Patrick Modiano. Horizontas
XX a. pabaigoje lietuvių teatrą buvo ištikęs B.M.Koltesso fenomenas, ir jo pjesė „Naktis prieš pat miškus“ buvo taip gerai žinoma lietuvių skaitytojui ir žiūrovui, kad režisierius I.Jonynas spektaklyje rado esant reikalinga iškupiūruoti iš jo tekstą.
Be to, turime Rabelais, M.Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ir dar daug ką. (Trūksta filosofijos, bet tai – kita kalba.) Didesnioji prancūzų literatūra su mumis net ne nuo to laiko, kai J.P.Sartre’as buvo nufotografuotas Nidos kopose, o, galima sakyti, nuo pradžių. Mes truputį prancūzai, kaip R.Gary. Vadinasi, mes lenkai.
Nuo dabar lietuvių skaitytojas žinos ir rašytoją P.Modiano. Tai – labai žymus ir populiarus prancūzų kūrėjas, 1978–ųjų Goncourt’ų premijos ir dar dviejų svarbiausių įvertinimų laureatas, 2010–aisiais apdovanotas ir „Cine Del Duca“ premija už viso gyvenimo nuopelnus. Akademinio susidomėjimo juo banga kilo XX a. 10–ajame dešimtmetyje, t.y. apie 1990–2000 m., ir jo gaires žymi tokios pavardės kaip Prince, Bedner, Laurent, Guyot–Bender, VanderWolf, Robert Smadja ir Akane Kawakami. Anotacijoje autoriaus gyvenimas aprašomas taip: „Jo motina belgų aktorė nuolatos gastroliuodavo, o žydų kilmės italo tėvo jis niekada nepažino, bet girdėjo galybę istorijų (turima galvoje prieštaringų, neigiančių viena kitą. Aut. past.) apie jo audringą gyvenimą.“ Pagal šią formulę tai žmogus, labai panašus į R.Gary „Aušros pažado“ pasakotoją: žydų kilmės, mama artistė, prieštaringos istorijos; R.Gary – tikrąjį – su rašytoju P.Modiano sieja ir ta pati leidykla – „Éditions Gallimard“, leidėjas – gigantas. Bet, turėdami panašų išeities tašką, autoriai tarsi žiūri priešingomis kryptimis. R.Gary „Aušros pažado“ pasakotojas ir pagrindinis veikėjas yra slaptas Q.Tarrantino „Inglourious Basterds“ herojaus su beisbolo lazda įkvėpėjas. Tuo tarpu iš „Horizonto“ anotacijos sužinome, kad tokie žmonės kaip pagrindinis herojus Bosmanas dabar vadinami, pvz., „baikščiais vyrais“, kaip S.Poisson eilėraštyje. Anksčiau tokius vadinome „mažaisiais žmonėmis“, ir Lietuvoje ši iš egzistencinio mąstymo teorinės perspektyvos kilusi figūra tebeaptinkama net ten, kur jos nebuvo, nėra ir nebus, pvz., F.Kafkos kūryboje.
„Horizonte“ herojus suvokia save kaip absurdo žmogų, „mažąjį žmogų“, kuriam miesto erdvė svetima (p. 39) arba totalitariškai įsakinėjanti (p. 92), o valstybė yra ne pilietinio intereso tęsinys ar klasinių interesų kova, o totalitarinis fasadas – policininkų būriai, kurie praleidinėja vyriausybinį kortežą ir todėl negalima pereiti per gatvę. Kiti žmonės – tai minia, kuri tikrąja to žodžio prasme remia jį prie sienos, eidama pro šalį, – jį ir merginą Margaretę, su kuria bus išplėtotas erotinis santykis, koks ir tegalimas atomizuotame pasaulėvaizdyje. Bosmanas nelieka schematiškas – jis ir isteriškai juokiasi po kitokių, ne mažųjų, žmonių sterilių namų svoriu, ir adekvačiai apmąsto savo kaltės jausmą (p. 138). Į turtingą advokatų šeimą žiūrima kaip į priešus, galop herojus apmąsto savo klasinę padėtį galutinėse išvadose apie kaltę; be to, prieš tokius policijos būrius ir tą vyriausybę buvo einama 1968–aisiais, kai, anot A.Šliogerio, baigėsi pasaulis, o P.Modiano debiutavo kaip romanistas. Į klausimą, kodėl Bosmanas negalėtų maištauti, tenka atsakyti taip: viena vertus, jis nesuinteresuotas įveikti savo neurozę, nes tiesiog nėra „mažasis žmogus“, o labai didelis būsimas rašytojas. Bet kitas atsakymas, kurį galima įsidėmėti iš šios knygos ją užvertus, būtų toks: „mažasis žmogus“ neišeina į gatves, jei valstybėje pernelyg paplitusi kriminalinė subkultūra.
Anotacija knygos nugarėlėje yra keista. „Modiano rašo kaip amoralaus tėvo sūnus, kurio gyvenimą kaskart skaudžiai persmelkia staigūs ir netikėti motinos išvykimai, jis kupinas mistinės baimės būti ir peržengti ribas.“ Šito „Horizonte“ nerasime, o visai autoriaus kūrybai apibendrinti tokia reziumė taip pat netinka, nes dalis tų viršuje išvardytų prancūzų literatūros mokslo autoritetų su tuo nesutinka, o interpretuoja P.Modiano kaip post Holokaustinį autorių. „Horizonte“ veiksmas vyksta laikais, kuriuos tiksliau įvardyti atidėliojama, bet skaitant galima juste pajusti kritikų išgirtu trapiu ir taupiu stilium, poetiška proza atkurtus laikus, kai buvo rašoma prie rašomųjų mašinėlių, ir kas nors galėjo įgyti vienintelį skaitytoją – tą (stereotipiškai) moterį, kuri perrašinėja mašinėle rankraščius (p. 119). Rašoma plunksnakočiu, kuris turi antgalį (p. 80), o knygos yra nesupjaustytos (p. 128). Tai – XX amžius, kuriame renkamasi tylėti, o ne kalbėti apie esminius jo įvykius. Pas mus taip daro I.Toleikytė. Bet P.Modiano kalbėjo, ir daug. Pavyzdžiui, vokiečiai po 45 metų delsimo drįso išleisti jam šlovę atnešusį debiutinį romaną. Pernai jis išleido „Horizontą“, ir šiemet jis išėjo ir lietuvių kalba. Žinote, iš esmės tai „gera knyga“, ištraukta iš konteksto.
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius. Vilnius: Baltos lankos, 2011.
