Renata Šerelytė. Vėjo raitelis

Knygoje pasakojama istorija vyksta vienoje sodyboje, į kurią atvažiavusi TV paieškų tarnybos grupė – žurnalistė Ženia, operatorius Kipsas ir grimuotoja Sigutė – bando surasti paauglės (kuri vėliau pasirodo esanti to paties amžiaus kaip ir žurnalistė Ženia) Sašos tėvą. Istorija klostosi vieną naktį, tačiau galima įtarti, kad ši naktis tėra dar viena rašytojos pametėta metafora. Tatai bylotų tokie simptomai kaip jau minėtas Sašos amžiaus pokytis, kuris iš tiesų pateikiamas ne kaip paauglės amžiaus pokytis, o kaip žurnalistės Ženios žvilgsnio į merginą pokytis: „– Tu! Juk tau ne daugiau kaip šešiolika!/ – Šešiolika?/ – Na, pasitaiko apsirikti. Tarkim, devyniolika./ Saša papurtė galvą./ – Man keturiasdešimt./ Ženia buvo benusikvatojanti, bet keista Sašos veido išraiška ją sulaikė./ Galbūt negailestinga ryto saulė, nemėgstanti dirbtinio vakaro grimo, galbūt aštrus, kaulus smelkiantis nuovargis, kuris neleidžia užsnūsti ir iki liguisto ryškumo išaštrina žvilgsnį, galbūt ir nusivylimas leido jai išvysti Sašos veido pokyčius, kurių ji anksčiau tiesiog nepastebėjo, nes ne jos darbas stebėti žmonių veidus, matyti, kaip gilėja raukšlelės ir blunka akių spalva, juk tai vargu ar ką sako pasaulyje, kuriame ir skausmas, ir džiaugsmas įprato būti grimuojami./ – Tik pamanyk, – sumurmėjo ji sutrikusi, žiūrėdama į anksčiau nematytas raukšleles, gelstelėjusią, vietomis šlakuotą veido odą ir netgi sidabrinį plauką paausy. – Išeitų, mes bendraamžės... galėjau kažkaip nuvokti... juk naktis buvo pakankamai ilga.../ – Taip, – patvirtino Saša, sūpuodama kūdikį. – Naktis buvo ilga.“

Ilgoji naktis sodyboje yra pažymėta demonų, chtoninių būtybių, sulenkėjusių dvarininkų, prisiminimų, haliucinacijų perėjos ženklu. Vidiniai TV paieškų tarnybos grupės narių monologai veda juos prisiminimų takais, atveria duris į slapčiausias veikėjų sielos kerteles. Paieškų tarnybos darbuotojai, kuriems paieškos – tik būdas uždirbti duoną ir nieko daugiau, rašytojos valia leidžiasi į tikrų tikriausias paieškas savo praeityje, į kurią pastarieji atsitraukia negalėdami priimti chaoso ir keistenybių, kurie dedasi aplink juos Sašos senelės Jadzės sodyboje. Veikėjus užplūdę prisiminimai tik kartkartėmis pertraukiami tiesioginio veiksmo, besimaudančio magiškojo realizmo baseinuose.

Labiausiai sukrečia jautriosios grimuotojos Sigutės prisiminimai. Ne tie, kuriuose kalbama apie ją tvirkinusį patėvį... Ne. Labiausiai šiurpina maniakiškas mergaitės noras būti gerai, lydintis ją visą gyvenimą, ir atskleidžiamas to genezės taškas – scena, kurioje mergaitė bando išgydyti kačiuką: „Nešėsi namo ampules ir švirkštus su išdidžiu pasitikėjimu – kas čia yra, baksteli į kuprą, argi dėl to verta važinėti po poliklinikas, – ir su gailesčiu nužvelgė mažą ir drebantį kaimynų katės murzių po kiečiu. Viskas iš pradžių ėjosi gerai, tik katinui kažkodėl nepatiko tas baksnojimas į kuprą, ir jis kuo toliau, tuo labiau protestavo, kol vieną kartą taip pasimuistė, kad adatą pataikė nebe į kuprą, o į kažką kietą, turbūt į kaulą, net įlinko, ir žemės grumstelis, nežmoniškai suklykęs, čia pat apsišlapino iš skausmo ir ėmė raitytis, kol pastyro letenėlės ir staiga išsiplėtė akių vyzdžiai – jie plėtėsi taip sparčiai, kad, atrodė, kosmose sprogo juoda supernova ir baisiu greičiu artėja tiesiai į Sigutę.“ Ši scena galėtų būti vienas iš raktų siekiant apibendrintai suvokti romane perteikiamą poziciją – veikėjai trokšta būti geri, humaniški... Ši pozicija lakoniškai galėtų būti išreikšta kaip mintis, kad nehumaniškumo viršūnė yra noras būti humaniškam, tai, kad pastanga būti geram yra tikrasis blogis, nes ji pati savaime jau žymi bandymą suklastoti, padirbti savo poziciją. Pastanga būti geram knygoje pateikiama kaip iš anksto diskredituotas planas dėl pačios savo neteisingos prigimties. Ši pastanga gretinama su liguistumu, gyvenimo kategorizavimu, vertybių skalėje visų subjektų vertimu objektais ir jųjų hierarchizavimu bei skirstymu į tuos, kurie nusipelno pagalbos, ir tuos, kurie jos neverti – romane tai atskleidžiama scenoje, kai pasirodo angelė Odė su murzinų vaikų būreliu. Juodvi su Sigute yra labai jautrios, geros, gailestingos... Tačiau didesniam kaimiečių vaikui Antanui gailesčio jos nejaučia: „Ji permetė akimis nuščiuvusius vaikus, ieškodama, kuris čia menkiausiai apsirengęs./ Žvilgsnis sustojo prie Antano – jis temūvėjo suplyšusius šortus. Sigutė linktelėjo, ėmė mintyse skaičiuoti, bet paskui sudvejojo./ – Nieko nebus. Tu per didelis, o siūlų per mažai./ – Galite numegzti man kojines, – mandagiai pasiūlė Antanas./ Sigutė papurtė galvą./ – Kodėl? – nuliūdo Antanas./ – Nemoku. Mezgu tik megztukus./ – Tai gal teta Odė numegztų?../ Odė pagrasė Antanui pirštu./ – Ak tu nekuklus kalakučiuke. Tu jau toks didelis, kad visai nekeli užuojautos./ – Kilnių jausmų, – pridūrė Sigutė šaltai.“

Žurnalistės Ženios prisiminimai vis nuveda ją į tuos laikus, kai ji buvo psichiatro Pavelo žmona. Tai asmuo, kuriam visuomet viskas aišku, logiška, išsprendžiama. Jo santykis su iracionalumo ištroškusia ir šio troškulio nepatenkinančia Ženia skaitytojui gali pasirodyti primenantis Larso von Triero juostoje „Antikristas“ besiskleidžiantį santykį tarp žmonos ir psichologo vyro, kuris savo pasitikėjimą semdamas iš racionalumo šaltinio ignoruoja kitokias pasaulio ir žmogaus sampratos galimybes ir jas atmesdamas savo žmoną bando pagydyti, taip ją dar labiau pastūmėdamas į visiško chaoso triumfą per gamtą. Ženia, taip pat atsidūrusi gamtos demonų ir chaoso karalystėje, kaip atsvarą renkasi prisiminti šaltą ir racionalų savo buvusį sutuoktinį.

Žuvys, plaukiojančios romane, yra keistos, šiurpios, deformuotos ir mėgstančios pavadinimus, rašomus kabutėse: „Kavaliūnaite, Kavaliūnaite, – sugėdina ją darbuotoja, – daržą nusiravėk, nes bulvių neturėsi!/ Negaliu, – atsakė Kavaliūnaitė, patemdama žemyn rausvą palaidinę su užrašu „Sexy girl“, – vaikai ant rankų kabo, paims vyras dalgį ir nupjaus tuos bulvienojus su kiečiais beigi balandom.“

Kabutės romane „Vėjo raitelis“ pretenzingai įsiterpia tekstan, o gal veikiau pretenzingai įterpia pretenzijos galimybę. Skaitant neapleidžia jausmas, kad skaitytojas yra maitinamas sumuštiniu iš juodojo šokolado, rūkytos dešros ir braškinių ledų. Pateiktoje citatoje atsiskleidžia du šio sumuštinio lygmenys: rūkyta dešra – nūdienos Lietuvos kaimo gyvenimas, braškiniai ledai – popkultūrai būdingos kodinės detalės. Šie du lygmenys atrodo visiškai nederantys tarpusavyje ir jų giminystė sutrikdo. Ne toks subtilus praeivis gali net žiauktelti kartą kitą nužvelgęs savo minčių rentgeno spinduliais šiuos simbiotinių padarėlių griaučius, tačiau padėtį stebėtinai pataiso juodasis šokoladas – magiškojo realizmo vitražas, pro kurį autorė geba pažvelgti į kaimiškos dešros ir braškių ledų kokteilį. Kita šio sumuštinio žuvis – ketvirtoji – yra nuolatinė rašytojos ironija, kuri neapleidžia naratyvo nė vienoje kelio atkarpoje.

Derinti magiškojo realizmo apraiškas greta koja kojon sekant ironijai – sudėtinga užduotis. Man ironija pati savaime eliminuoja pasaulio stebuklų matymo galimybes, ji reiškiasi kaip uždara sistema, paremta nihilistinės logikos daigais, tad kaip gali greta sugyventi neigimas, kuris pašiepia ir leidžia deformuotai atstovauti tvariniams bei tverti kitus tvarinius – konstruktus, kurie pašiepia pačią tvėrimo galimybę, ir magiškasis realizmas, kuris yra teigimas, gimdantysis bei kuriantysis pradmuo. Šie du pradai nutinka postmoderniame aptvare dresuojant ir tarpusavyje kergiant jau minėtus lietuviško kaimo degradavimo bei popkultūros demonus.

Labiausiai romane žavi autorės gebėjimas kurti personažus – neapleidžia jausmas, kad jie gyvi, tupintys, tau skaitant knygą, greta ir be paliovos kažką reiškiantys. Toks personažų reikšmingumas, jų metaforiška genezė ir veika kiek glumina. Kiekvienas personažas „Vėjo raitelyje“ yra gyvas, įdomus, simbolizuojantis, neišbaigtas, reiškiantis reiškiantis reiškiantis ir dar kartelį. Atrodo, kad knygoje bet kokia veiksmo galimybė yra tik formalumas, tarpusavyje jungiantis tikruosius, visą kitą nustelbiančius kūrinius, – veikėjus, kurie kiekvienas savarankiškai yra net ne veikėjai, o veikiau eilėraščiai. R.Šerelytės romanas labiausiai tuo ir žavi, kad tai romanas, kuriame veikia ir tarpusavyje santykiauja veikėjai–eilėraščiai, o tekstas, kalbantis vaizdų kalba, prašyte prašosi būti ekranizuotas. Jei šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir esama romano, kuris būtų puiki medžiaga filmo kūrimui, tai R.Šerelytės „Vėjo raitelis“ kaip tik tokia knyga.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.