Julius Keleras. Tai Tu: eilėraščiai

Tai po vieną ant žemės ar grindinio, tai vienas ant kito, bet vis tiek po vieną. Žingsniuodamas tokiu metu senamiesčio šaligatviu nežinai, ką daryti. Kažkodėl šiais metais smėlio ir druskos mišinio ant šių lėlių kūnų pasitaiko itin retai. Dažniausiai, jei nenori susilaužyti kaulų ar šiaip pargriūti, nes galvoje yra Planas, kuriam minėti įvykiai atrodo visai neseksualūs, tenka žingsniuoti balute ir vengti iš šonų apsupusio ledo, kuris taip pat padėtas ant šaligatvio miega. Tačiau pavojingiausia Planui yra ledas, ant kurio guli vanduo. Ši kombinacija ypač nemaloni, nors jie ir nesikalba. Ir tu su jais nesikalbi ir nesibučiuoji, nes jie neturi liežuvio, o gal dėl kitų priežasčių? Juk ir mes kalbamės ar bučiuojamės ne su visais, kas turi liežuvius...

„Tai Tu“ nėra šių trijų pasirinkimo galimybių – vanduo, ledas ir ledas, ant kurio guli į kamuoliuką susisukęs vanduo, paslaugiai laukiantis naujų aukų. Čia visada esti dar viena kategorija – oras. Tekstų eilutės nušlifuotos, kalba „neįpareigojanti“, švelni ir glostanti. Regis, kad gali jas įkvėpti į save, kad jomis skraido paukščiai. Tas oras guli ir ant ledo, ir ant vandens. Ir jis turi liežuvį, kuriuo įkvėptas brūkšteli mūsų plaučius, kuriuo keikiasi paukščiais ir juokiasi juokiasi. „Tai Tu“ atsiranda dvi kategorijos, visa tai, kas yra paviršius ir viršuje įsitaisęs oras. Skaityti šią knygą – eiti oru.

Paviršius knygoje „Tai Tu“ atstovauja kategorijai „Tu“ ir gali būti tapatintinas su moteriškuoju pradu, kurio daiktiškąją būtį kontempliuoja, savo refleksija leidžia egzistuoti ir visomis keturiomis bando įprasminti kategorija „Aš“, save perteikiantis kaip vyriškojo prado atstovą, ramentais į savo paties interpretuojamą ir kuriamą „Tu“ paviršių besiremiantį orą: „man reikia sukurti tave, sugalvoti be/ žodžių, iš nieko sudėti, iš atspindžių/ balose, skruzdžių, liepą linguojančių/ per įkaitusius Vilniaus šaligatvius –/ iš kažko, ką žinau tiktai aš ir tik tu.“

Tas bandymas įpūsti prasmę į paviršiaus „Tu“ beprasmiškumą, kuris taip pat, kaip dirbtinis konstruktas, sukurtas ir „parėdytas“ kitos to paties „Aš“ refleksijos – oras, primena žydų legendinės būtybės Golemo prikėlimo apeigas. Iš pradžių nulipdomas iš molio žmogaus pavidalas, kuris pats savaime stokoja prasmės – gyvybės, o po to bandoma kompensuoti jo prasmės – gyvybės stoka po liežuviu pakišus lentelę su žodžiu „Emet“ (hebr. „tiesa“) (vėliau, anot legendų, Golemas gali būti „išjungiamas“ ištrynus žodžio „Emet“ pirmą raidę, tada gaunamas „Meit“ (hebr. „negyvas“)).

Panašiai skleidžiasi ir mūsų galvose keroja ir pažintis su kitu žmogumi. Pirmiausia susidūrus su pastaruoju mūsų „Aš“ nusilipdo žmogaus „Tu“ pavidalą savo galvose, susitveria jį, o po to bando visomis išgalėmis pavidalą, kuris neatspindi to, ką galėtume įvardyti kaip tikrovės atodūsį, prikelti, įprasminti, priartinti kaip galima arčiau tiesos – originalo, kurio projekciją nešiojamės galvoje. Vienas iš būdų tą padaryti – po liežuviu pakišti užrašą „tiesa“ arba, kitais žodžiais tariant, priskirti originalo ištartus žodžius Golemui, kad jis atgytų. Tačiau ką daryti, jei paviršius „Tu“ neturi liežuvio, po kuriuo būtų galima pakišti žodį „tiesa“? Jei pastarasis tėra „Aš“ privilegija?

Visų pirma dera paminėti, kad „Aš“ tenka nusilipdyti ir savąjį Golemą, nes tiesiogiai santykiauti be tarpininko „Aš“ negali nei su „Tu“, nei su „Tu“ Golemu savo galvoje. Tad „Aš“ galvoje susitinka dvi, šios kategorijos projektuojamos, vaiko rankos pamestos lėlės, „Aš“ Golemas ir „Tu“ Golemas. Abi šios refleksijos marionetės pavaldumo ryšiais neatsiejamos nuo jas projektuojančiojo „Aš“. Būtent šie pavaldumo ryšiai jas ir sieja, kai skiria visa kita.

„Tai Tu“ knyga – neabejotinai lyrinės poezijos, subtiliai išreikšto erotiškumo irštva. Susidūrus su panašaus žanro poezija visada kyla klausimas, ar joje atsiras vietos skaitytojui. Juk poezija dažniausiai apskritai į intymumą pretenduojantis menas. O romantinė, erotinė, meilės lyrika yra šio intymumo maksimumas, absoliutas, vaza, primerkta ekečių, į kurias, atrodytų, skirta įkristi tik konkrečiam žmogui, konkrečiam „Tu“, o ne skaitytojui, kuris čia kaip niekad gali pasijusti ne vietoje ir ne laiku nutikęs reiškinukas. Skaitydamas tokias knygas jautiesi tarsi atplėšęs svetimą laišką, kuris adresuotas ne tau. Bet tai nebūtinai nemalonus išgyvenimas, skatinantis nejaukumą. Iš dalies gali pasismaginti legaliai įprasminęs ir iki meno „vartotojo“ lygio kilstelėjęs savo vojaristiškus polinkius.

Vis dėlto dėl jau minėto knygos „oriškumo“, subtilumo ir lengvumo pojūčio skaitant atrodo, kad knygoje vietos užteks visiems: „aš gulėjau po vyšnia,/ taip, po vyšnia,/ o tu?// aš?/ aš buvau tąsyk/ vyšnios kauliukas.“ Eilėraščiai čia tarsi kambariai, po kuriuos gali vaikščioti. Jie ne tavo ir ant kiekvieno baldo taip ir išraižyta „Skirta ne Tau, nes Tu nesi „Tu““, tačiau vaikščioti leidžiama. Neapleidžia pojūtis, kad tie kambariai su baldais, ant kurių tai išraižyta, skirta būtent tau. O viso šio reikalo paskirtis – kiek ekshibicionistiškas poreikis parodyti kambarių apstatymą su išraižytais „Ne Tau“ ornamentais. Ir pasiilgtum kambarių, kuriuose apstu ornamentų, liudijančių, kad esi laukiamas, kad galėtum jų apstatymą kontempliuoti per knygos „Tai Tu“ interjero prizmę: „keliaujant iš kambario A į kambarį B/ visi šviesoforai neveikia, visi ženklai,/ rodantys artimą sniegą, labai primena/ žydinčias vyšnias, tai išties jos.“

Galėtume perfrazuoti posakį „Kur du – trečias nereikalingas“ į, pvz., „Kur du poezijoje – trečias reikalingesnis už juos“. Galbūt dėl šios priežasties ant pirmojo knygos viršelio autoriaus vardas ir knygos pavadinimas puikuojasi vienoje eilutėje, taip leisdami skaitytojo protą iškirsti naujos interpretacijos eketę „JULIUS KELERAS TAI TU“.

Kaunas: Kitos knygos, 2010.