Robert Rowland Smith. Pusryčiai su Sokratu. Kasdienio gyvenimo filosofija

O skyriuje apie ginčus su partneriu jis pabando paprovokuoti: „Pykstate? (...) O jei pasakyčiau, kad niekinu jus už tai (...), kad švaistote laiką (knygai), nors turėtumėte mažiau galvoti apie save, o daugiau apie kitus?“ Man tai negalioja, aš rašau recenziją. Tai iliustruoja fiktyvumą tos tikslinės auditorijos, su kuria jis bando kalbėtis. Skaitytojai–pirkėjai gal yra, o gal jų nėra. Jei jis atspės, kokie jie, komunikacija įvyks, o knyga bus perkama. O gali paaiškėti, kad bendraminčių auditorija neegzistuoja, kaip tegu atsitinka A.Užkalniui. 

R.R.Smith įsivaizduoja tą auditoriją kaip didmiesčio kontorų žmones, dirbančius prie kompiuterių patalpose su „sustatytais eilėm stalais“ kompanijoje, įsikūrusioje galbūt atskiram pastate (p. 49), prie kurio galima palikti mašiną (p. 85), o gal ten vykstama etro (p. 40). T.y. autorius, filosofijos specialistas ir rašytojas, kalbasi su klase, kuriai nepriklauso, ir tai kiek kurioziška: pvz., sužinome (p. 29), kad stereotipinės namų šeimininkės vyras dirba teisme, žiniasklaidoje ar vyriausybėje (sic!). Kita vertus, ši auditorija – „paprasti žmonės“, privalantys nieko nenutuoti apie filosofiją IR turėti apie ją neigiamą stereotipą, ir juos reikia dirbtinai sudominti; būtent ši dominimo pastanga daro kai kuriuos skyrius neįdomius, dirbtinokus. Knyga bandyta rašyti taip, kad pamažu įvestų nepripratusį skaitytoją į filosofijos kontekstą. Bet tai ir stabdo, nes filosofijos „populiarinimas“, jos pritaikymas nespecialistui turi melo, „falšo“ elementą, ir žmonės tai jaučia nervais, nors gal ir negali tokio jausmo konceptualizuoti žinių bagažu. Skaitytojas turėtų be gėdos praleisti ir prie Heideggero tiesos sampratos pritemptą skyrių apie pabudimą, ir „Bernardinų“ pagarsintą budistinį maudymosi vonioj apmąstymą, o eiti iš karto prie tvirtos „supermarketo“ analizės ir euforiškai šiurpaus skyriaus apie gydytojus, kur cituojamos psichiatrės mažas pacientas per daug lapų piešia nenutrūkstamą liniją, ir gydytoja apibendrina: „Štai tada ir supratau, kad vaikas turi kaspiniuotį.“ (Skyriuje apie darbą jis pristato Marxą, bet su juo nesiempatizuoja, o patinka jam būtent psichoanalizė, dėl kurios skyriai apie gydytojus ir miegą tampa vertingi estetiškai, t.y. gražūs.) Tuo tarpu esė apie pietus su tėvais, iš dalies ir apie sporto sales įdomios pažintine prasme, kaip amerikietiškų realijų aprašymai. Tik keli skyriai, būtent – apie skaitymą ir seksą, pateikia panoramą dalykų, įeinančių į filosofijos įvado kursą. Savarankiška esė apie prekybos centrus (kurioje randame ir iš A.Užkalnio vojažų pažįstamą Dubajaus snieguotą kalną) sudaro vertingiausią knygos dalį. O dar ši knyga turi slaptą, trūkstamą skyrių, kuris galėtų būtų vadinamas „Naršome po internetą“ arba „Beprasmiškai browsiname“, arba „Neršiame“, ar netgi „Žiūrime pornografiją“. Autorius pateikia vaisingą interneto ir prekybos centro sugretinimą, bet kitur nemato kokybinio skirtumo tarp jo ir televizijos. Gal taip yra būtent dėl to, kad žiūrima IŠ interneto.

Vertėja O.Daukšienė vadina loginės giljotinos išradėją Viljamą Okamą „Okamiečiu“, bet kitoje vietoje radau akiai malonų žodį „padangtė“. Padangtė – tai ne turistinė palapinė, kur telpate jūs ir bičiulis su miegmaišiais, ir dar prožektorius. Padangtė – tai veikiau baldakimas. Šis žymėtas žodis liudija, kad vertėjai pasitaikė skaityti Šv. Raštą. E.Frommo vienos knygos pradžioje yra epigrafas – sentencija tūlo abato Mišnos. Jūsų žiniai, Mišna yra Talmudo teksto tipas, o Avot (hebr. tėvai) – Talmudo skyriaus (su jo mišna ir gemara–komentaru) pavadinimas; štai koks ten abatas. Perskaitęs „Pusryčius su Sokratu“ neaptikau klaidų, kuriozų ar kliedesių, o juk progų būta.

Ir pabaiga. Į filosofiją žiūrima kaip į knyginį dalyką, su kuriuo gyvenimiška tikrovė nesutampa. Šią pažiūrą yra įėmęs ir autorius, nors pačia šia knyga siekiama šią ribą griauti. Priešingai, S.Žižekas pastebi, kad klostosi situacija, kur bus neįmanoma nugyventi bent vienos gyvenimo dienos, vienaip ar kitaip sau neatsakius į fundamentalius ir abstrakčius filosofinius klausimus – kas yra gyvybė, asmuo, laisvė, koks atvaizdo ontologinis statusas, kas sudaro ištarų (kalbėjimo ir rašymo aktų) prasmę ir t.t. Todėl tokios knygos bus reikalingos, ir juo labiau reikalingos dėl to, kokia nepanaši ši filosofijos (ir sociologijos) panorama į tai, ką studentas išgirsta VU Filosofijos ar Filologijos fakultetuose, bent jau bakalauro studijų pakopose. Numanau, kad filosofijos specialistas į tokią knygą linktų žiūrėti kiek iš aukšto, ir su tuo tenka nesutikti.

Iš anglų k. vertė Ona Daukšienė, Vilnius: Tyto alba, 2011.