsius. Neužkabino manęs, ir kažin ar užkibs daug skaitytojų: namų šeimininkėms knyga netinkama, profesoriai į Genet žiūrės iš viršaus, hipsteriai skaitys nebent iš jaunatviško smalsumo ar šiaip pravers kelis puslapius, kad galėtų mėtyti intelektualaus paviršiaus juokelius.
Jeanas Genet – XX a. Prancūzijos bastūnas, paribio žmogus, kontroversiškas novelistas ir politinis nepritapėlis. Iš dalies knyga tai ir papasakoja. Vis dėlto ji parašyta būtent kalėjime, tačiau čia greičiau rasi ne erotinę literatūrą seksualinėms mažumoms, o skraidymus po sapnus ir sunkius, migla užklotus nelaisvės memuarus.
„Šventoji drovi. Ji atpažįsta prabangą tik dėl šioj glūdinčios priežasties, kurios pati bijo. Prabangos rūmai lyg raganų buveinės prikausto savo belaisvius vaizdingais apžavais, ir vien žygdarbis juos gali išlaisvinti juos iš marmuro, kilimų, aksomo juodmedžio, krištolo karalijos. Vos praturtėjusi vieno argentiniečio dėka Šventoji labai greitai susiviliojo prabanga. Prisipirko odinių, muskusu atsiduodančių, plienu apkaustytų lagaminų. Septynis ar aštuonis kartus per dieną ji sėsdavo į traukinį, įlipusi į vagoną išdėliodavo savo bagažą, įsitaisydavo ant pagalvėlių ir, likus keletui sekundžių iki išvykimo švilpuko, staiga pašaukdavo du ar tris nešikus, išsikraustydavo, išsikviesdavo automobilį ir liepdavo ją nuvežti į geriausią viešbutį, kuriame apsistodavo bent tiek, kad spėtų pajusti prabangos skonį.“ (77–78 p.)
Bent man tokius minipasakojimus šioje dailaus dizaino (sukurta Deniso Bezrukicho) 371–ojo puslapio knygoje greitai skaityti nusibodo. Matyt, prie to prisidėjo ir vertėjas D.Gintalas.
Nenorėdamas baigti minoru, siūlau nenustoti skaityti, versti ir leisti smagiojo prancūzo darbų. O jei tam neturite noro ar laiko, bent pažiūrėkite vienintelį J.Genet filmą, sukurtą 1950–aisiais – „Un Chant d’Amour“ („Meilės daina“), laisvai prieinamą internete. Gerų potyrių.
Kaunas: Kitos knygos, 2011.
