Ona Voverienė. Antikomunizmas(3)

Knygoje yra pateikta autorės socialinė ir politinė publicistika, remiantis įvairių autorių knygomis bei straipsniais antikomunizmo teorijos ir komunizmo praktikos klausimais, skelbtais 1998–2008 m. (pora straipsnių vėlesni) užsienio ir Lietuvos periodikoje: „Drauge“, „Varpe“, „XXI amžiuje“, „Lietuvos aide“, „Tremtinyje“ ir kt. Beveik 500 puslapių knygoje yra šeši skyriai („Antikomunizmo ištakos – rusų bolševikinė Spalio revoliucija“; „Antikomunizmo istorija Lietuvoje“; „Antikomunizmas Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Stebėjimas ir suvokimas“; „Naujoji antikomunistinė rezistencija. Viešumas. Atminties gaivinimas“; „Antikomunizmo teorijos plėtra Nepriklausomoje Lietuvoje“; „Europa be teisingumo – Europa be ateities“). Skyriai turi po keletą ar keliolika straipsnių.

Vien tik skyrių pavadinimai atskleidžia knygos esmę. Komunizmo šmėkla klaidžioja ne tik po Europą, bet baigia užkariauti visus žemynus, o kur ji įžengia, prasideda tragedijos. Knygos autorė, remdamasi begale literatūros, savo tyrimais bei pastebėjimais, jautriai, drąsiai ir vaizdžiai atskleidė komunizmo ideologijos šaknis ir esmę, parodė komunistų partijos, lietuvių tautos genocido vykdytojos, tikrąjį veidą ir perspėja jaunesnes kartas, kad pasaulyje nėra didesnio blogio už komunizmą. Dėl komunistų vykdyto genocido Lietuva prarado 34 proc. gyventojų, rašo autorė ir cituoja V.Radžvilą: „...Šmėklos tarnai dešimtmečius iš žmonių sąmonės raute rovė religines ir moralines vertybes (...), nėra skirtumų tarp gėrio ir blogio...“ Knyga – ne vien publicistika, bet ir XX–XXI a. Lietuvos (ir ne tik) istorijos tarpsnis, atskleidęs komunizmo ideologiją, lėmusią žmonių likimus. Knyga įdomi, o besidomintiems nagrinėjamu klausimu – ir labai informatyvi (joje daug nuorodų į literatūrą). Knygoje sudėta daugybė straipsnių, dėl to neišvengta pasikartojimo, bet tai nemenkina knygos vertės, atvirkščiai, leidžia dar kartą apmąstyti iškeltus klausimus.

Pirmajame knygos skyriuje remtasi rusų spauda („Argumenty i fakty“, 1988, Nr.19) bei emigrantės, antikomunizmo teorijos pradininkės Aleksandros Rachmanovos (g.1898 m.) knygomis („Naujas žmonių fabrikas“, „Studentai, meilė, ČK ir mirtis“, „Moterys raudonojoje audroje“ ir „Pieno pardavėja Otkringe“), kurios išverstos į 50 pasaulio kalbų, tarp jų – ir į lietuvių. Tokio turinio knygos Lietuvoje sovietmečiu iš bibliotekų buvo išimtos ir sudegintos. Knyga „Naujas žmonių fabrikas“ yra laikoma antikomunizmo teorijos pradininke, apie tai rašė Valdas Sasnauskas straipsnyje „Bolševizmo teisėja – rašytoja A.Rachmanova“ („XXI amžius“, 2001 m. spalio 17 d.).

Antrasis skyrius – „Antikomunizmo istorija Lietuvoje“. Antikomunizmo pradininkas Lietuvoje yra filosofas, rašytojas, kunigas Stasys Yla. Jis yra parašęs ne vieną knygą. Svarbiausios nagrinėjamai temai: „Komunizmas Lietuvoje“ (1937 m. Juozo Dauliaus slapyvardžiu). Tai – pirmasis antikomunizmo teorijos ir praktikos leidinys Lietuvoje. Knygoje atskleisti tarptautiniai komunizmo tikslai ir uždaviniai. Jo „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m. JAV ir 1991 m. Kaune). S.Yla knygose pateikia ir lygina duomenis apie abi antihumaniškas hitlerizmo ir komunizmo sistemas.

Trečiasis knygos skyrius – „Antikomunizmas Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, stebėjimas ir suvokimas“. Kovo 11–oji buvo trumpas laisvės ir nepriklausomybės euforijos dvelktelėjimas (1990–1992). Autorė cituoja kardinolo Vincento Sladkevičiaus pamokslo mintis, pasakytas prie Katedros durų, ir apgailestauja, kad jau daugiau du dešimtmečiai praėjo nuo pasakytų prasmingų minčių, o mes vis stumdomės, pykstamės, nepasidalijame turtų ir šlovės. Autorė primena gražias garbingas mūsų istorijos datas ir dabartinius „frontininkus“ bei kitus į juos panašius. Ji rašo, kad niūriausios prognozės pildosi. Vėl prisimena Prancūzijos mokslininkės, dabartinės pasaulio politologės, prof. Fransuszos Thom žvilgsnį į Lietuvą. (Lietuvoje ji parašė 27 straipsnius.) Thom žavėjosi 1990 m. Lietuvos įvykiais, o atvykusi 1993 m. nusivylė pamačiusi, kad į valdžią grįžo komunistai, ir parašė straipsnį „Jūsų visuomenė serga“ („Dienovidis“,1993 04 02). Laimėjus rinkimus komunistams yra grėsmės Lietuvai, nes Rusija yra kitokia negu Europos valstybės. Imperinis mąstymas negali greit išnykti.

Ketvirtame skyriuje rašoma, kad tautos sąžinė neturi tylėti, nes aktyviai veikia „penktoji kolona“. Tik Raudonosios armijos jėga perdavė valdžią Maskvos statytiniui Justui Paleckiui. Knygoje aprašyti to meto įvykiai, aptarta A.Anušausko knygose „Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. Pirmoji sovietinė okupacija“ (2006); „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 m.“ (1996). Aprašomos Molotovo– Ribbentropo pakto pasekmės: baisūs komunistų nusikaltimai, žiaurūs kankinimai ir žudymai įvairiose Lietuvos vietovėse (Rainiai, Pravieniškės ir kt.), ryžtinga partizanų kova ir šiurpi jų kasdienybė, Lietuvos žmonių tremtys, lietuvių tautos genocidas ir jo vykdytojai – NKVD, MVD, MGB, KGB struktūros.

Penktasis skyrius –„Antikomunizmo teorijos plėtra Nepriklausomoje Lietuvoje“. Prasidėjus Lietuvos atgimimui tauta siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tuometinis KP CK sekretorius A.Brazauskas tada taip kalbėjo: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai, nes manau, kad tai nerealu...“ („Argumenty i fakty“, 1989, Nr. 47). „Kuriame socializmą SSRS sudėtyje, jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini...“ („Tiesa“,1989 m. kovo 3 d.). „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą, kas gins Lietuvą?... („Lietuvos rytas“, 1990 m. sausio 25 d.“)... Apie tai reikia žinoti, kalbėti ir rašyti. Tauta sunyksta, kai pamiršta savo istoriją. Atkūrus nepriklausomybę apie komunistų piktadarybes parašyta daug knygų, sudaryti kalinimo ir tremties vietų žemėlapiai, įamžintos partizanų žūties vietos, rengiamos parodos bei renginiai įvykiams paminėti. Deja, veikia ir antroji pusė – Raudonasis frontas žengia senelio Justo Paleckio pėdomis.

Paskutinis knygos skyrius pavadintas – „Europa be teisingumo – Europa be ateities“. Pažinti blogį būtina ir reikia išsiaiškinti jo šakinis. Per dešimtmečius išrautos dvasinės vertybės, baigia išnykti normalios šeimos, suskaldyta tauta, maža idealistų, vietoje jų – daug KGB rezervininkų, partinės mokyklos auklėtinių. Vienintelis kelias į teisingumo atkūrimą – komunizmo teismas. Beliko įvardyti didžiausius genocido Europoje idėjinius lyderius, organizatorius, vykdytojus ir teisti juos Tarptautiniame komunizmo teisme.

Nepamirštos fašizmo aukos, neturi būti pamirštos ir komunizmo aukos. Ši knyga – tik pradžia dabartinės Lietuvos kelyje į antikomunizmo mokslinės krypties formavimąsi. Šito mus moko ir to siekiama aptariamoje knygoje. „Antikomunizmas“ tegul bus paminklas komunizmo aukoms. Jame jos turi būti įvardytos ir įamžintos“, o „Teisti genocido vykdytojus – mūsų pareiga“, – rašo prof. Ona Voverienė.

„Diemedžio“ leidykla, Vilnius, 2010.