Jim Carroll. Krepšininko dienoraščiai

Tikriausiai romanas, kaip ir pats Jimo Carrollo gyvenimas, nebūtų toks spalvingas ir kunkuliuojantis, jei ne aistra krepšiniui ir tas jau kažkur regėtas, gerokai saviironija paskanintas pasaulėvaizdis (turbūt kiek panašus į didžiojo Bukowskio). Kitaip sakant, ką gali sužavėti besaikis venų badymas ir kitokių kvaišalų vartojimas pats savaime?

Jimo dienoraštis pateiktas tvarkinga chronologine tvarka. Matosi, kad spausdinimui atrinkti ne visi tekstai. Vis dėlto praėjusieji griežtą atranką – tikras karamelinis gardėsis! Net keista, koks raštingas ir pajautus gali būti trylikametis–šešiolikametis (tokio amžiaus būdamas Carrollas rašė dienoraščius). Stebisi ir pats autorius: „Šią knygą sąžiningai parašė jaunas žmogus. Joje esama labai meistriškų vietų. Mane vis dar stebina, kad parašiau jas toks jaunas.“ Imkime pavyzdėlį:

„Aną vakarą žaidėm rungtynes mūsų katalikiškos mokšės jaunimo šventėj ir vienas senas krienas, atsakingas už tvarką, – toks kekšiškas kunigas, kuris pats vežas vien nuo minties, kad jis kunigas, – turėjo išlėkt iš darbo anksčiau laiko, tai savo raktus patikėjo Deniui ir liepė, kai baigsim, viską užrakinti. Na, mes taip ir pasielgėm, bet šiandien šovė nuostabi mintis, kad būtų visai nieko pasidaryt tų raktų dublikatus. Taigi, varydami į biliardinę, stabtelėjom prie raktų dirbtuvės ir susiorganizavom visų raktų kopijas. Vakare per šokius trindamiesi šen bei ten ir lakdami nugirdom, kad vietos Amerikos legiono skyrius po savaitės ar dviejų mūsų mokšėj ketina surengt kažkokį grandiozinį vakarėlį ir kad jau dabar virtuvėj prikrauta bent dešimt dėžių viskio plius nesuskaičiuojama galybė alaus. Ilgai sukt smegeninių neprireikė, išsyk nusprendėm, kad šįvakar pats geriausias metas pritaikyt naujuosius raktus ir apsirūpint nemokamom gėralų atsargom. Sulaukę, kol baigėsi šokiai ir visa chebra pamažu apsitvarkė ir išsivaikščiojo, keturiese nusliūkinom prie šoninių durų ir įsmukom į vidų. Buvom gerokai prikrovę į kelnes, bet maždaug po pusvalandžio jau triumfuodami, su keturiom dėžėm viskio ir šešiom dėžėm alaus numarširavom į Invudo parką. Ten savo lobiui parinkom tinkamą saugią slėptuvę. Be to, aptikom gana vėsų šaltinį, kuriame alus atšąla momentaliai, todėl čia pat vietoj ištuštinom dvi dėžes. O kadangi dabar savo letenose turim beveik penkiasdešimt kvortų viskio, tai visai nesunku numanyti, kad artimiausiais mėnesiais akivaizdžiai padaugės gatvėmis besišlaistančių gatavų kekšių vaikų, tarp kurių neabejotinai būsiu ir aš. Esu visiškai tikras, kad nėr jokios kitos šutvės, kurią būtų maloniau apšvarint negu tuos molius iš Amerikos legiono.“ (p. 67)

Verta priminti, kad knygelę vertė ne kas kitas, kaip Gediminas Pulokas, šiurpinęs tyrąsias dievo bhakteles smagiais Bukio ir kitų talentingų gašlūnų vertimais. Nuostabus vyras tas Gediminas. Beveik kaip Tomas Arūnas Rudokas, seserys ir broliai Kristuje.

Bendrą knygos lygį dažnai nustatysi, įvertinęs, ar skaitalas, nelyginant lakmuso popierėlis, atspindi jo kurpimo metu kunkuliavusias visuomenės, rašytojo, subkultūrų aistras ir akcentus. Jimas, pildydamas savo dienoraščius, gal net pats to nesuprasdamas, ėmė ir užkodavo juose daugumą tuo metu bent jau apie pagrindinius socialinius sluoksnius besisukusių temų ir metaforų. Žiūrint iš šio taško, rašytojas tarsi tampa socialiai atsakingas už būties realijų žymėjimą savo unikaliomis plunksnos kreivėmis.

Kas mėgins knygą lyginti su pagal ją nukaltu filmu “The Basketball Diaries“, nežinia, ar sulauks norimo rezultato. Visų pirma filmas perpasakoja gal tik trečdalį knygoje užfiksuotų nutikimų. Antra, kaip teigė pats autorius, filmas kiek perdėtai niūrus ir turintis silpnoką pabaigą. Viename interviu, kalbėdamas apie šokiruojančių knygų ekranizacijas, Carrollas netgi priduria: kur kas didesnį įspūdį paliko „Traukinių žymėjimas“.

Panaikindamas galbūt netyčia sudarytą piktos ar kupinos kraujo knygos įvaizdį, prasitarsiu, kad pats ją dovanosiu vienam iš jaunėlių giminaičių. Visada geriau mokytis iš svetimų adatų. Iš svetimų kerinčių drugelių.

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. Kaunas: Kitos knygos, 2010.