Orhan Pamuk. Nekaltybės muziejus(5)

Pirmą kartą gyvenime pasidaviau tiek perskaičiusi, bet liko neįveikta didesnė pusė knygos iki 645–ojo puslapio. Negalėjau patikėti, kad tokio nuobodulio muziejų, o gal banalybės muziejų, vis dėlto tikslumo dėlei – nuobodžiausios banalybės muziejų būtų įteikęs jau pamėgtas ir anksčiau išgirtas Nobelio premijos laureatas turkų rašytojas Orhanas Pamukas. Naujausias romanas. Ar tai rašytojo kerštas sau, ar leidyklai, ar skaitytojams, o gal visiško nuovargio ir išsekimo pasekmė – jau nesvarbu. Galbūt atsakymas slypėjo desperatiškai atsivertus paskutinį romano puslapį, kur nurodomi jo rašymo metai – nuo 2001–ųjų iki 2008–ųjų. Po pirmųjų 50–ies puslapių spėliojau apie giliai užslėptą pašaipą, po 100 puslapių suglumusi vyliausi netikėto „atsiskleidimo“, dar po 100 supratau patekusi į spąstus... kartu su autoriumi. Kai nuobodžiai vienodai vis atrajojant tą patį per tą patį gromuliuojama jauno turtingo turko slapta fiziologinė priklausomybė žemesnio socialinio sluoksnio aštuoniolikmetės merginos kūnui. Slapta, nes greta – savo aplinkos sužadėtinė ir turtingi draugai. Sutrumpinus romaną iki 200 puslapių, gal būtų visai originalus turkiškos meilės romanas apie „nekaltybės“ tradicijas. Padrąsinsiu tik tiek, kad kas 50 puslapių atrasite vieno sakinio humoro prošvaisčių. Dar – šiokių tokių Stambulo aukštuomenės gyvenimo ypatybių. Galutinai pribloškė romano pabaiga (atsiverčiau iš nevilties), kai... herojus kreipiasi į rašytoją Orhaną Pamuką, prašydamas parašyti romaną. Geriau šios knygos nebūtų parašęs. O gal klystu?

Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2010