Robert Harris. Enigma

Neturėdamas aplink naujos smagios knygos, nutariau išmėginti „Jotemos“ „Enigmą“. Knyga, gana gražiai pristatyta leidyklos tinklalapyje, netruko pagauti žvilgsnį: „1943–iųjų kovas, kare įsivyravo pusiausvyra, dabar daug kas priklauso nuo priešininkų žvalgybos sumanumo. Taip pat ir nuo jauno bei talentingo Blečlio Parko dešifruotojo Tomo Džeriko, drauge su kitais kriptoanalitikais mėginančio perprasti sudėtingą vokiečių radiogramų šifro kodą.“ Deja, paėmus knygą į rankas, pradėjus skaityti ir detaliau nagrinėti, ankstesnis užsidegimas netrunka prislopti.

Turbūt vienintelis dalykas, dėl kurio dar verta skaityti knygą po pirmų keliolikos puslapių, – įdomi jauno matematiko, šifruotojo Tomo Džeriko gyvenimo istorija, tiksliau, jo veikla dešifruojant priešų (vokiečių) radijo pranešimus. Matematika ir tai, kas daroma iš jos, prilygsta filosofijos grožiui, kuri tuo tarpu yra išminties gatvės gyventoja. Rašytojas Harris remiasi autentiškais karo duomenimis, gana detaliai atskleisdamas T. Džeriko veiklą ir nuopelnus. Iš dalies įdomu spėlioti, kaip kelialygį kodą Tomas nulauš, kaip jausis po to ir panašiai.

Romanas yra per daug romantizuotas, per daug deminutyvinis, nesiseka suintriguoti, padaryti siužetą patrauklų. Kas per daug, tas nesveika – dažnai sakydavo mama ir močiutė, man persirijus kugelio. Tą patį pasakyčiau ir Robertui Harris. Keturių šimtų puslapių neišradinga melodrama žmogui, skaičiusiam Kafką, Bukowskį ar Joyce’ą, greičiausiai pasirodys šleikščios pasenusios uogienės skonio. Gal aš tiesiog atpratęs nuo įprastinių, klasikiniu šablonu kalamų romanų?

„Gajus Logis buvo aukštas, dešimčia metų už Džeriką vyresnis vyras blyškiu it lavono veidu. Jis gulėjo aukštielninkas ant lovos, sprandą atrėmęs į vieną jos atramą, kulkšnis užkėlęs ant kitos, ilgas rankas tvarkingai susidėjęs ant pilvo, o žvilgsnį nukreipęs į duris. Dantimis jis laikė sukandęs pypkę, o dūmų žiedai kilo į lubas. Platūs nimbai vinguriavo aukštyn, vinguriavo, draikėsi ir virto migla. Jis išsiėmė iš burnos pypkę ir stipriai nusižiovavo, tačiau žiovulys, atrodo, nustebino jį patį.“ (p. 26) Turbūt nuobodu būti tokios knygos vertėju.

Robertas Harris su visa derama pagarba atrodo lyg šešiolikametis, ką tik išėjęs iš kokios nors kūrybinės stovyklos, pamokytas geraširdžių, bet išgeriančių dėdžių ir tetų, kaip meistriškai lipdyti tekstą. Panašų, kad tik su klijais vėliau ir apsistojama. Pamiršus kritinę mintį taikyti tiek sau, tiek teksto kokybei, tiek estetikai, tiek apskritai Kūrybai. Amatininkas ne visada menininkas, tiksliau – beveik niekada. Jeigu droždamas pjaustymo lentelę nemoki įpūsti gyvybės, ji niekada netaps tavo mylimojo džiaugsmo ašarų priežastimi.

Viršelis, kaip ir daugumos kitų leidyklų dabar leidžiamų knygų, – salsvas ir skubotas. Padėtį gelbsti nebent skęstančių laivų aromatas. Bet didelio šrifto balta spalva nudažytas pavadinimas ir autoriaus pavardė atrodo labai pigiai. Kaip ir autoriui, leidyklai pritrūko skoningo pateikimo, kontempliacijų.

Mamai knygą gal ir atiduočiau, bet draugui, besidominčiam literatūra, ranka vargiai pakiltų dovanojimo malonumui.

Iš anglų k. vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2011